Kas įdomiau – menininko kūryba ar legenda tapęs jo gyvenimas? Kas ką pranoksta? Rašytojas Tomas Arūnas Rudokas visada buvo kelyje. Jo gyvenimas – lyg trileris: alkoholis, muštynės, skandalai, moterys. Jis buvo Kybartų pataisos darbų kolonijoje, ne kartą sėdėjo karceryje, kurį laiką gyveno kaip bomžas. Kas už to slypėjo – nenusisekęs rašytojas ar užsimaskavęs valkata?

Didžiausias priešas – sistema

Šį paradoksų pilną pasaulį T.A.Rudokas paliko gegužės 14 d. Jam buvo 46 metai. Vyro gyvybė nutrūko staiga sustojus širdžiai. Mirtis rašytoją ištiko ankštame jo bute Vilniuje, anapus geležinkelio, vardo neminėti prašiusios paskutiniosios savo draugės glėbyje. Ant stalo liko iki pusės nugertas vyno butelis. Ji – sena jo meilė, tuo metu ryšiai buvo atsinaujinę. Tą dieną moteris atėjo Tomo kviesti į savo gimtadienį ir atsinešė vyno.

Be oficialios informacijos ir nekrologo apie dar vieno rašytojo mirtį, stojo tyla. Niekas nepuolė piešti bohemiškos ir nepriklausomos T.A.Rudoko asmenybės, aukštinti kūrinių. Praėjo keli mėnesiai – vis tiek tyla. Tomas visiems buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo, o jo kūryba – mažai kam įdomi. Jis miręs ir po mirties.

"T.A.Rudokas – tragiško likimo žmogus, visą laiką buvęs anapus – anapus oficialiosios literatūros, oficialiųjų rašytojų, priimtinų gyvenimo normų. Tai buvo sunkaus charakterio žmogus, kuris ieškojo savęs visokiais būdais. Jam sunkiai sekėsi pritapti visuomenėje – tiek sovietinėje, tiek nepriklausomoje. Sovietmetis jam netgi buvo geresni laikai. Tada maištas prieš sistemą, nepritapimas joje buvo laikomas madingu. Jis niekada nerado savęs", – apie T.A.Rudoką kalbėjo vienas jo draugų literatas 40 metų Darius Pocevičius.

Abu vyrai susipažino "ten pat" – Rašytojų sąjungos kavinėje.

Kažkada iš tos kavinės dėl sukeltų skandalų Tomas buvo išmestas. Ne kartą ten buvo susimušęs su poetu Benediktu Januševičiumi, kitais. Daugelyje Vilniaus kavinių T.A.Rudokas buvo paskelbtas persona non grata.

T.A.Rudokas niekada nedirbo, todėl jautė nuolatinį pinigų stygių. Dirbti jis nėjo tyčia. Sakydavo: "Aš esu poetas. Jeigu iš rašymo negaliu pragyventi, kaltas ne aš – kalta sistema."

"Mano prigimtis – kario"

Atrodo, praėjusią vasarą Tomą sutikau prie rašytnamio. Akys degė keista ugnimi, atrodė kaip išlindęs iš vamzdžių – apšepęs, smirdantis, džinsinis švarkelis neskalbtas kokius trejus metus. Užtat rankose – eilėraščių knyga. Puolė aiškinti, kad norėtų ten (į Rašytojų sąjungą) užeiti, bet tie keistuoliai jo neįleidžia.

"Aišku, kad Tomas buvo niekšas. Jis niekada nejautė dėkingumo. Jeigu jam padarydavai gerą darbą, net užmiršdavo padėkoti. Kartu jis turėjo intymumo – mokėdavo labai nuoširdžiai paklausti, pabendrauti. Buvo labai dvejopas žmogus: savo nedėkingumu ir šiurkštumu atstumdavo, o nuoširdumu patraukdavo", – prisiminimais dalijosi Darius.

Tomas buvo labai geras pasakorius. Būdavo, pradeda pasakoti istoriją – iš karto visus paperka. Merginoms patikdavo, kaip jis skeldavo bajerius.

D.Pocevičiaus nuomone, T.A.Rudoko agresiją skatino ne alkoholis. Jis buvo tam tikro – "mačo" – tipo žmogus, kuris dažnas pietų kraštuose. "Mačo" – patinas, ypač vyriškas, storžievis, šiurkštus. Tačiau turintis tam tikro žaismingumo ir traukiantis moteris. Tomas tuo sėkmingai naudojosi – moterims buvo ne tik galantiškas, bet parodydavo ir patinišką šiurkštumą. Maža to – nevengdavo aptalžyti šonus ar įstatyti mėlynę paakyje. "Mačo" tipažą kai kuriuose filmuose įkūnijo Antonio Banderasas.

Kartą Tomą pavadinau cinišku mušeika. Jis atkirto, kad rašytojai Jackas Londonas, Sergejus Jeseninas, Gintaras Patackas puikiai į darbą paleisdavo kumščius.

"Mano prigimtis – kario. Kraujas mano toks", – savąjį "mačo" apibūdino T.A.Rudokas.

Pinigai – pro durų skylę

Tomo santykiai su tėvu – poetu Vytautu Rudoku – buvo sudėtingi, tragiški. Tomas buvo vienintelis V.Rudoko vaikas iš antrosios santuokos.

Po motinos mirties erdviame keturių kambarių bute Antakalnyje juodu gyveno dviese. Kai paskutinį kartą lankiausi Rudokų bute, tėvo kambario duryse žiojėjo skylė. Ką reiškia ta duryse išmušta skylė? Ji tarsi turėtų atlikti kokią nors funkciją, bet atrodė labai tragiškai.

Pasirodo, pro skylę tėvas Tomui turėdavo iškišti pinigų buteliui. Ne vienas V.Rudoko kaimynas tvirtino, kad poetas ne kartą nukentėjo nuo sūnaus kumščių. Šis tiek lėbaudavo namuose, kad kaimynai rašytojai ne kartą jam yra kvietę policiją. O lėbavimams nuolat reikėjo pinigų.

Taip terorizuojamas senasis V.Rudokas ilgiau negalėjo gyventi ir turėjo bėgti iš namų. Poetas prisiglaudė pas savo jauniausiąją seserį Danutę Kupiškyje. Ir toliau iš pensijos mokėjo už buto Vilniuje komunalines paslaugas, šelpė Tomą. Ne vienas to namo gyventojas buvo pastebėjęs, kad tėviška meilė – akla.

Tada, be liaupsių savo tėvui, Tomas pasakė: "Du vyrai drauge nesugyvens – ir faktas, ir reziumė."

"Tomas maištaudavo prieš tėvą. Prasiverždavo Edipo kompleksas, nes tėvas buvo pripažintas poetas, o jis – iš andergraundo", – mano D.Pocevičius.

Daugybė naktų rūsyje

V.Rudokas butą, kūrinių autorines teises testamentu paliko savo seseriai Danutei.

Tomas buvo išmestas į gatvę. Pirmą pusmetį jis nakvodavo to namo rūsyje kaip bomžas, paskui persikraustė pas draugą. Vėliau susimetę keli draugai išnuomojo jam butą. Tačiau vyriškis į gyvenimą nesikabino – trejus ketverius metus gyveno be būsto. Tada jis versdavosi iš socialinės pašalpos – 315 litų per mėnesį.

"Tomas kreipėsi į teismą. Jam pavyko laimėti 100 tūkstančių litų. Bėda ta, kad teta pinigus mokėjo dalimis. Atrodo, iš pirmųjų 20 tūkstančių jis atidavinėjo skolas, mokėjo alimentus, ieškinius policijai", – prisiminė D.Pocevičius.

Prieš kokius pusantrų metų T.A.Rudokas įsigijo kuklų butą Naujininkuose. Tai buvo vieno kambario butas bendrabutyje. Tomas jį buvo susitvarkęs, sienas nukabinėjęs plakatais. Antakalnio, tos vietos prie miško, kur prabėgo beveik visas jo gyvenimas, T.A.Rudokas jau nebemėgo.

Karceryje sėdėjo 10 kartų

Laisvos sielos karingas T.A.Rudokas du kartus buvo patekęs į santuokos pančius, turėjo tris sūnus. Antroji žmona – dailininkė Ina – jį buvo padavusi į teismą už alimentų nemokėjimą sūnui Matui. Taip T.A.Rudokas paragavo Kybartų pataisos darbų kolonijos duonos, o karceryje sėdėjo net 10 kartų.

D.Pocevičius prisimena, kad Ina su Tomu lankydavosi Rašytojų sąjungos kavinėje "Suokalbis". Visai normaliai jie kalbėdavosi. Ji mylėjo jį truputį motiniška meile. Mylėjo ir jo šiurkščiąją pusę – mačo.

Porą trejetą kartų draugai T.A.Rudoką aplankė Kybartuose. Ir kiekvieną kartą jiems apsilankius šis atsidurdavo karceryje.

"Prisigerdavo su mumis. Jį išleisdavo į kavinę – ten nėra taip griežta. Prie mačo stiliaus, Tomo nuomone, karceris derėjo. Karceris jam pridėdavo ryškumo, šaunumo. Kuo daugiau žmogus sėdi karceryje, tuo jis šaunesnis", – dėstė draugo pažiūras Darius.

"Tuo patrauklus ir buvo"

Paskutinės T.A.Rudoko gyvenimo dienos beveik nesiskyrė nuo ankstesnių. Tada jis mažiau gėrė, turėjo rūpesčių dėl sveikatos. Pastarąjį pusmetį bandė labiau rūpintis savo kūryba: tobulino, perrašinėjo eilėraščius. Rašytojų sąjungos leidyklai įteikė poezijos knygos rankraštį. Tačiau jis buvo atmestas.

D.Pocevičiui atrodo, kad visą gyvenimą T.A.Rudoką kaustė diskomfortas ir kompleksai. Jis buvo užaugęs tarp rašytojų elito – geras butas, sovietų laikais tėvui – privilegijos. Tomas tai jautė. Jis turėjo ryškų polinkį į aukštuomenę – na, nors ir neturi tų pinigų, bet vis tiek save priskiria prie aukštuomenės. Jis žinojo, kas yra geras gyvenimas. O kai šito neturėjo, pajautė didžiulį diskomfortą – nuolatinis skurdas, pinigų prašinėjimas. Skurdas jam trukdė labai smarkiai.

Tada susirasti moterų buvo nelengva, ir dėl to Tomas taip pat kankinosi. Nebūtų donžuanas, mačo, – vis tiek draugams nuolat pasakodavo savo meilės nuotykius, dėstydavo, kaip mušėsi dėl panų. Dauguma tų nuotykių, Dariaus nuomone, buvo išgalvoti.

Paskutinės jo draugės žodžiai: "Man jis buvo normalus žmogus. Tik ekscentriškas, tik iš kitų išsiskiriantis. Bet tuo patrauklus ir buvo."

Tomas Arūnas Rudokas

PAVYZDINGAS RUDUO

O galima sėdėti rudenį bare

Ir pliaupti alų pliaupiant lietui.

Plepėti apie tai, kad Dievo, pvz., nėra,

Ar kad jis blogas, o jo nebuvimas

Tik liudija pasaulio supuvimą,

Ir jokio pavyzdžio nebuvo ir nėra.

O galima sėdėti lovoj vakare

Ir tyliai liesti miegančią meilužę,

Taip tyliai liesti ją ranka kaire,

Kad nepajustų meilės lūžio,

Ir nutylėti Dievo nebuvimą,

Pakanka, kad yra aistra!

O galima sėdėti apkase kare

Tarp mėsgalių, metalo, šūdo –

Džochargaloj, gale, Kandagare –

Ir melstis Jėzui Kristui arba Budai,

Nes automate šovinių nėra,

O kraujas – kaip mazutas rudas!

O galima sėdėti kameroj vienam

Kalėjime už grotų pliaupiant lietui,

Už sienos žvengiant kaliniam

Rašyt eilėraštį kitam poetui,

Ir jei ne Dievą – rudenį mylėti,

Nes vietos pavyzdžiui nėra kitam.

O galima sėdėti pragaro rate,

Žiūrėt, kaip sukas velnio ratas,

Ir nors gulėtum, pavyzdžiui, karste,

Girdėtum, kaip kauliukai kratos...

Tada geriausia rudenį bare

Gurkšnoti alų pliaupiant lietui,

Jei kito pavyzdžio nebuvo ir nėra,

Tai bus geriausia išeitis poetui...

Kybartai, 2002 02 28