Buvo puiki dailininkė, grakšti šokėja, išraiškingas modelis, savo kelio ieškanti keramikė. Akvilės Zavišaitės gyvenimas sugulė į solidžią knygą "Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų". Ši knyga – tai pasakojimas apie menininkę jos pačios žodžiais.

A.Zavišaitės (1962–1991 m.) legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Australijoje, Lietuvoje ir JAV, iki šiol audrina žmonių vaizduotę.

Dailininkės motinos – žinomos žurnalistės Ritos Baltušytės – surinkti dukters laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tvirčiausia visa vienijanti gija – Akvilės ir jos motinos ryšys. Jų artumas net būnant toli, atviri pokalbiai apie viską negali palikti abejingų.

Knygos "Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų" (leidykla "Tyto alba") pasirodymo proga R.Baltušytė atsakė į žurnalistės klausimus.

– Kuo ši knyga skiriasi nuo ankstesnių knygų apie Akvilę, kokiais naujais dalykais ją papildėte?

– Pirmiausia, tai – nauja knyga. Nors abiejų pagrindas yra Akvilės laiškai ir kitų žmonių prisiminimai, 1997 m. pasirodžiusi ir po dvejų metų pakartota "Akvilė. Paveikslai, laiškai, atsiminimai" buvo vos 127 puslapių, o dabar išleista knyga yra beveik keturis kartus didesnės apimties. Joje tilpo daugiau laiškų, daugiau iliustracijų, prisidėjo draugų atsiminimų. Kai kas ir kartojasi. Principu: iš dainos žodžių neišmesi.

– Ar apie Akvilę pasakoję žmonės šį kartą atsivėrė lengviau nei anksčiau? Kokį pačios dailininkės portretą šioje knygoje pamatys skaitytojai?

– Nepasakyčiau, kad apie Akvilę pasakoję žmonės atsivėrė lengviau ar sunkiau. Buvusių dėstytojų ir draugų Australijoje naujų atsiminimų neprašiau, o vaikystės bei jaunystės draugai ir artimieji Lietuvoje, į kuriuos kreipiausi, buvo labai geranoriški.

Kokį pačios dailininkės portretą šioje knygoje pamatys skaitytojai, man sunku pasakyti. Tikriausiai kiekvienas spręs pagal savo sugedimo laipsnį. Juokauju. Galiu pasidžiaugti, kad jau esu gavusi nemažai gerų atsiliepimų, atsirado netgi norinčiųjų Akvilę "įsidukrinti", o mane – "įsiseserinti". Tikiuosi, kad knyga, be visa kita, bus naudinga ir jauniems žmonėms.

Ją sudarydama stengiausi išlikti kuo objektyvesnė, tačiau turiu pakartoti, kad vykstant vadinamajam kūrybiniam procesui manyje grūmėsi žurnalistė ir motina. Kartais nugalėdavo viena, kartais – kita. Knyga jau knygynuose, o jos dar tebekariauja tarpusavyje.

– Kodėl leidėjai viršeliui pasirinko tamsų Akvilės paveikslą? Ar tai buvo jūsų, ar dizainerio valia? Juk Akvilė buvo linksmas žmogus, stačia galva puolęs į gyvenimo sūkurį.

– Prieš atsakant į šį klausimą, turėtume susitarti dėl žodžio "linksmas žmogus" apibrėžties. Aš sakyčiau, kad ji buvo optimistiškas žmogus, beje, giliai mąstantis. Daug jos paveikslų yra tamsūs (ne tokie, kaip išėjo reprodukcijose, bet gana tamsūs). Manau, knyga padės suprasti kodėl. Viršelį parinko leidykla, aišku, su manimi suderinusi.

– Gal ši knyga – visa ar adaptuota – bus išleista ir Australijoje?

– Gal. Bet kada, labai sunku pasakyti. Akvilės tekstai pilni žargono, jos pačios sukurtų žodžių, kurių atitikmenų anglų kalba nėra, sunku juos išversti. Vis dėlto bandome.

– Ar sunku buvo rengti knygą apie dukterį? Turbūt prieš akis praskriejo visas jos gyvenimas – kelionė iš sovietų Lietuvos pas jus į Australiją, ieškojimai, konfliktai, džiaugsmai, liga ir mirtis?

– Taip, buvo gana sunku. Labai gerai suprantu, kodėl net garsūs chirurgai atsisako operuoti savo vaikus ir apskritai artimuosius. Vis dėlto drauge išgyvenau ir nemažai džiaugsmo – Akvilė turėjo nuostabų humoro jausmą, net ir dešimtą kartą skaitydama jos laišką imdavau juoktis. Labai gera buvo rengti spaudai draugų atsiminimus, prie jų nereikėjo prakaituoti. Žinoma, iš naujo pergyventi sunkių momentų niekam nelinkėčiau. Tačiau tai – dalis gyvenimo, ir nežadu jos atsisakyti.