Kokie bus ateinantys metai, ar jais susituoksi, ar vaikų susilauksi, pagaliau koks bus vyras, oras, derlius? Tai galima sužinoti Kūčių naktį. Pasibaigus vakarienei, per patį vidurnaktį.

[email protected]

Norėjo išgirsti gyvulių kalbą

Kaunietė verslininkė Inga Budrienė Kūčių vakarienę su šeima valgo kaime pas savo motiną. Moterys visada po staltiese deda šiaudų.

"Tos tradicijos laikomės nuo močiutės laikų, nors močiutė jau mirusi. Po vakarienės traukiame šiaudus iš po staltiesės ir žiūrime, kiek gyvensime – ilgai ar trumpai. Sakoma, kad pagal šiaudo ilgį ir gyvenimas turi būti ilgas. Labai rimtai į tai nežiūrime – pasidarome atrakciją Kūčių vakarą", – nusijuokė I.Budrienė.

Moteris prisimena, kad vaikystėje, pavalgiusios Kūčių vakarienę, merginos eidavo į lauką žiūrėti, iš kurios pusės šunys loja. Vadinasi, iš ten jaunikis atvažiuos. O močiutė anūkams liepdavo bėgti į tvartą ir klausytis, kaip gyvuliai kalba, nes šie gali prakalbėti tiktai Kūčių naktį.

"Bėgdavome į tą tvartą – taip būdavo įdomu nors kartą išgirsti, kaip jie kalba, – prisiminė Inga. – Vaikystėje tuo tikėdavome."

Tikslas – sužinoti ateitį

"Burti reikia dvyliktą valandą nakties, – pabrėžė Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka. – Anksčiau būdavo spėjama, kokie bus ateinantys metai, derlius, ką sodins, ką sės. Tai buvo ūkininko rūpesčiai. Merginos Kūčių naktį buria ir dabar. Mano dukterys, anūkės taip pat buria. Tai – žaidimai. Etnologai tais burtais susidomėjo XIX a. pabaigoje ir pradėjo juos užrašinėti."

Merginos burdavo naudodamos vandenį, ugnį, žolynus. Burtų tikslas – sužinoti, ar ištekės, koks bus vyras. Iš po staltiesės ištraukus šiaudą su grūdais tikėdavo, kad vyras bus turtingas, metai sėkmingi.

"Dar merginos į vandenį lašindavo vašką. Kaip mitologas galiu pasakyti: vanduo, eketė, šulinys – tai langas į mirusiųjų pasaulį. Būtent iš mirusiųjų pasaulio visada ateina atsakymai ir patarimai, ištarmė apie ateitį", – dėstė L.Klimka.

Į dubenėlį su vandeniu įlašinus vaško būdavo laukiama, kokia figūra susiformuos. Geriausia, jei išryškėdavo žiedo kontūrai. Tai reiškia piršlybas. Jei susiformuoja kas nors panašaus į žvėrelį, vadinasi, mergina ką nors įsigis, praturtės. Pasitaiko, kad karstą arba kryžių galima išvysti. Antruoju atveju, pasak L.Klimkos, mergina įstos į vienuolyną arba mirs.

Dar vienas burtas – deginti popierių. Jam sudegus reikia žiūrėti, koks šešėlis ant sienos krinta. Pamačius žirgą reiškia, kad atjos piršlys, kryžių – ištiks mirtis.

Kūčių vidurnaktį merginos eidavo į garų pilną pirtį. Žiūrėdavo į veidrodį, kad už nugaros pamatytų savo ateitį. Jei sniego nebūdavo, takelį į pirtį pabarstydavo smėliuku. Eidamos atgal tikrindavo, kokių naujų pėdų atsirado.

"Jeigu eita su batais, vadinasi, būsimasis vyras bus turtingas, bankininkas, – pokštavo L.Klimka. – Jeigu eita basomis, vadinasi, vyras bus mokytojas, kultūros darbuotojas."

Porinis skaičius visada gerai

Ir dar daugybę burtų Kūčių vidurnaktį žmonės prisigalvodavo.

Ant stalo padėdavo stiklinę vandens, lėkštelę su grūdais ir veidrodį. Tada iš pakrosnio ištraukdavo vištą. Ją pastatydavo prieš tuos daiktus ir žiūrėdavo, ką ši pirmiausia puls daryti: ar gerti, ar lesti, ar į veidrodį žiūrėti. Pagal tai reiškė, koks bus būsimasis vyras: geras darbininkas, girtuoklis, puošeiva ar mėgėjas pasipuikuoti.

Jeigu būdavo daugiau merginų, po lėkšte paslėpdavo pinigėlį, rožinį, veidrodėlį. Paskui traukdavo tuos daiktus. Kas ką ištraukia, tas, sakoma, bus labai reikšminga kitais metais.

Dar Kūčių naktį klausydavo, iš kur šunys loja – vadinasi, iš tos pusės piršliai ir svajonių jaunikis atvažiuos. Merginos mesdavo klumpę arba batą per petį ir žiūrėdavo, ar jo nosis į duris atsisuks. Jei taip – mergina kitąmet ištekės.

"Yra ir toks paprastas burtas: stveri saują kūčiukų ir skaičiuoji, lyginis skaičius ar ne. Apglėbi tvorą ir vėl skaičiuoji: porinį skaičių statinių apglėbei ar neporinį. Porinis skaičius visada geras, tai – sėkmė", – pabrėžė L.Klimka.

Šie burtai, tik truputį skirtingi, buvo paplitę beveik visuose Lietuvos regionuose.

Bažnyčia žiūri įtariai

Burtai apie orus aktualūs visiems. Jais bandoma atspėti, ar kiti metai bus derlingi.

Po Kūčių vakarienės šeima išeidavo į lauką ir žiūrėdavo į dangų: ar snyguriuoja, ar yra žvaigždžių danguje. Jeigu sninga, javai gerai derės. Jeigu žvaigždės matyti, daug grybų dygs, vištos dėslios bus.

"Šie burtai – tai buvusių tikėjimų nuotrupos. Senesni tikėjimai išnyko, mūsų laikų nepasiekė. Kūčios – tai senosios baltų religijos šventė, liaudiška tradicija. Ši sena šventė susijusi su žemdirbystės pradžia, kai žmonės pradėjo naudotis saulės kalendoriumi. O lietuviai – vieni seniausių žemdirbių Europoje. Kūčios – tai saulėgrįžos šventė", – dėstė L.Klimka.

Bažnyčia į Kūčių nakties burtus žiūri kreivai.