KETVERI METAI – TRYS VYRAI. AR TAI DAUG?

"Likusi tuščiomis kišenėmis jaučiu stimulą vėl atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą iš naujo", – sakė 48 metų dainininkė Erika Lisauskienė.

Į Lietuvą ji grįžo po penkerių metų. Aplankiusi Ispaniją, Vokietiją, Austriją, Italiją, Kiprą, Bulgariją, Turkiją. Stipresnė. Vis dar pasitikinti savimi, įžūli, nebijanti skandalų.

"Likusi tuščiomis kišenėmis jaučiu stimulą vėl atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą iš naujo", – teigė vienas skandalingiausių 2009 m. žmonių Lietuvoje – 48 metų dainininkė Erika Lisauskienė.

Užkalbino pirmoji

Pikta. Nelaiminga. Ieškanti vyro. Taip savo būseną Erika apibūdino prieš penkerius metus.

Tada jos gyvenime buvo daug alkoholio, liūdesio, vienatvės ir skandalų. Vairavo neblaivi, policijai už baudas sumokėjo 12 tūkst. litų, nekart į jos butą buvo iškviesti pareigūnai.

Kai ji pozavo apsinuoginusi, Dainavos policijos komisariate prie žurnalistų čiupo policininkui už tarpkojo, tėškė, kad Eugenijus Ostapenka neva homoseksualus ir ilgai su juo teisėsi.

"Norėjau skandalų. Kas iki to laiko apie mane žinojo? Kelios senutės Suvalkijoje? O po skandalų sužinojo beveik visa Lietuva!" – kalbėjo E.Lisauskienė. Pasiguodusi, kad perkaito, paprašė pavaišinti šalta kava su ledukais.

"Be to, teisiausi su Ostapenka, neturėjau darbo, reikėjo mokėti už butą, – tęsė ji. – Buvo liūdna. Tad kodėl nepasilinksminus? Turbūt pusė milijono žmonių peržiūrėjo vaizdo įrašus internete. Jiems ir sau pagaminau vitamino C. Aš moku pasijuokti iš savęs. Tačiau niekada nesijuokiu iš kitų žmonių."

Pirmoji užkalbinusi "Kauno dienos" žurnalistą Laisvės al. viduryje, po penkerių metų, prabėgusių nuo paskutinio mūsų susitikimo, Erika nepriminė žmogaus, skendinčio depresijoje ar alkoholio liūne. Tačiau tuo pačiu ji buvo tokia pati: keista, savita, įnoringa, artistiška.

Patraukė, kur šilta

Kur ji buvo dingusi? Kaip ir žadėjo: pakėlė sparnus į užsienį – 2010 m. balandį išvyko į Maljorką.

"Oi, kiek per tą laiką nutiko! Lietuvoje apsilankydavau tik trumpam. Reikėjo kažkur uždirbti duonai pinigų, – pamaišė ledukus kavoje ir žvilgtelėjo pro akinius. – Akiniai – dėl stiliaus..."

"Kodėl darbo ieškojau ne Norvegijoje, Britanijoje, Airijoje? – perklausė Erika. –  Na, man patinka šilti kraštai. Maljorkoje pernelyg trumpai buvau, darbo neradau, po to įstrigau Berlyne. Išlipus autobusų stotyje, nuojauta pakuždėjo čia likti. Moku rusiškai, angliškai, vokiškai. Bet kur galiu gauti darbo..."

Erika apsilaižė lūpas, pasitaisė plaukus, po to svajingu žvilgsniu ėmė klaidžioti po spalvingą rudenišką Laisvės al.

Ji nepamiršo, kaip prieš penkerius metus guodėsi, kad ieško vyro. Netgi per skelbimus radijo stotyse.

Angelas. Geras. Bulgaras

"Dabar negaliu skųstis vyrų dėmesiu. Esu jauna, graži, geidžiama. Esu gamtos klaida, nes man – 48, o daugelis mano, kad – 35–38 metai, – patenkinta nusišypsojo, o jos mintys šokinėjo nuo vienų įvykių prie kitų. – Nežinojau, kur jo ieškoti, bet patyriau didelę meilę, kuri vos nesibaigė vestuvėmis. Buvo ir sužadėtuvių žiedeliai."
Bulgarą ji sutiko antrą viešnagės Kipre dieną. Jis, kaip ir ji, ieškojo apartamentų viešbutyje.

"Prikibau prie jo ir ilgai nepaleidau. Jis man sakė, kad tokiai moteriai kaip aš padarys viską nuo A iki Z. Kartu buvome daugiau nei pusmetį, – ilgo pokalbio metu kai kur E.Lisauskienės pasakojimas priversdavo suabejoti. Prisimerkė ir erotiškai atsiduso: – Negaliu apie jį ramiai kalbėti. Jis – ypatingas. Kad ir kaip keista – vyresnis, nors beveik visi mano vyrai buvo jaunesni. Angelas. Geras. Šiltas. Nepakartojamas. Tokio daugiau nėra ir nebus. Viskas kartu. Patikėk, jei taip sako Erika, taip ir yra."

Išlaikė ne vieną vyrą

Kur dabar tas nepakartojamas bulgaras? Jie išsiskyrė prieš mėnesį. Jis buvo vedęs, nors su žmona ir negyveno. Tačiau Bulgarijoje, kur Erika mielai būtų likusi, gyventi nenorėjo.

"Mano bėda, kad niekada nežiūriu į vyro kišenę. Ne vieną pati aprengiau, išlaikiau. Traktoristą ar jaunikį iš Pravieniškių pati lydėjau į darbo biržą. Dar kitas jaunuolis, kuris čia gamino cepelinus, buvo biseksualas, Anglijoje įsidarbino berniuku pagal iškvietimą homoseksualams. O bulgaras, tas ženotas, nemokėjo angliškai, vokiškai ir norėjo manimi pasinaudoti. Vis keliaudavo su moterimis po pasaulį ir stengėsi užsidirbti sau pensijai. Man nuolat pasitaiko traktoristai ir aferistai. Bet dabar užsienyje įgavau proto. Trejus metus skaičiau apie politiką, verslą, rimtus dalykus. Kaune su bulgaru nuėjome į firmą "Anus" ("Annus"), – Erika sukikeno ir apsidairė aplink. – Pasiūlė darbą fabrike ar sandėliuose krauti, rūšiuoti bulves. Na, galvoju, užteks. Nenoriu į Angliją, kiek galiu išlaikyti vyrus?! Nuo jų ir taip nukentėjau. Vyrai pavogė 45 tūkst. litų – mano santaupas. Ir automobilį. Taigi nenorėjau Anglijos, norėjau Austrijos, nors su bulgaru buvau pasirengusi susilaukti vaikelio..."

Visi bandė išnaudoti

Iš ko ji gyveno tuos ketverius metus? Kokio darbo rado Turkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Kipre?

"Ne viena gyvenau, pas vyrus, pas savo mylimuosius. Negalvok, kad aš kokia... Per beveik penkerius metus jų buvo tik trys. Italas. Su juo susipažinau Vokietijoje. Mažiukas. Negražus. Sicilietis. Bet jo mieste įdomiu pavadinimu Misterbjankas jis buvo gerbiamas, – godžiai atsigerė šaltos kavos, apsilaižė lūpas, pasitaisė akinius ir veriančiai nusišypsojo. – Ankaroje du mėnesius gyvenau su turku... Ketveri metai – trys vyrai. Ar tai – daug? Aš greitai įsimyliu, greitai prisirišu prie to žmogaus, būnu ištikima, kol siūlelis nenutrūksta. Bet nekeičiu vyrų kaip kojinių."

Kodėl Erika vis dėlto išsiskyrė jau ne su vienu, trimis ar penkiais vyrais?

"Jie nieko man neduoda. Tik tą veiksmą. Ir visi bandė išnaudoti, – patirtį su vyrais apibūdino E.Lisauskienė. – Antras oficialus vyras, kuris buvo už mane jaunesnis, dienas leisdavo prie lošimų automatų. Neištvėriau jo aistros žaidimams. Nors buvau aprengusi nuo galvos iki kojų, nupirkusi bilietus į Angliją."

Po sekso palikdavo pinigų

Ji tikino, kad gėdos dėl savo praeities nejaučia. Abejojau, kad skandalais, apsinuoginimo fotosesijomis ji didžiuojasi – greičiau tai buvo vienišos moters kaukė.

"O mano koncertai buvo kaip humoro vakarai. Kiek prigaminu vitamino C. Ir neturiu dėl ko kompleksuoti,  – juokėsi. – Žinojau, kad greitai ilgam išvyksiu iš Lietuvos. Man buvo liūdna. Tačiau laukiu pabaigos, nes moku viską pradėti iš naujo, Moku pakilti. Perėjau  ugnį ir vandenį. Buvau ten ir ten, – parodė į dangų ir į  žemę. – Patikėk. Galėjau žūti, galėjo nužudyti, viena Vokietijoje buvau gatvėse, valiau tualetus. Bet ar tai turėtų būti gėda? Kai neturi ko valgyti, neturi kuo sumokėti už butą? Bet pabaigiu etapą ir kylu aukštyn."

Grįžti į sceną  Erika neketina. Bent kol kas. O ir kur grįžti – į tuščias sales, kur jos dainų klausys saujelės žmonių?

"Tik keli atlikėjai Lietuvoje surenka pilnas sales. O yra tokių, kurios, padirbėjusios užsienyje žinai kuo, grįžta ir apsimeta nekaltomis avelėmis..." – ironiškai nusišypso.
Prieš penkerius metus Erika buvo užsiminusi, kad už seksą yra ėmusi pinigų iš vyrų. O dabar, dirbdama užsienyje?

"Tu ką?! Viešnamyje nedirbu. Buvo tokie laikai, kai vyrai patys palikdavo pinigų. Negrįžkime į praeitį, – nukirto Erika. – Esu milijonierė, bet pinigai ne mano kišenėje. Spėliok, kur jie? Sekso man nereikia. Su pirmu vyru per mėnesį mes – tik kartą. O dabar, po nuostabaus bulgaro, man reikia pauzės. Ieškosiu dieduko impotento. Gal žinai impotentą, turintį gerą širdį?"

Didžiuojasi savo stiprybe

E.Lisauskienė paaiškino į Lietuvą grįžusi trumpam. Čia ji nuomojasi apartamentus Kauno centre. Važinėja mažulyčiu "Mercedes A 140".

"Tegul dabar vyrai paskui mane laksto, – teatrališkai papūtė lupas. – Aš – šventoji. Tokia gimiau ir tokia mirsiu, nes padedu daugeliui žmonių. O to beveik niekas nežino."
Kas R.Lisauskienei yra vertybės?

Meilė. Šeima. Mylėti ir būti mylimai, matyti sveikus ir gyvus artimuosius žmones – tėvus, seserį, dukrą, kuri – pati geriausia jos draugė.

Ji niekam nelinki savo praeities. Nors pakartotų tą patį. Net tris kartus iš eilės. Nuo nulio.

"Didžiuojuosi, kiek turiu stiprybės. Tik nereikia manę niekinti, žeminti. Aš kitų nežeminu. Kai sopa širdelę, pasilinksminu, iškeliu skandalą. Be linksmybių aš būčiau mirusi, – gurkštelėjo šalto gėrimo.  – Nenoriu špygos parodyti Lietuvai ir pabėgti, noriu ją gerbti ir mylėti. Bet ji man parodė špygą, ji nemylėjo, negerbė manęs. Kas mane iš angeliškos  mergaitės padarė tokią? Aplinkybės, situacijos. Manai, lengva plauti tualetus ir atsakinėti į nenuoširdžius klausimus angliškai "Na, kaip tu?"

Ko Erika nori iš gyvenimo? Šiuo metu, šią akimirką?

"Negraudink manęs. Štai, girdi, kokia liūdna muzika groja? Tai ir atsakymas, – skambėjo italo Fausto Papetti saksofono įrašas iš filmo "Emanuelė". – Oi, kokio žiaurumo tie žurnalistai... Pagausiu tave vieną dieną, pagriebsiu už vienos vietos... Esu labai daug patyrusi. Visokio plauko žmonių mačiau. Bet esu labai turtinga savo vidumi. Buvo visko, jei parašyčiau knygą, kas ja patikėtų, būtų tokių, kurie patirtų infarktą. Žinai, kai neturi ko valgyti, ką gali padaryti? Eisiu geriau į bažnyčią ir pasimelsiu..."

Kodėl ji kaltina tik aplinką, kitus, o nebando keistis?

"Pažiūrėk į mano buvusiuosius, – atsidūsta. – Palikau dėl jų sceną, darbus. Ką man daryti? Eiti į politiką? Sugrįžau nuveikti dar kažko įspūdingo. Nes aš Erika. Kol kas – dar Lisauskienė."