Visą gyvenimą to paties darbo nedirbsi. Vilniaus universiteto rektorius mokslininkas biochemikas Benediktas Juodka užveria šio mokslo židinio duris, – spalio 11 d. baigiasi jo kadencija.

"Negalvoju, kaip čia pervadinti Vilniaus universitetą, kad rektoriaus kėdėje galėčiau sėdėti dar dvi kadencijas", – pokštavo 69 metų B.Juodka.

Apie universitetą ir darbą iki devinto prakaito, atsitiktinumus ir likimą, pavyzdingus estus ir laisvę nuo šeimos ūkio su rektoriumi kalbasi "Vilniaus dienos" žurnalistė.

– Gerbiamas rektoriau, turbūt prastos nuotaikos pasitikote šiuos mokslo metus?

– Ne, esu pakilios nuotaikos. Universitete šiemet mokslus pradėjo apie 2750 valstybės finansuojamų studentų. Geri studentai. Jeigu parodyčiau, su kokiais balais įstojo, tiesiog žavėtis jais reikia. Dar apie 1100 studentų už mokslą patys mokės. Tačiau priimame ne bet ką – nusistatome balą. Jei per valstybinius abitūros egzaminus studentas surinko mažiau kaip 10,4 balo, mokėk milijoną, mes vis tiek nepriimsime. Mūsų kartelė aukštai iškelta.

– Ar neskaudės širdies, kai spalio 11 d. teks atsisveikinti su rektoriaus pareigomis? Apžvelkite esminius savo darbus, nuveiktus Vilniaus universiteto labui.

– Širdies neskaudės. Esu absoliučiai ramus. Baigiasi antroji ir pagal įstatymus paskutinė mano kadencija. Universiteto administracijai būsiu atidavęs 22 metus. Negalvoju, kaip čia pervadinti Vilniaus universitetą, kad rektoriaus kėdėje galėčiau sėdėti dar dvi kadencijas. Yra Lietuvoje tokių žaidėjų, buvo ne vienas pavyzdys.

Turi būti rotacija, idėjų kaita. Nereikia manyti, kad tu esi pasaulio bamba. Kiek pavyko nudirbti su savo komanda, esu laimingas, kiek nepavyko, įvertins istorija. Įstatyme teisingai parašyta, kad rektorius gali dirbti ne ilgiau kaip dvi kadencijos. Tiesa, yra išimčių – Jonas Kubilius rektoriumi dirbo 32 metus. Bet tada buvo kiti laikai. Jis buvo fantastiškas rektorius.

Saulėtekyje baigiame įrengti jau pastatytą naują biblioteką. Padėjome pagrindus Gyvybės mokslo centrui, kuris iškils šalia naujosios bibliotekos. Protingi žmonės ne naudodami "Snaigės" šaldytuvą ląstelės paslaptis tyrinės, o superįrangą. Taip pat iškils Fizinių mokslų ir technologijų centras. Jau dabar jam nupirkta 52 mln. litų vertės įrangos. Iš Baltupių į centrinius rūmus perkeltas Filosofijos fakultetas. Tai – ne fakultetas, o meno kūrinys. Renovuotas Istorijos fakultetas, Šv. Jonų bažnyčios varpinė – aukščiausias senamiesčio taškas, iš kurio atsiveria nuostabusis Vilnius.

Saulėtekyje iškils tikras amerikietiškas akademinis miestelis. O akademiniame miestelyje reikia kultūringai gyventi, sportuoti, ar ne? Bus įrengtas ir sporto centras. Numatėme, kad ten bus ir olimpinius reikalavimus atitinkantis baseinas.

– Jūs – retas rektorius, kuris dar ir paskaitas skaito. Ar patinka tas darbas, bendravimas su studentais? Ar šiemet taip pat dėstysite?

– Dėstau visą gyvenimą. Man patinka skaityti paskaitas ir manau, kad man tai sekasi. Žmogus gali būti labai geras mokslininkas, bet neturėti didaktinių sugebėjimų. Yra, pavyzdžiui, pasaulinio lygio matematikų, bet jie kaip dėstytojai – blogi. Esame įvedę tvarką, kad po kiekvieno semestro studentai anketoje anonimiškai įvertina dėstytojo darbą. Jeigu trumpai, mane studentai gerai vertina.

Skaitysiu paskaitas du kartus per savaitę. Rudens semestrą biochemikams dėstau bioorganinę chemiją.

– Bet girdėjau studentus kalbant, esą rektorius B.Juodka – kirvis.

– Jeigu nori išmokyti, negali būti nuolaidus – turi reikalauti. Tai ir reikalaujam, kitaip juk protingais žmonėmis netampama. Dukart per semestrą studentams pateikiu testą – raštu turi atsakyti į 50 klausimų. Darau tai tam, kad jiems būtų lengviau egzaminą laikyt. Tiems, kurie gerai testą parašo, per egzaminą pridedu po balą. Mačiau, kad žmonės per semestrą dirbo, tai negi gaila?

– Į paskaitas vykstate troleibusu ar tarnybine mašina nuveža vairuotojas?

– Nesinaudoju vairuotojo paslaugomis, tik universiteto mašina. Esu sakęs, kad jeigu jau nesugebėsiu vairuot, tai kaip galiu rektoriaus pareigas eit? Jeigu jau toks nupiepęs esi, kad nebegali vairuot mašinos, tai kaip gali vairuot universitetą?

Tačiau kai rektorių konferencijos būna Klaipėdoje ar Šiauliuose, paprašau vairuotojo, kad nuvežtų. Per 3–4 kelionės valandas mašinoje galiu darbus nudirbti.

– Vilniaus universitetas – seniausias ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje. Be to, tai – didžiausias Lietuvos universitetas, jame mokosi apie 22 tūkst. studentų. Ar sunku jį vairuoti? Kokiais metodais vairuojate?

– Džiaugiamės, kad tarp tų studentų yra net 852 trečiosios pakopos studentai – doktorantai. Doktorantūra – tai mokslinė veikla. Tai rodo universiteto mokslinį lygį. Vilniaus universitetas nėra vien dėstymo institucija, tai ir mokslo židinys.

Tad šiandien mano vairavimo objektas – 14 fakultetų, 5 mokslo institutai, biblioteka, Botanikos sodas, muziejai, 6 akademiniai miesteliai, per 300 profesorių, apie 1500 docentų ir mokslo daktarų. Įvairios mokslinės mokyklos, laboratorijos, centrai. Pavyzdžiui, Orientalistikos centras – labai populiarus. Jie dėsto kinų, japonų, persų, indų kalbas ir kultūrą.

– Kaip suvaldote tokį "dvarą"?

– Vienas nieko nepadarysi. Bet pas mus yra tvarka. Dirba penki prorektoriai, kiekvienas kuruoja savo sferą. Yra 14 dekanų. Penki mokslo institutai turi savo direktorius. Va, čia ir prasideda valdymo piramidė. Jeigu esi protingas, labai gražiai gali naudotis protingais žmonėmis.

Kadangi yra sukurta sistema, kiekvienas žino, kad pirmadienį jo bus paklausta, ką padarė praėjusią savaitę. Apvažiuoju fakultetus ir sakau: "Na, negi aš, rektorius, turiu jums sakyti, kad ten ir ten guli plyta nukritusi?" Pavyzdžiui, prieš Rugsėjo 1-ąją nuvažiuoju į Saulėtekį, žiūriu, prie naujos mūsų bibliotekos stovi gėlių vazonai. Pilnos piktžolių! Bet juk mes turime Botanikos sodą, kur auginamos gėlės. Negi Botanikos sodo darbuotojai į tas vazas negali pasodinti gėlių? Apvažiuoju bendrabučius. Kiekvieną pirmadienio pasitarimą pradedu net nuo tokių dalykų. Tapau tarsi ūkininku, ir tai man pradėjo patikti.

– Bet po darbų reikia ir atsigauti. Kokie jūsų pomėgiai?

– Nėra pomėgių. Kai dirbi ir matai rezultatą, kad universitetas gerėja, gražėja, tai ir poilsio nereikia. Vien nuo to gera. Dievas kol kas man davė sveikatos.

– Jūs – darbo fanatikas?

– Absoliutus. Bet nesu robotas. Su žmona einam ir į operą, ir į koncertus, ir į teatrą. Man patinka opera. Jei norit, padainuoti galiu – turiu klausą. Bet operos, dramos teatro spektaklių dekoracijoms negalima naudoti tuščių alaus dėžių ir sakyti, kad menas sumodernėjo. Man labai patinka opera, tačiau klasikinė, su gražia scena. Nesuvulgarinta, nesumoderninta. Man nepatinka vulgarus meno stilius, supermodernūs dalykai. Bet gal to reikia, gal jaunimui tai įdomu? Gal dabar tokia mada, tokia banga? Jei man nepatinka, nereiškia, kad blogai.

– Atostogas praleidote Taline – gimtajame žmonos vertėjos Tiinos mieste. Estai naujovių nebijo. Ar Estijoje jums patinka?

– Vaikštau po Taliną ir juo gėriuosi. Daug metų. Daugelis lietuvių keikia tuos estus, bet mums iš jų mokytis ir mokytis. Gyvenu su savo ponia lygiai 42 metus. Tiek metų stebiu estus – kiekvieną vasarą ten nuvažiuojame. Estai nesinervina, tarsi niekur neskuba, bet jų biudžetas subalansuotas, turistų pilna. Mes giriamės, kad pas mus padaugėjo turistų. O Talinas visais laikais pilnas tų turistų. Einu rugpjūčio viduryje per Talino senamiestį – visos kavinės pilnos turistų. Visi sėdi, džiaugiasi gyvenimu.

Pažiūri televizorių – negirdėjau, kad kas dejuotų. Pas mus įsijungi televizorių – viskas blogai. Nemanau, kad mes blogesni už latvius ar estus, bet mūsų požiūris į save – kitoks, mus graužia nuolatinis nepasitenkinimas. O estai – optimistai. Noriu pasakyti: man estai patinka. Juos vertinu ir gerbiu. Jie niekada savęs nekeikia. Niekur Europoje negirdėjau, kad estai kalbėtų, jog pas juos viskas blogai. Jie ne taip gerai turi, kaip gražiai save pristato. Todėl ir sukūrė puikų savo įvaizdį.

Pas mus daug kalbama apie studijų reformas. Bet visur vyksta reformos. Lietuvoje mokslo ir studijų reformos vyksta jau 22 metai. Tačiau kas tik ateina į valdžią, sako: "Nieko nedaryta. Va, mes padarysime." Tai – populizmas.

Per estų televiziją mačiau, kaip švietimo ir mokslo ministras rektorių prašė: "Sueikit visi drauge ir peržiūrėkit studijų programas, kad nebūtų besidubliuojančių programų universitetuose. Racionaliai dirbkit." Televizija rodė, kaip vasarą estų rektoriai rinkdavosi į tuos posėdžius. O kas pas mus darosi? Apie 1000 skirtingų studijų programų Lietuvos aukštosiose mokyklose! Viena kitą dubliuoja, perdubliuoja. Kuria naujas, kad tik gautų krepšelį iš valstybės.

– Kur apsistojate, kai nuvažiuojate į Taliną?

– Žmonos motina ten gyvena – turim kur apsistoti, nereikia eiti į viešbutį. Ji gyvena viena, prižiūrima socialinės darbuotojos, kuri ateina kiekvieną dieną. Tai – dar vienas pavyzdys, kokia tvarka estų medicinoje. Neseniai ji – 92 metų moteris – susilaužė klubą. Paskambino socialinei darbuotojai ir ši nuvežė pas chirurgą. Jis apžiūrėjo ir nusprendė: "Darom operaciją." Tokio amžiaus žmogaus pas mus turbūt niekas neoperuotų. O ji po operacijos vaikšto. Su lazdele.

Į Taliną važinėju tik vasarą per atostogas. Žmona pas motiną nuvažiuoja beveik kas mėnesį. Talinas, jo atmosfera, žmonių požiūris į save, į savo šalį man labai patinka. Pozityvus požiūris. Aišku, ir jie turi rūpesčių, panašių kaip Lietuvoje, bet jie mažiau dejuoja.

Kai buvo ekonominis pakilimas, estai sukaupė finansų rezervą. O kai prasidėjo krizė, padėtį sušvelnino finansais iš to rezervo – nesiskolino iš bankų. Estijos biudžetas – subalansuotas. Reta Europos valstybė taip gyvena, todėl šiauriečius ir nervina, kaip lengvai gyvena Graikija, Ispanija.

– Jūs – plačiai pripažintas mokslininkas biochemikas. Tačiau 22 metus universitete dirbate administracinį darbą. Ar tęsiate mokslininko veiklą?

– Anksčiau aiškinau, kad, jeigu tik pajusiu, kad administracinės kėdės trukdo mokslo darbui, paliksiu tas kėdes. Taip sakiau prieš 20 metų. Nuo 1991-ųjų dirbau, ariau, kas dvejus metus palikdavau visus postus ir važiuodavau į Vėžio tyrimų centrą Vokietijoje, Heidelberge. Sovietų laikais manęs 10 metų neišleido į tą centrą, o tenykštis profesorius vis kviesdavo. Su juo susipažinome per straipsnius spaudoje.

Taigi Heidelberge dirbdavau laboratorijoje kaip aspirantas. Sudėjus visus tuos mėnesius, susidarytų dveji metai. Nė vienas profesorius Lietuvoje nedirba laboratorijoje pats. Tam jie neturi laiko. O aš, būdamas ir Mokslų akademijos prezidentas, ir universiteto prorektorius, dirbdavau dar ir laboratorijoje. Tiesa, užsienyje. Palaikiau savo mokslinę formą dėl to, kad vis pabėgdavau į Heidelbergą. Tam reikėjo milžiniškų pastangų. Tam aukodavau vasaras, atostogas. Kartu su šefu iš tų tyrinėjimų po kiekvieno vizito parašydavome straipsnį ir išspausdindavome tarptautinėje mokslinėje spaudoje.

Bet vis tiek daug praradau kaip mokslininkas. Per tuos 12 metų, kai esu Vilniaus universiteto rektorius, jokių eksperimentų laboratorijoje pats nebeatlikau.

– Tiesiog puiku, kai žmogus savo kelią pasirenka nuo jaunystės. Bet ne kiekvienas tada žino, koks gali būti jo kelias. Kaip pajutote, kad jūsų kelias – mokslas?

– Mano gyvenimas rodo, kad labai daug lemia atsitiktinumai, likimas. Tada – užsispyrimas, darbštumas, tikslo siekimas. Tiesiai sakau: aš nesu genijus, nesu itin talentingas, bet esu labai darbštus, užsispyręs, tikslo siekiantis žmogus.

Kai, baigęs Gargždų vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, man buvo 17 metų. Manote, kad ten, Gargžduose, chemija man labai patiko? 1962 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Biochemijos-biofizikos katedra. Bet biochemikų nebuvo – katedrai vadovavo medikas. Kadangi mokiausi labai gerai, pasikvietė rektorius J.Kubilius ir pasiūlė važiuoti į Maskvos universitetą gilintis į biochemiją. Sakiau, kad turiu su tėvais pasitarti, – šeimoje buvome keturi vaikai, trys iš jų – studentai. Tėvai mano žygį palaimino.

Pasirinkau studijuoti gamtinių junginių chemiją, nes ta specialybė – arčiausiai biochemijos. (Dabar ji vadinasi bioorganinė chemija.) Maskvoje mokiausi ir aspirantūroje, apsigyniau disertaciją. Kiek ten Nobelio premijos laureatų esu sutikęs, išklausęs! Kai studentams pasakoju, kad vienas man skaitė paskaitas Maskvoje, kito klausiausi Amerikoje, jie klausosi akis išpūtę. Auditorijoje rodau į jų portretus: su tuo susitikau vienoje šalyje, su anuo – kitoje. O tas – Aaronas Klugas, žydas, gimė Lietuvoje, Želvoje. Ir išaiškinu, už ką jis gavo Nobelio premiją.

Amerikoje stažuotėje drauge sėdi su universiteto doktorantais ir diskutuoji su Nobelio premijos laureatu dvi valandas, ką jis dirbo, už ką gavo tą premiją. Taip įtraukia mokslas, įtraukia, kad viskas pasidaro įdomu. Atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo.

Argi čia ne atsitiktinumas? Atsitiktinumas. Patekau į gerą vietą, turėjau progą klausytis pasaulinio lygio mokslininkų paskaitų ir seminarų. Kai mokaisi gerai, dalykas pradeda patikti. Su manimi augo nauja mokslo šaka – molekulinė biologija.

– Per gyvenimą labai daug dirbote. Ar likdavo laiko sūnui Robert, žmonai Tiinai?

– Kuo dar esu laimingas, – vėl likimas, – man absoliučiai nerūpi šeimos ūkis. Absoliučiai. Bet bendravimas – šventas dalykas. Mes turime vienintelį sūnų – dabar jam 34-eri, aš jį beprotiškai myliu. Jis labai protingas, daug gabesnis negu aš. Matyt, tam įtakos turėjo maišytas estų ir lietuvių kraujas.

Kai jį auginome, visur kartu vykdavome nuo mažumės. Kiekvieną vasarą važiuodavome į Estiją, todėl jis puikiai moka estų kalbą. Dabar estų kalba jam praverčia darbe – Robert verslo advokatas, turi bendrą advokatų kontorą su estais ir latviais. Kai dirbdavau Heidelberge, veždavausi ir mažutį vaiką su žmona. Ten gimnazijoje jis mokėsi kelis kartus ir išmoko vokiečių kalbą.

Šeimos finansai manęs absoliučiai nedomina, savo algos nesu matęs. Algą man perveda į banko kortelę, ir ta kortele nė karto gyvenime nesu pasinaudojęs.

Manęs visiškai nedomina buitinė ir finansinė gyvenimo pusė, remontai, vinių kalimas. Dėl to esu labai laimingas. Mano žmona – auksinė, ji viską daro, viską sugeba. Ji – puiki organizatorė, pagal organizacinius sugebėjimus galėtų būti merė. Nuo manęs ji nuima visus buitinius rūpesčius. Klausiate, kas mane rengia. Žmona. Ji perka man drabužius, batus. Esu laimingas, šeimoje turėdamas patikimą žmogų.

– Negi nesate į namus parnešęs maisto produktų?

– Vienas neinu į parduotuvę. Kiekvieną savaitgalį kartu su žmona važiuojame į parduotuvę nusipirkti maisto visai savaitei. Banko kortelės ir ten kaip nematau, taip nematu. Bet man ir nereikia. Aš esu tam, kad pirkinius nuneščiau į mašiną.

O ką pirkti – va, čia aš turiu tvirtą nuomonę. Man labai patinka žuvis, tačiau žmona nemėgsta jos valyti. Kyla problemų, atsiranda niuansų. Gal žmonai ir sunku su manimi, tačiau man – toks komfortas! Gyvenimu – kaip estai – esu patenkintas.