Dešimtmečiais brandintas taurusis gėrimas diktuoja subtilias užstalės manieras

Kokį konjaką pasirinkti – septynerius metus brandintą, dvylika metų statinėse sendintą, o gal nepagailėti beveik tūkstančio litų ir draugus pamaloninti dvidešimtmečio ar net trisdešimtmečio sulaukusiu gėrimu?

Tokios mintys aplanko gurmaniškoms naujovėms neabejingus lietuvaičius. Susidomėjimas konjako gamybos ir vartojimo tradicijomis auga. Tai patvirtino ir uostamiesčio „Europa Royale“ viešbutyje surengta konjako namų „Chateau de Beaulon“ gaminių prezentacija.

Vakaro viešnia, kompanijos rinkodaros direktorė Deirdre Barthe pabrėžė: „Konjakas – ne degtinė, todėl nevalia jo praryti vienu mauku.“ Prancūzės atstovaujami konjako namai parduoda nemažai konjako rūšių, kurių butelis kainuoja apie 1000 litų.

Užtenka vienos taurės

Kodėl konjakas taip vertinamas pasaulio elito atstovų? Kodėl šis sodrios gintaro spalvos gėrimas asocijuojasi su turtais, rafinuotumu, prabanga?

D.Barthe įsitikinusi, kad viską lemia konjako gamybos technologijos. Esą konjakai brandinami dešimtmečiais ar net šimtmečiais, todėl vienų seniausių pasaulyje konjako namų atstovei iš skausmo plyštų širdis pamačius, kad senas taurus konjakas geriamas dideliais kiekiais ar netinkamoje aplinkoje.

„Pati konjaką mėgstu po sočios vakarienės, vietoje deserto“, - pasakojo D.Barthe.

„Pastebėjau, kad Lietuvoje į taurę konjako pilama daugiau nei Prancūzijoje, todėl čia man užtenka vienos porcijos. Manau, prancūzas jūsų šalyje išgertų ne daugiau kaip dvi taures“, - aiškino viešnia.

Jaunesnį konjaką galima maišyti ir su sodos vandeniu ar toniku – taip puikiai numalšinamas troškulys. „Tokie kokteiliai tinka vasarą ar diskotekoje, - paaiškino D.Barthe. - Tačiau jokiais būdais negalima lašinti į kokteilį seno konjako. Mes per sunkiai dirbame gamindami šį gėrimą, kad be ašarų žiūrėtume į tokius vaizdus.“

Tarybiniai brendžiai

Paprašyta papasakoti, kaip gaminamas itin brangus gėrimas, D.Barthe iškart užtikrino, kad visi konjakai, subrandinti ne Prancūzijos Konjako regione, negali būti vadinami konjakais – tik brendžiais.

Savo gamybos būdu konjakui giminingi tik kitame regione – Armagnac gaminti gėrimai, kuriuos prancūzai vadina armanjakais.

Kadaise Tarybų Sąjungą garsinę armėniški, azerbaidžanietiški ir moldaviški konjakai iš tiesų gali vadintis tik brendžiais.

1909-aisiais priimtu dekretu patvirtinta, kad konjakas gali būti gaminamas tik tokio pat pavadinimo regione – Konjako miestelyje ir jo apylinkėse. 73 tūkstančių hektarų teritorijoje savo vynuogynus turi apie 370 konjako namų, tarp jų ir D.Barthe atstovaujamas „Chateau de Beaulon“, per metus pagaminantis 200 tūkstančių butelių konjako ir tiek pat butelių likerinio vyno.

Priemaišomis netamsina

Visi konjako namai turi savus vynuogynus.

Prieš penkis šimtmečius įkurtoje „Chateau de Beaulon“ dirba viso labo 17 žmonių, tačiau, pasak D.Barthe, tai visai nereiškia, kad gaminti konjaką paprasta.

Tik iš baltųjų vynuogių gaminamas konjakas turi pereiti nemažai stadijų, kol tampa vienu tauriausių gėrimų pasaulyje.

Išspaudžiamos vynuogių sultys fermentuojamos, o iš jų gautas produktas dukart distiliuojamas. Po pirmosios distiliacijos gaunamas 30 laipsnių stiprumo konjako gėrimas, po antrosios – 70 laipsnių konjako spiritas. Baltutėlis skystis pilamas į ąžuolines statines ir brandinamas.

Kai kurie garsūs konjakų namai – „Remy Martin“ ar „Hennessy“ – gamina unikalius gėrimus, pagamintus iš 100 ar net 1000 skirtingo amžiaus konjakų, išlaikytų nuo 40 iki 200 metų.

Mažesnių konjako namų šeimininkai subrandintus konjakus parduoda didesniems konkurentams, kurie šį produktą naudoja gėrimų maišymui.

D.Barthe atstovaujami namai konjakus gamina patys, o jų gėrimo spalva yra itin šviesi todėl, kad „Chateau de Beaulon“, kitaip nei kiti namai, netamsina konjakų karamele.

Konjako etiketas

Pilstyti konjaką D.Barthe pataria ne į tradicines konjako taures, kaip priimta manyti, o į raudonojo vyno tulpės formos taures. „Tik jos turi būti kur kas mažesnės. Tada konjako aromatai geriau atsiskleidžia“, - paaiškino prancūzų konjako žinovė.

Jeigu konjakas geriamas iš tradicinės, į viršų smarkiai siaurėjančios taurės, nereikėtų jos laikyti delne. „Tada konjakas įšyla, alkoholis pradeda garuoti ir kauptis taurės viršuje, tad pritraukus taurę prie nosies galima gauti nemalonų alkoholio smūgį“, - perspėjo D.Barthe.

Kategoriškai nerekomenduojama šildyti taurės garais prieš pilant į ją gėrimą. „Tada visus aromatus galite pamiršti. Patirsite tik nemalonių pojūčių. Konjakas – brangus ir prabangus gėrimas, tad reikėtų juo mėgautis“, - sakė D.Barthe.

Jeigu konjakas teisingai geriamas, atsiskleidžia netikėti jo aromatai. Jaunesniuose konjakuose žinovai atpažins gėlių aromatus ir razinas, 12 metų brandintuose – migdolus, cinamoną ir laukinį persiką. „Napoleon“ klasės konjakuose užuodžiamos kriaušės, lazdyno riešutų ir lelijų natos. „Chateau de Beaulon“ 1983-iųjų ir 1971-ųjų metų konjakai dvelkia prieskoniais, sandalmedžiu, abrikosais, ananasais.

Etiketo paisančioje draugijoje paprastai išgeriama viena ar dvi taurės konjako.

Raidėmis VS pažymėtas konjakas brandinamas ne mažiau kaip 2,5 metų, VSOP – ne mažiau kaip 4,5, o pats geriausias – XO – ne mažiau kaip 6,5 metų. Paprastai maišomi skirtingo amžiaus konjakai, o skaičius ant butelio nurodo, kokio amžiaus jauniausias jame esantis konjakas.

Konjako amžius yra vertybė, su kuria dera skaitytis. Išlaikytas konjakas geriamas ypatingomis progomis, iškilmingų pietų metu ar po jų. Galima pasimėgauti ir cigaru. „Prancūzijoje cigarus prie konjako rūko ir moterys – tai gana paplitęs reiškinys“, - pasakojo D.Barthe.