Miglė ir Ami Prancūzijoje susipažino prieš dešimtmetį. Tuo metu Miglė studijavo magistrantūrą, o Ami pusmetį dalyvavo mainų programoje. Užteko susidurti judviejų žvilgsniams vieno studentiško vakarėlio metu, ir visai netikėtai ėmė kurtis unikali dviejų žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių ateitis. Kurį laiką pora puoselėjo romantiškus santykius nė nedrįsdami pagalvoti apie ateitį, tačiau artėjant Ami išvykimui, juodu netikėtai priėmė spontanišką sprendimą susituokti: „Prieš tai tikrai nebūčiau pasakiusi, kad čia bus mano vyras, mano viso gyvenimo meilė, nes atrodė, kad tai yra neįmanoma, kad tai yra tokie skirtingi pasauliai“, – pirmuosius pažinties mėnesius prisiminė Miglė.

Įprastai labai racionali ir viską kruopščiai pasverianti Miglė tąkart nepabūgo nei skeptiškų aplinkinių indų požiūrio, nei savo tėvų bandymo atkalbėti nuo gyvenimo šalyje, garsėjančioje pavojais ir smurto istorijomis. Po piršlybų praėjus vos keliems mėnesiams, Miglė ir Ami iškėlė net aštuonias dienas trukusią ir kaip butas Vilniuje kainavusią vestuvių šventę, kur juos į ceremoniją atlydėjo dramblys, o svečiai linksminosi specialiai tai progai išnuomotame stadione. Vis tik sutuoktiniai išleistų pinigų vestuvėms nesureikšmina, nes tiki, kad tokia šventė gyvenime būna tik kartą, mat Indijoje išsiskiria vos 1 procentas šeimų: „Vestuvės yra didžiausia gyvenimo šventė. Didžiausia. Todėl visą gyvenimą tėvai arba patys jaunieji taupo pinigus, kad galėtų iškelti šventę“, – apie indų papročius ir požiūrį į tuoktuves pasakojo Ami.

Po vestuvių Miglė ir Ami apsigyveno tėvų namuose, viršutiniame namo aukšte. Miglei teko prisitaikyti prie bendruomeniško gyvenimo, kuriame mažai privatumo ir kone visos atsakomybės namuose tenka moterims. Vis tik Ami gimtinėje pora pagyveno vos kelerius metus, kadangi abu labai greitai ėmė trokšti pokyčių. Galiausiai jiedu nusprendė persikelti į Lietuvą. Gyvendamas čia, Ami vis sulaukdavo lietuvaičių prašymų suorganizuoti keliones į jo gimtąją šalį. Ši veikla jam ne tik puikiai sekėsi, bet ir teikė begalinį malonumą, tad prieš trejus metus Ami ir Miglė ryžosi tai paversti savo šeimos verslu – visa galva pasinėrė į kelionių po Indiją organizavimą. Ir nors daugeliui Indija vis dar asocijuojasi su lūšnynais, skurdu bei nusikaltimais, Ami siekia parodyti visai kitą jos veidą: „Yra žmonių, kurie valgo iš auksinių lėkščių kaip maharadžos. Jie turi neįsivaizduojamus kiekius pinigų“, –patirtimis dalijosi pora ir atskleidė, kad žadą atimanti Indijos prabanga vis dar gali būti prieinama daugeliui.

Miglę iki šiol bene labiausiai nustebino penkių žvaigždučių viešbučiui prilygstantis glampingas 4 kilometrų aukštyje, apsuptas atšiaurių, tačiau įspūdingų kalnų. Ten kiekviena palapinė alsuoja prabanga – medines grindis dengia kašmyro kilimai, kambario centre puikuojasi lova su baldakimu, privačiame vonios kambaryje galima rasti tikmedžio spintas. Neišdildomą įspūdį Indijoje palieka ir kelionė ne vienerius metus titulą pelniusiu prabangiausiu pasaulio traukiniu – „Maharadžų ekspresu“: „Tai traukinys, kuriame gali gauti, ką tik nori. Nori gauti avieną iš Naujosios Zelandijos? Gausi. Nori gauti kokį nors sūrį iš Prancūzijos, gausi ir tai“, – tikino Ami.

Tad daugiau apie Indijos perlus keliautojams, iššūkius, su kuriais kartu apsigyvenę susidūrė Miglė ir Ami, o taip pat, kodėl Indijoje vestuvės dažniausiai yra panašios į verslo sandorį, kuriam šeimos ruošiasi dešimtmečius, žiūrėkite šį šeštadienį, 17.30 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.