Baleto pedagogė Loreta Bartusevičiūtė pastaruoju metu turi ypatingų rūpesčių. Ji lydi savo vyrą operos grandą Virgilijų Noreiką į atsisveikinimo su didžiąja scena koncertus "Ačiū už meilę".
Ir anksčiau moteris sėdėdavo salėje bei klausydavosi jo atliekamų operų, koncertų. Tačiau šie koncertai – ypatingi, dėl jų labai jaudinasi ir maestro žmona. Pirmasis koncertas rugsėjo pradžioje jau nuskambėjo Alytuje. Antrasis įvyko vakar Vilniuje, "Siemens" arenoje. Rugsėjo 30 d. Kaune, "Žalgirio" arenoje, V.Noreika už meilę ir ištikimybę padėkos kauniečiams.
O šiandien – ta ypatingoji šventė, dėl kurios kilo visas šis šurmulys. Rugsėjo 22 d., kaip pokštavo maestro, jam sukanka du septynetai – 77 metai. Tačiau jis nelinkęs švęsti kelias dienas – jau rytoj V.Noreika giedos Senosios Varėnos bažnyčioje. Ir visur šalia vyro bus ji – žmona. Lydėti vyrą į koncertus jai – ne prievolė, o malonumas.
Apie tai ir apie skaudų momentą, kai artistas palieka sceną, apie šlovės spindulius ir kasdienybę – interviu su 54 metų L.Bartusevičiūte.
– Gerbiama Loreta, esate sakiusi, kad sėdite beveik kiekviename savo vyro koncerte, operos spektaklyje. Kokios nuotaikos jus lydi šiuose – atsisveikinimo su didžiąja scena – koncertuose, ar ašara kartais nenubyra?
– Tikrai, tai – ypatingi koncertai. Yra jaudulys. Virgilijus – labai geros formos, labai gerai balsas skamba. Jis labai ruošiasi tiems koncertams, atsakingai į juos žiūri. Man svarbu, kad puikiai praeitų tie koncertai, kad Virgilijus neperšaltų, kad orai nebūtų labai lietingi ir vėjuoti. Labai noriu, kad viskas gerai pavyktų.
Tikiu, kad ir po tų koncertų Virgilijus dar dainuos, bet mažesnėse scenose. Tai – menininkas, kuris negali nedainuoti. Jis gimęs dainuoti.
– Mūsų pokalbio išvakarėse maestro rengiasi koncertui Vilniuje. O kaip praėjo pirmasis turo koncertas Alytuje?
– Eugenijus Šaltis puikiai tuos koncertus organizuoja. Lydėjau Virgilijų į Alytų iki pat scenos, paruošiau jam aprangą, padėjau persirengti. Sėdėjau salėje ir jaudinausi, klausydamasi jo dainavimo. Stengiuosi, kad jis būtų geros formos ir geros nuotaikos.
Alytuje publika Virgilijų nuo scenos paleido negreitai – jis dar daug bisų dainavo. Publika plojo stovėdama. Miesto valdžia labai gražiai jį pasveikino ir jam padėkojo.
Po koncerto Alytuje grįžome vidurnaktį į sodybą Dzūkijoje. Ten praleidome sekmadienį, dirbome savo sode: rinkome obuolius, skynėme vynuoges. Paskui susikrovėme gerbėjų dovanotas gėles į mašiną ir grįžome į Vilnių. Buvo daugybė puikių puokščių, mūsų namai pilni rožių.
– Gal ir jūs turo "Ačiū už meilę" išvakarėse jam ką nors padovanojote, pavyzdžiui, kokį nors sėkmės talismaną?
– Ne. Pats buvimas kartu mums yra didelė laimė. Kai Virgilijus žino, kad aš esu salėje ir klausausi jo dainavimo, jau dėl to jo nuotaika būna puiki. Kartu važiuojame į koncertą, kartu grįžtame.
Jis turi mano dovanotų daiktų, pavyzdžiui, baltinių sąsagas, "kregždutę", kuriais prieš koncertą pasipuošia.
– Ar sūnus Virgilijus klausėsi tėvo – taip pat Virgilijaus – koncerto Alytuje?
– Ne. Jam buvo darbo diena. Jis yra baigęs verslo vadybą Gedimino technikos universitete, paskui stažavo Šveicarijoje. Nedarbas buvo palietęs ir jį, vienu momentu galvojo išvažiuoti, bet dabar turi gerą darbą. Gyvena atskirai, su drauge.
– Turbūt namuose nepanaikinote sūnaus kambario? Gal sekmadieniais jis atvažiuoja pas tėvus pietauti?
– Taip, yra jo kambarys. Turėjo neseniai trumpas atostogas, atvažiavo, aplankė mus porai dienų. Drauge pabuvome, pabendravome. Labai pasiilgstame sūnaus, labai jo trūksta. Ir aš, ir Virgilijus puikiai su juo sutariame. Aš tuo labai džiaugiuosi. Jis ir tėvui paskambina, ir man. Sūnui – 29-eri, pagal horoskopą mudu abu – liūtai.
– Jūs palikote baleto sceną 1999 m., todėl dabar turbūt kaip niekas kitas geriau suprantate savo vyrą. Ar baisu iš aplodismentų jūros žengti į paprastą kasdienybę?
– Labai sunku, save iš anksto reikia tam ruošti. Aš 23-ejus metus šokau teatre. Pati nutariau išeiti – manau, kad geriau laiku pasitraukti iš scenos, negu vėliau. Pavargsti, jauti, kad jėgos – ne tos.
– Dainininkas dainuoja tol, kol balsas skamba. O 40 metų sulaukusi baleto artistė Džuljetos jau nebešoks. Baleto artisto karjerą riboja amžius. Turbūt tai teko skaudžiai išgyventi?
– Labai skaudžiai. Ne vieną vakarą praverkiau. Juk 38-erių dainininkė – dar pačiame žydėjime.
– Ar nesigailėjote, kad pasirinkote balerinos profesiją?
– Ne. Tai – mano pašaukimas. Labai norėjau šokti, būti scenoje. Neįsivaizdavau kitos profesijos. Ir man gerai sekėsi.
– Iš profesionalios scenos – į baleto pedagogo kėdę. Ar jums įdomus šis darbas?
– Baleto pedagoge jau ilgai dirbu. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje nuo 8 val., išskyrus sekmadienį, dėstau klasikinio šokio techniką būsimiems baleto artistams. Kartą per savaitę dėstau klasikinio šokio palikimą.
Anksčiau dirbau Operos ir baleto teatre repetitore. Daug dirbau su Olga Konošenko – ją paruošiau spektakliams "Eglė žalčių karalienė", "Spragtukas". Dirbau ir su Miki Hamanaka, Aurimu Paulausku.
– Ne taip seniai turėjote privačią baleto mokyklą, tačiau pastaruoju metu apie ją nieko negirdėti.
– Taip, turėjome puikią salę Gedimino prospekte. Dirbome drauge su Virgilijumi: jis dėstė dainavimą, aš – baletą. Turėjau nemažai norinčių pas mane mokytis. Tačiau buvo dideli mokesčiai už nuomą, todėl uždarėme tą mokyklėlę. Ir Virgilijus turi didelį darbo krūvį – Muzikos ir teatro akademijoje bei M.K.Čiurlionio menų mokykloje dėsto dainavimą.
– Prieš daugelį metų kartu su V.Noreika dirbote Operos ir baleto teatre. Kaip pajutote, kad maestro – jūsų širdies žmogus?
– Kai jo akis pamačiau, buvau sužavėta. Iš jų sklido šiluma. Didžiulė laimė būti su juo kartu.
– Kokia laimingo gyvenimo paslaptis – meilė?
– Taip. Meilė veda pirmyn. Ir jėgų daugiau atsiranda, ir noro dirbti bei gyventi. Gera mums drauge. O dar Virgilijus turi tokį puikų humoro jausmą. Jis iškalbingas, geras pasakorius, turi daug ką papasakoti. Kokią nors istoriją būnu girdėjusi daug kartų, bet kai pasakoja ją kitiems, vis tiek klausausi. Jo mąstymas, mintys apie gyvenimą, kūrybą, žmones – labai įdomios.
Virgilijus visada grįžta namo puikios nuotaikos. Labai moka rodyti dėmesį, visada iš kelionių ką nors parveža. Kai dėstė Taline, grįždavo su lašiša. Jos pirkti specialiai važiuodavo į Talino turgų. Grįždavo į Vilnių automobiliu net nesustodamas ir sakydavo, kad nepavargo. Sakydavo, kad mašinoje turi pasiruošęs kavos, išgeria gurkšnelį – ir pirmyn.
– Gal prisimenate kokį nors svarbų patarimą, duotą vyro?
– Dabar dažniau pasitariame, pasišnekame rytą gurkšnodami kavą. Virgilijus vis klausia, kaip aš jaučiuosi, ar nepersidirbau. Jis visada – optimistas, labai gerai nuteikia visai dienai. Žinau, kad jis visada laukia, visada paskambins, paklaus, kaip sekasi. Galiu į jį atsiremti, pasikalbėti, ir jis visada suras išeitį, visada priglaus. Jis labai gerai mane supranta. Kaip ir aš jį.
– V.Noreika – iškili asmenybė. Kiek partijų sudainavęs operoje, kiek koncertų, kiek mokinių išugdęs! Esą tokios iškilios asmenybės – sudėtingos, su jomis labai sudėtinga gyventi. Ar tai – tiesa?
– Kai kuriais atvejais. Jaučiu, kad jam reikia dėmesio, kartais net pavargstu nuo to. Jau kai tuokėmės, jis buvo labai žinomas, daug pasiekęs, puikus dainininkas ir žmogus. Aš esu ramesnė, kuklesnė.
– Koks ypatingas įvykis buvo bendrame jūsų gyvenime, kurio buvote nustebinta?
– Sūnaus Virgučio gimimas man buvo didžiausia laimė. Norėjosi, kad visas pasaulis tai sužinotų. Kai Virgilijus atvažiavo aplankyti, kai paėmė vaiką ant rankų, mane užliejo neapsakomas džiaugsmas.
– Kodėl nesiryžote gimdyti antrą kartą?
– Apie antrą vaiką tuo momentu negalvojau. Dabar sakyčiau: "Gimdykite visos." Yra ir antrą vaiką pagimdžiusių balerinų, kurios puikiai šoka. Sovietų laikais prima balerinos negimdė, – bijodavo didelės konkurencijos. O norit atgauti vadinamąją baletinę formą, reikia daug laiko.
Dabar laikai pasikeitė. Dauguma balerinų suprato, kad svarbiausia gyvenime yra šeima – vaikai, vyras, tėvai, artimieji. Darbas – paskui. O kol jaunas, galvoji, kad darbas, scena yra viskas. Ne aplodismentai, o repeticijos, kūrybinis procesas. Aš neturėdavau vasaros atostogų, – treniruotės, repeticijos. Net antrą didžiausių švenčių dieną, pavyzdžiui, per Kalėdas, ar Naujuosius metus eidavau į repeticijas. Sausio 1-ąją, būdavo, praveriu teatro duris, o budėtojas stebisi: "Tai kodėl nešvenčiate? Juk Naujieji metai."
Baleto artistės gyvenimas – labai sunkus ir sudėtingas. Darbas nuo ryto iki vakaro. Taip, tada aš buvau laiminga, bet dabar gyvenu kitą gyvenimo etapą. Dabar aš noriu atsiimti tą prarepetuotą laiką – noriu džiaugtis gyvenimu.
– Ir kaip stengiatės atsigriebti?
– Man labai gera būti gamtoje drauge su Virgilijumi. Tada gali ir sodyboje pavakaroti, ir po mišką pavaikščioti, ir ežere išsimaudyti nebijodamas, kad nugarą sušalsi.
Šį kartą mūrinį namą Dzūkijoje pasistatėme. Tokį, kokio norime, suplanuotą taip, kaip norime. Dar namas nebuvo pastatytas, o Virgilijus jau obelis, vyšnias, kriaušes, serbentus sodino. Jis labai mėgsta dirbti sode.
– Kuris sodyboje ruošiate valgį – jūs ar maestro?
– Daugiausia aš. Virgilijus – irgi kulinaras. Puikus. Aš galiu paruošti, sumalti mėsą, o jis labai gerai moka atseikėti prieskonius. Žino, kokie prieskoniai su kuriuo patiekalu dera.
Sodyboje iš kaimynų perkame daržovių, kiaušinių, pieno, grietinės. Vieni spaudžia puikų sūrį, kiti turi skanaus medaus. Kai sužinome, kad kur nors netoli paskerdė gyvulėlį, nusiperkame ir mėsos. Šie produktai, palyginti su pirktais iš parduotuvės, labai skiriasi.
Naujausi komentarai