M. JANKAUSKAITĖ: JOKIOS VERTYBĖS NENUKRENTA IŠ DANGAUS

Negyvename nei tobulame pasaulyje, nei idealioje visuomenėje. Klaidingas požiūris neretai taip įsišaknijęs mūsų kasdieniame gyvenime, jog nė nepastebime, kad kažkas blogai. 

Tai anaiptol nereiškia, kad dabartinis status quo – teisingas ir nesudrebinamas. Tuo įsitikinusi ir humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, ilgamečiu darbu kovojanti su įvairiausių formų diskriminacija.

– Didžiąją jūsų veiklos dalį sudaro moterų teisių klausimai, šia tema aktyviai domitės jau daugiau nei du dešimtmečius. Kokia šiandien moters padėtis Lietuvoje? Kokios pagrindinės jos kaitos tendencijos?

– Manau, didžiausias pokytis, kad šiandien jau pripažįstama, jog problemos egzistuoja, nėra visiško jų neigimo kaip prieš 20 metų. Tačiau pokyčių procesas banguotas, tarsi lėtas valsas: vienas žingsnis – pažangos link, o tada kokie nors procesai vėl nubloškia visuomenę atgal. Pavyzdžiu galėtų būti Europos lyčių lygybės instituto sukurtas lygybės indeksas. Jame matome, kad per dešimtmetį, nuo 2005 m. iki 2015 m., Lietuvos pažanga iš 100 galimų tebuvo 1 balas. Judėdami tokiu tempu lyčių lygybę turėsime po 440 metų. Žinoma, nereikėtų užmiršti fakto, kad turime moterų aukščiausiuose politiniuose postuose, tai, be abejonės, didelė pažanga – Europoje vis dar yra valstybių, kur moteris niekada nėra užėmusi tokių aukštų pozicijų.

– Lygindami Lietuvą su kitomis valstybėmis įstatymų požiūriu, turbūt galime sakyti, kad situacija dėl lygybės nėra tragiškai bloga, esame veikiau ties viduriu. Tačiau neretai didesne problema tampa giliai įsišakniję ir sunkiai pakeičiami kultūriniai įpročiai, tradicijos, vertybės. Kokie šiandieniai lietuvių įpročiai yra iš esmės engiantys moteris, nors patys žmonės to gal nė nesupranta ar nepastebi?

– Jei suvoktume, kad tam tikri dalykai yra susiję su moterų nuvertinimu ir subordinacija, daug sparčiau judėtume pirmyn. Paprastai visos problemos ir egzistuoja dėl to, kad nėra suprantamos kaip problemos. Antra vertus, žmonės dažnai netiki pažanga, pačios moterys gali būti įpratusios gyventi senojoje sistemoje, o persiorientuoti trukdo naujosios nepažinojimas. Dėl to palaikoma senoji sistema. Be to, reikia nepamiršti, kad pastaroji yra tarsi chameleonas ir viešai atskleidžia tik savo patraukliąją pusę. Tarkim, moterys viliojamos mitu, kad vyrai turi jas išlaikyti. Kaip smagu ir patogu! Bet "pamirštama" pasakyti, kad yra kitų, mikroskopine žvaigždute pažymėtų sąlygų: moterį išlaikančiam vyrui ta pati sistema deleguoja visą galią, valdžią, teisę reguliuoti ir kontroliuoti procesus šeimoje. O čia jau iškyla ir smurto prieš moteris problema. Ji iš tikrųjų yra labai baisi, plačiai paplitusi ir latentinė. Jos masto ir daromos žalos kol kas nesame suvokę, ir, svarbiausia, nesuprantame šio blogio ištakų.

Moters nuvertinimas yra tarsi užterštas oras, kurio nepastebime, nes nuolat tuo kvėpuojame. Nesivarginame tikrinti, kokie išleidžiami vadovėliai ar ugdomoji medžiaga vaikams, kur moterys tiesiog išbraukiamos iš istorijos.

Problemos kilmė ir yra patriarchališkumas: kai moteris suvokiama kur kas mažiau svarbi, reikšminga, vertinga nei vyras. Galvojimo, kad vyras turi prigimtinę ar paprotinę teisę kontroliuoti moterį, mūsų visuomenėje vis dar, deja, yra labai daug. Moters nuvertinimas yra tarsi užterštas oras, kurio nepastebime, nes nuolat tuo kvėpuojame. Nesivarginame tikrinti, kokie išleidžiami vadovėliai ar ugdomoji medžiaga vaikams, kur moterys tiesiog išbraukiamos iš kultūros, literatūros ar šiaip istorijos. Į analitines laidas taip pat nesivarginama kviesti proporcingai vyrų ir moterų (jei pakviečiama bent viena, daroma prielaida, kad viskas puiku). Galima būtų vardyti ir daugiau pavyzdžių, kurie siunčia žinutę, kad tai, ką galvoja moterys, nėra svarbu, per nutylėjimą jos pateikiamos taip, tarsi niekaip neprisidėtų nei prie kultūros, nei prie rimtų visuomenės problemų sprendimo. Apie jas prisimenama, kai reikia spręsti socialinės reprodukcijos klausimus – pasirūpinti, slaugyti, ugdyti, kurie nepelnytai vertinami kaip ne tokie reikšmingi.

– Kai imama kalbėti apie smurtą prieš moteris, dažnai kaip kontrargumentas metamas klausimas: "O kodėl nekalbama apie smurtą prieš vyrus?" Ką apie tokią poziciją manote?

– Pati klausimo formuluotė yra mėginimas sumenkinti smurto prieš moteris problemos reikšmę. Mes kalbame apie ją todėl, kad kalbame, todėl, kad mums tai svarbu. Kai kas nors pasirenka kalbėti apie žemdirbystę, neklausiame, kodėl pamiršo paminėti statybas? Smurtas prieš vyrus turi savo specifiką, apie kurią taip pat svarbu kalbėti, bet nesuplakant visko į krūvą.

Vyrų ir moterų patiriamas smurtas turi skirtingą dinamiką. Vyrai su juo dažniausiai susiduria viešoje erdvėje, smurtauja asmenys, su kuriais jie nėra susiję intymiais šeiminiais ryšiais, labai dažnai tai visiškai svetimi žmonės, kurių auka gal niekada gyvenime nebepamatys, dažniausiai tai yra vienkartiniai aktai. Visiškai kitokio pobūdžio prievarta yra tada (ir ją dažniausiai patiria moterys), kai smurtauja tau artimas žmogus, kuris yra ne vien tiktai tavo šeimos narys, jus sieja emocinis ryšys (tai mylimas, rūpintis žmogus, turimi bendri vaikai, draugai, giminaičiai) – emocinė dinamika tampa labai sudėtinga ir gerokai apsunkina šios problemos sprendimą. Kitas dalykas, smurtas prieš moteris pasireiškia privačioje, uždaroje erdvėje. Dėl to jis vadinamas latentine problema – tai, ką pamatome, tėra ledkalnio viršūnė.

V. Skaraičio/BFL nuotr.

Mūsų teisinė sistema nepritaikyta reaguoti į psichologinį terorą, persekiojimą, žeminimą, nes reikalingi įrodymai – mėlynės, lūžiai, kraujas... O jei esi nuolat bauginama, izoliuota, tau atimta galimybė kontroliuoti savo gyvenimą ir priimti savarankiškus sprendimus, niekaip negali to įrodyti, apsisaugoti, pabėgti, nes visaip manipuliuodami ir baugindami smurtautojai nepaleidžia savo aukų. Tai daro baisų poveikį. Yra šaltinių, kuriuose nurodoma, kad smurtas artimoje aplinkoje kur kas dažniau tampa reprodukcinio amžiaus moterų sveikatos sutrikimo priežastimi nei žalingi įpročiai ar antssvoris kartu sudėjus.

Tuo, kas pasakyta, nenorima paneigti fakto, kad vyrai irgi patiria smurtą, tačiau labai skiriasi jų patiriamos prievartos specifika, todėl visiškai neprotinga priešpriešinti šias dvi problemas. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad diskusija apie smurtą prieš vyrus užduodantiesiems tokius klausimus taip pat nepatiktų, nes tuomet turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąjį hegemoninį vyriškumą ir pabrėžti, kad nepakeitę vyriškumo normų, smurto prieš vyrus mastų nesumažinsime, nes didžioji jų dalis nukenčia nuo kitų vyrų, o ne moterų.

– Viena opiausių šiandienos socialinių problemų – aukų kaltinimas, dažnai prie jo prisideda ir moterys. Iš kur tai ateina? Kaip reikėtų išgyti nuo šios žaizdos?

– Galime matyti tendenciją, kad visuomenė labiau linkusi palaikyti tuos, kurie užima galios pozicijas: esame labiau linkę patikėti tuo, kas turi statusą, nei tuo, kas jo neturi. Manau, ta pati schema suveikia smurto artimoje aplinkoje atvejais, ją sustiprinus lyčių stereotipais. Jeigu, gal ir nesąmoningai, pritari nuomonei, kad vyras turi teisę kontroliuoti moterį, pradedi kaltinti ją išprovokavus tokį elgesį (tokia pat logika veikia ir smurto prieš vaikus atveju). Atsiranda nepagrįstai moteriai perkeliama atsakomybė išsisukti iš tokios padėties ir į ją nepatekti. Patriarchalinės nuostatos formuoja ir vyrų, ir moterų požiūrį: vieniems diegiama mintis, kad turi teisę taip elgtis, kitoms – kad turi paklusti ir prisitaikyti.

– Nemažai engimo moterų atžvilgiu pasireiškia, kai kalba pasisuka apie vaikų (ne)turėjimą. Turbūt trisdešimtmetis vyras, išgirdęs, kad jo gyvenimas beprasmis, nes neturi vaikų, pradėtų juoktis, o moterims tai metama kaip validus argumentas. Kodėl visuomenę nepatogiai verčia jaustis moteris, garsiai pareiškianti, kad nenori vaikų?

– Kai moteris nėra vertinama kaip savarankiškas asmuo, taip pat atsiskleidžia patriarchališkos nuostatos. Tuomet joje matoma tautos reproduktorė, o ne žmogus, ir daromas didelis spaudimas primenant, kad privalu šią funkciją atlikti. Tačiau kai šį potencialą norinti realizuoti moteris neatitinka normų: yra ne tokios etninės grupės, ne tokio socialinio statuso (pvz., neištekėjusi), vyresnė ar jaunesnė negu įprasta, turi sveikatos problemų, yra homoseksuali, požiūris kardinaliai pasikeičia. Pradedama abejoti jos teise gimdyti, auginti vaikus. Moters reprodukcinės elgsenos kontrolė nėra vienareikšmė – spaudimas, pareigos primetimas yra labai selektyvus. Bet nesvarbu, kokio pobūdžio spaudimas būtų daromas – verčiama ar draudžiama gimdyti, jis atspindi instrumentišką požiūrį į moterį: ji nelaikoma savarankišku asmeniu, gebančiu priimti apgalvotą sprendimą ir atitinkamai elgtis. Tas pats pasakytina ir apie kitas reprodukcines moterų teises, pavyzdžiui, mėginimą apriboti teisę į nėštumo nutraukimą.

– Ne iš vieno žmogaus teisių gynėjo teko girdėti, kad feminizmo terminas yra nepelnytai stigmatizuotas. Nors "lygios teisės", "lygybė" skamba palyginti neutraliai, daliai žmonių vien žodis "feministė" sukelia atmetimo reakciją. Kodėl taip yra?

– Žeminimas ir menkinimas yra savotiška strategija – kai nori priešintis idėjoms, pradedi patologizuoti ir pačią savoką. Kaip paprasčiausia žmogų užčiaupti? Pasakyti, kad neatitinki normos (nenormali), su tavimi, socialine (o gal ir visomis kitomis) prasme, kažkas yra negerai. Tokiu būdu bandoma daryti spaudimą tiems, kurie mėgina įgyvendinti pokyčius. O štai skandinavams žodis "feministės" iš viso nesukelia jokių neigiamų emocijų, net ir vyrams.

– Neretai, kai kalba pasisuka apie feminizmą, diskriminacijos, net priekabiavimo atvejus, į keistą padėtį patenka vyresnės kartos atstovai, ypač vyrai, kuriems didžiąją dalį gyvenimo seksistinis požiūris buvo natūralus ir net sveikintinas. Šiandien jie jaučiasi tarsi naujas moters ir vyro santykio suvokimas kvestionuoja visą jų būtį, pasaulio suvokimą. Kaip reikėtų bendrauti būtent su šia grupe žmonių, kad ji nesijaustų nepelnytai puolama?

– O kaip mes turėtume elgtis su baltaodžiais rasistais ir paaiškinti, kad rasizmas yra blogai, kad šie nesijaustų puolami? Man atrodo, tai jų atsakomybė kritiškai permąstyti savo socializacijos pasekmes, atsiverti nūdienos pokyčiams, apsvarstyti savo praktikas. Na, taip, jei buvai socializuotas seksizmo dvasia, gali kilti jausmas, kad tapai sistemos auka, bet tai nepanaikina atsakomybės keisti savo elgesį ir atsisakyti grobuoniškos pozicijos. Nesakau, kad permąstyti ir ypač keisti savo vertybines nuostatas – lengvas procesas, tačiau kas tai padarys, jeigu ne jie patys?

Nei laisvė, nei demokratija, nei kitos vertybės nenukrenta iš dangaus – jas arba puoselėji, arba prarandi.

– Kaip vertinate tai, kad homofobiniai, ksenofobiniai ir mizoginistiniai pasisakymai neretai traktuojami kaip teisė turėti savo nuomonę, kuria pasinaudoti nevengia ir visuomenei atstovaujantys politikai? Atrodo, dažnai nesutariama dėl ribos tarp teisės į nuomonę ir elementarios kitų žmonių teisės gyventi (niekieno neįžeidinėjamiems). Kur ją reikėtų brėžti?

– Man ta riba yra labai aiški. Tavo laisvas žodis neturėtų skatinti neapykantos, žeisti kito žmogaus orumo. Savo žodžio laisvę turi naudoti labai atsakingai ir suvokti, kas atsitinka ja pasinaudojus. Jeigu už to slypi kitų žmonių pažeminimas, atskirtis, paniekinimas, tai čia jokia ne žodžio laisvė. Mano galva, tokie dalykai neturėtų būti toleruojami. Žodžio laisvę siečiau su procesais, skatinančiais demokratiją, diskusiją, gebėjimą aptarti sudėtingas temas ir rasti sąlyčio taškų. Neapykantos kalba, jeigu nėra užkardoma, gali atvesti prie ypač baisių padarinių – ir pogromų, ir genocido. Neapykantos kalba neturėtų būti dangstoma teise į žodžio laisvę.

– Neseniai kilo skandalas dėl tamsiaodės mergaitės, pasitikusios popiežių vizito Lietuvoje metu. Ką apie mus, kaip apie visuomenę, pasako tokia nuostaba ir kai kuriais atvejais pasipiktinimas šiuo įvykiu?

– Pasako, kad mūsų visuomenėje rasizmas yra labai gajus. Ilgą laiką buvo teigiama, kad mums rasizmo problema neaktuali, nes esame labai homogeniška bendruomenė. Šis atvejis atvėrė akis ir, tikiuosi, paskatins permąstyti savo nuostatas.

– Apskritai, kaip atsiranda neapykanta kitokiam? Tai labiau auklėjimo, socialinės terpės, o gal asmeninių žmogaus problemų reflektavimo į kitus padarinys?

– Esu linkusi manyti, kad egzistuoja sisteminės priežastys mūsų reakcijoms, požiūriams atsirasti. Kuo uždaresnė visuomenė, kuo mažiau reflektuojanti, tuo daugiau tokio pobūdžio problemų joje atsiranda. Pripažinkime, nors įvairovės pripažinimo, priėmimo ir vertinimo skatinimas turėtų būti valstybės politikos prioritetas, kasdienėje praktikoje sistemingai, nacionaliniu mastu į tai daug neinvestuojama. Žmogaus teisės nėra mūsų valstybės prioritetas. Sakydama "žmogaus teisės", galvoje turiu ne tik įstatymą, bet ir tai, kokias vertybes puoselėjame, kaip jas ugdome.

Ką tik grįžau iš Utojos salos Norvegijoje, ten buvo galimybė susitikti su mokytojais iš Švedijos, Suomijos, dalyvavo ir latviai, norvegai. Diskutuojant buvo akivaizdu, koks brandus yra skandinavų požiūris: jie aiškiai supranta savo kaip demokratijos vertybių puoselėtojų vaidmenį, rūpinasi, kad jaunimo nepasiglemžtų radikalizacijos tendencijos, suvokia diskusijų prasmę. Mes gi kaip stručiai sukišame galvas į žemę ir apsimetame, kad problemų (diskriminacijos, žmogaus teisių pažeidimo, nepagarbos, patyčių) nėra. O štai apsilanko popiežius, ir išlenda visas rasizmo "grožis". Įdomu, kiek Lietuvoje atsirado mokytojų, kurie pajuto pareigą šią problemą rimtai aptarti su vaikais?

– Pakalbėkime apie jūsų kelionę. Norvegijos saloje, kurią aplankėte, prieš septynerius metus teroristas Andersas Breivikas nužudė 69 jaunuolius. Kaip norvegai gydosi po šios skaudžios patirties?

– Mane nepaprastai sužavėjo visuomenės branda ir tai, kaip ši problema buvo sprendžiama. Kai Utojoje įvyko tragedija – išžudyta labai daug vaikų ir jaunų žmonių, buvo įvairių nuomonių, ką daryti su ta vieta. Vieni siūlė salą paversti memorialu, nevykdyti jokios kitos veiklos ir nugriauti pastatą, kuriame įvyko pagrindinės skerdynės, nes per daug skaudu prisiminti tragiškus įvykius. Tačiau buvo ir kitų nuomonių, teigiančių, kad salos paskirtį būtina išsaugoti tokią, kokia buvo prieš ataką, antraip teroristas bus laimėjęs. Kaip nugriovus kavinę – pagrindinę tragedijos vietą – puoselėti žuvusiųjų atmintį? Juk tuo metu vaikais buvę žmonės užaugę nieko neprisimins. Norvegai pasakojo, jog tam, kad išspręstų šią dilemą buvo ypač daug diskutuojama, praleista tūkstančiai valandų susitinkant su žuvusiųjų šeimomis, ekspertais, visuomenės atstovais. Buvo kviečiami ekspertai iš Niujorko, sprendę panašias dilemas po rugsėjo 11-osios įvykių. Žvelgdama į dabartinį sprendimą neįsivaizduoju tobulesnio. Yra išsaugotas pastatas, kuriame įvyko pagrindinės žudynės. Jis visiškai užkonservuotas ir paverstas memorialu, kuriame išsaugota ne tik to meto aplinka (interjeras, daiktai, net ir žolė ant laiptų) ir pateikta laiko juosta, atspindinti detalią tos dienos įvykių eigą, siunčiamų žinučių tekstus. Aplinkui suprojektuotas apsauginis statinys, jo stogą laiko 69 kolonos – tiek buvo nužudyta jaunuolių. O apsauginė siena suformuota iš daugiau nei 400 mažesnių stulpų, simbolizuojančių tuos, kuriems pavyko išgyventi ir puoselėjančių atmintį. Bet labiausiai mane sužavėjo tai, kad šis naujai pastatytas apsauginis pastatas taip pat naudojamas kaip ugdymo erdvė. Išsaugota ir atmintis, ir kartu vyksta ugdymo procesas. Tragedijos prisiminimo momentas siejamas ir su demokratinių vertybių, ir atvirumo puoselėjimu. Ten būdama negalėjau nesižavėti išmintimi, kompleksiškumu, gebėjimu pasimokyti iš to, kas įvyko, ir atsispirti instinktyviam norui tiesiog išbraukti tragediją iš atminties, užsidaryti savyje ir atsiriboti. O ir į diskusiją su žmonėmis įtraukiantis procesas – neskubant, įsiklausant, ieškant gilesnių argumentų ir kompromisų, paliko begalinį įspūdį. Lietuvoje sprendžiant visuomenei svarbius klausimus tokio jautrumo ir demokratiškumo dar labai trūksta.

– Ko iš šio įvykio galime išmokti ir mes, lietuviai?

– Pakartosiu, bet pravartu prisiminti, kad nei laisvė, nei demokratija, nei kitos vertybės nenukrenta iš dangaus. Jas arba puoselėji, arba prarandi. Auga naujos kartos, kurios turi viską išmokti iš naujo. Vertybiniai dalykai – demokratija, pagarba žmogaus teisėms – turi būti ugdomi nuosekliai, sistemingai, neatsipalaiduojant. Mes vis dar nesame suvokę to svarbos. Žmogaus teisės nėra vertinamos aukščiausiu politiniu lygiu ir iš esmės paliktos nevyriausybinio sektoriaus globai. O jos turėtų būti svarbiausias valstybės prioritetas. Antraip, ką reiškia nuolatinis valdžios atstovų aiškinimas, kad rūpinamasi žmonėmis?

Įvertinimai ir apdovanojimai

2004 m. M.Jankauskaitė tapo Europos Komisijos kampanijos "Už įvairovę. Prieš diskriminavimą" įvairovės ambasadore. Įvairovės ambasadoriai – asmenys, kurių veikla užtikrina nuolatinę tolerancijos sklaidą ir propaguoja lygių galimybių plėtrą visuomenėje.

2011 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada jai įteikė "Drąsios moters" apdovanojimą. Šis tarptautinis apdovanojimas kasmet skiriamas JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton moterims lyderėms už jų atsidavimą ir drąsą kovojant už moterų teises.

2012 m. tapo viena iš dvylikos Europos lyčių lygybės instituto nominančių, pristatytų kalendoriuje "Moterys, įkvepiančios Europą". Europos lyčių lygybės instituto leidžiamas kalendorius siekia pagerbti ir suteikti daugiau žinomumo pačioms ryškiausioms Europos moterims.

2015 m. pelnė nacionalinį apdovanojimą už lygių galimybių ir įvairovės skatinimą. Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus kartu organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir septynias nevyriausybines organizacijas vienijantis Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas.