Mokslininkė: Sibiro žaizda gyja | kl.lt

MOKSLININKĖ: SIBIRO ŽAIZDA GYJA

Dr. Goda Burkšaitytė psichologijos studijas baigė ir gyvena Paryžiuje. Akademikų bendruomenėje puikiai įvertintą daktaro darbą G.Burkšaitytė rašė apie Sibiro tremtinius ir jų šeimas, o šiuo metu dirba su pabėgėliais iš Afrikos ir kitų karštųjų šalių. Ši moteris kiekvieną dieną pertvarsto vieną didžiausių žmogaus žaizdų – namų netektį.

– Neseniai Paryžiaus Descartes universitete apsigynei psichologijos daktaro laipsnį. Tyrinėjai Sibiro tremtinius ir jų šeimas. Gal atradai bendrų vardiklių, vienijančių visas šias šeimas?

– Esu klinikinė psichologė ir doktorantūros darbą atlikau pasirinkusi psichoanalizės pakraipą, kur labiausiai domimasi subjektyviomis individo ar šiuo atveju šeimos patirtimis. Didžioji dalis Sibiro tremties patirties labai intymiai sąveikauja su kiekvienos šeimos ir individo istorija bei priešistore, jas struktūruojančiais mitais, vyraujančia santykių dinamika, kartų ryšiais... Sibiras nėra pirmas puslapis nei Lietuvos, nei šeimų istorijoje – šis įvykis įsipaišo į daugialypį kontekstą. Todėl visos šeimos ir jų individai skirtingai įsisavina, transformuoja ir artikuliuoja šią tiek individualią, tiek kolektyvinę trauminę patirtį. 

Vienas, mano suvokimu, esminių buvusias tremtinių šeimas vienijančių vardiklių yra kolektyvinių socialinės ir politinės erdvių įtaka. Tyrėjai, kaip Janine Altounian, Alice Cherki, Francoise Davoine, Jeanas-Maxas Gaudilliere ir kiti, besidomėję kolektyvinių traumų ilgalaikiais padariniais kituose genocido ar kolektyvinio smurto kontekstuose, akcentuoja visuotinį pripažinimą kaip vieną esminių veiksnių. Sibiro tremtinių ir jų šeimų patirtis šiuo atžvilgiu yra nepaprastai sudėtinga ir unikali kitų didžiųjų XX a. humanitarinių katastrofų atžvilgiu. Tremtis truko ne mėnesius ar metus, bet dešimtmečius. Ir iš tremties į Lietuvą grįžusios šeimos ne tik nesulaukė visuotinio pripažinimo iš totalitarinės sovietinės valdžios, bet susidūrė su naujais persekiojimais, diskriminacija ir ignoravimu. Tai itin neigiamai ir ilgam paveikė gijimo procesus bei stiprino trauminės patirties perdavimo iš kartos į kartą riziką.

Tremties metu gimė nauja unikali tremtinių karta, kurių gimtinė buvo Sibiras, tėvų tremties vieta, o tėvynė Lietuva, neretai apipinta tėvų perduotomis istorijomis, mitais ir nostalgija. Įsisavinti šį dvigubą ir itin konfliktišką identitetą daugumai buvo gan sudėtingas, bet esminis procesas grįžus į Lietuvą.

Kolektyvinių traumų kontekste itin ryškiai matome, kaip politinė ir socialinė raida daro įtaką vidiniams individo bei grupės psichologiniams procesams. Dėl šių priežasčių Sąjūdis ir vėliau Lietuvos nepriklausomybės atgavimas daugeliui buvusių tremtinių šeimų buvo lūžio momentas. Tremties prisiminimų spausdinimas, ekspedicijos į Sibirą artimųjų, mirusių tremtyje, palaikams parsivežti, KGB archyvų atidarymas, paminklų statymas, Gedulo ir vilties dienos paskelbimas... Palaipsniui buvusių tremtinių šeimos ir visuomenė kūrė ir vis dar kuria bendrąsias erdves, kolektyvinius ar intymesnius šeimyninius ritualus, būtinus tremties patirčiai ir istorijai įrašyti į didžiąją istoriją. Šis etapas yra nepaprastai svarbus ir, mano manymu, būtinas gijimo procesams.

– Jaunesnės kartos žmonėms tikriausiai yra sunkiau suvokti, ką turėjo išgyventi žmonės, akimirksniu netekę savo namų, artimųjų ir gimtosios šalies. Kas vyksta su tokiu žmogumi? Ką jis išgyvena?

– Kai žmogus išgyvena tokią ekstremalią patirtį kaip trėmimai, neretai jo įprastiniai psichiniai gynybos mechanizmai tampa nebepajėgūs apsaugoti individą ir jo psichinę sveikatą. Dėl to gali įsijungti tartum saugikliai, gan radikalūs apsauginiai mechanizmai, siekiantys apsaugoti psichiką nuo per stipraus emocinio šoko. Prisimenu, kaip vienas buvęs tremtinys pasidalijo, kad trėmimų metu jam viskas buvo nesvarbu. Tai, žinoma, yra vienas ekstremalesnių atvejų – buvę tremtiniai dalijosi gan skirtingais išgyvenimais. Juk skyrėsi jų amžius trėmimo metu, pats trėmimo kontekstas (trėmimų laikotarpis). Pavyzdžiui, tremiami mažamečiai vaikai, žinoma, negalėjo suprasti, kas vyko. Vienas buvęs tremtinys vaikas, šiandien garbingo amžiaus senjoras, prisimena trėmimą kaip kelionę, jam viskas buvo nepaprastai įdomu, Uralo kalnai pro traukinio langą, plaukimas upe... Iš esmės vaikų tremties išgyvenimai yra intymiai susiję su juos supusių suaugusiųjų reakcijomis bei galėjimu ir toliau bent iš dalies užtikrinti vaikui saugią erdvę ir patenkinti jo emocinius poreikius. Garsusis Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“ yra puikus šio reiškinio pavyzdys.

Kalbant apie bendresnius procesus, tremtinių šeimos susidūrė, kaip tu tiksliai apibūdini, su daugybe netekčių. Jie prarado namus, artimuosius, kai kurie – iš kartos į kartą perduotas žemes, gyvulius, savo vietą socialiniame rate ir visuomenėje, esmines žmogaus ir piliečio teises, bei ilgą laiką teisę sugrįžti į savo gimtinę... Šios šeimos buvo priverstos dorotis su nepaprastai sudėtingais gedulo procesais. Pavyzdžiui, dalis tremtinių moterų ir vaikų gulaguose neteko savo vyrų, tėčių ar senelių. Viena svarbių gedulo etapų yra laidotuvių ritualų įgyvendinimas, tačiau sovietinė totalitarinė valdžia tam sistemiškai trukdė. Šeimos nebuvo informuojamos apie jų artimųjų mirtį kalėjime ir negalėjo dalyvauti jų laidotuvėse, jų mirties liudijimai buvo neretai falsifikuojami. Tai nepaprastai apsunkino gedulo procesą.

Tremtinių patirtis nepaprastai sudėtinga dar ir tuo atžvilgiu, kad prie visų šių ne visados įveikiamų netekčių prisidėjo naujų namų bei šeimų kūrimas tremties vietose. Tremties metu gimė nauja unikali tremtinių karta, kurių gimtinė buvo Sibiras, tėvų tremties vieta, o tėvynė Lietuva, neretai apipinta tėvų perduotomis istorijomis, mitais ir nostalgija. Įsisavinti šį dvigubą ir itin konfliktišką identitetą daugumai buvo gan sudėtingas, bet esminis procesas grįžus į Lietuvą.

– Savo daktaro darbe teigi, kad trauminė patirtis, jeigu neišartikuliuota, yra linkusi persiduoti iš kartos į kartą. Vadinasi, Sibiro trauma liečia ne tik tremtinius, bet ir mus visus. Kaip tai pasireiškia?

– Iš esmės trauminė patirtis niekada nėra iki galo išartikuliuojama, visada lieka tamsių dėmių, nepapasakotų ar nepapasakojamų momentų... Procesais, vykstančiais tarp kartų, besidomintys psichoanalitikai šį reiškinį vadina negatyviomis transmisijomis. Šios neišartikuliuotos patirtys, kurios iš kartos į kartą perduodamos nuo pat ankstyvųjų motinos, tėvo ir vaiko santykių, turi labai stiprią įtaką ir gali veikti vaiko psichiką kaip magnetas. Vaikai nuo pat mažens yra linkę jautriai reaguoti į komunikacijos „trukdžius“, nutylėjimus, tabu temas, paslaptis, neišspręsto tėvų gedulo šešėlius, jų gėdos ar kaltės emocijas... Augdami jie gali sąmoningai ir nesąmoningai stengtis suteikti pavidalą, įvardyti šiuos praeities vaiduoklius. Tačiau šis reiškinys nebūtinai ir ne visada sukelia negatyvių padarinių. Šeimos tremties istorija daugeliui buvusių tremtinių (ir ne tik) vaikų, anūkų ir proanūkių tapo akstinu ir šaltiniu įvairių formų kūrybai.

Tremties patirtis veikia ir visą Lietuvos visuomenę – ji yra bendrosios istorijos ir nacionalinio identiteto svarbi dalis. Tremties pėdsakai Lietuvos šiuolaikinėje visuomenėje yra susipynę su sovietinio totalitarizmo ilgalaikiais padariniais. Skaitantiems angliškai ir besidomintiems šia tema labai rekomenduoju kolektyvinę buvusių sovietinių respublikų psichologų knygą, išleistą JAV, pavadinimu „Beyond The Invisible Walls“.

– Ar galime teigti, kad mūsų visuomenė gyja?

– Manau, kad gijimo procesai vyksta. Ir jie turi labai stiprią kūrybinę išraišką – išleista daug knygų, filmų, vyksta „Misija Sibiras“ ir pan. Visuomenė prie to dirba. Kalbant apie subjektyvesnes šeimų patirtis, vienų gijimas yra didesnis, kitur mažesnis. Skirtingos tremtinių šeimos patyrė skirtingas netektis, skirtingą šeimų, artimųjų, aplinkinių palaikymą grįžus į Lietuvą... Kaip minėjau, gijimo procesai nepaprastai susiję su kiekvienos šeimos ir tremtinio subjektyvia istorija.

– Esi iš laisvosios kartos, kuri tiesiogiai nepatyrė sovietmečio negandų, gyveni Paryžiuje. Kodėl rinkaisi tyrinėti būtent Sibiro tremtinių šeimas?

– Pabaigusi studijas ir įsiliejusi į Paryžiaus gyvenimą, pradėjau daugiau galvoti apie Lietuvą. Norėjosi ne tik palaikyti ryšius su ten gyvenančiais artimaisiais ar draugais, bet ir sukurti ryšį su Lietuvos visuomene. Darbas apie Sibiro tremtinius ir yra šių minčių ir noro rezultatas. Nesu tikra, ar būčiau atlikusi tokį darbą, jeigu būčiau likusi Lietuvoje.

– Prancūzijoje tau teko dirbti ir su ką tik iš dabartinių karštųjų pasaulio taškų atvykusiais ir stovyklose gyvenančiais pabėgėliais. Šiuo metu dirbi su besilaukiančiomis moterimis pabėgėlėmis Paryžiuje. Kaip manai, ar jie įstengs susikurti sau naujus namus Europoje? Kokia yra jų ateitis?

– Mano nuomone, Europos turtingosios šalys nebuvo pasiruošusios priimti pabėgėlių nei infrastruktūriškai, nei politiškai ar moraliai. Migrantų politikos klausimas skaldė ir vis dar skaldo Europą.

Man teko dirbti Prancūzijos šiaurėje įsikūrusiose neoficialiose, žmonių įkurtose stovyklose (dabar kai kurios iš jų jau panaikintos). Ten apsistoję žmonės tikėjosi kirsti Lamanšo sąsiaurį ir patekti į Didžiąją Britaniją. Darbas buvo labai sunkus, nes susidūriau su žmonėmis, patekusiais į baisias sąlygas. Iki šiol sunku apie tai kalbėti. Ir galbūt mes dažnai girdime, kad pabėgėliai paliko savo šalis ieškodami geresnio gyvenimo ar norėdami pasipelnyti, kad jie atsisako Europoje siūlomų būstų, nes jiems per prastos sąlygos. Šios įžvalgos neatspindi bendros situacijos. Kiek teko susidurti su šiandieniniais pabėgėliais, didžioji jų dalis gyvena humanitarinės katastrofos sąlygomis ir yra priversti galvoti apie išlikimą, iš naujo kurti savo gyvenimą ant smėlio ir purvo pastatytose palapinėse prie Paryžiaus greitkelių, iš šiukšlių suręstuose nameliuose, milžiniškame lūšnyne. Apie psichologinę jų būklę net nepasakosiu.

Šiuo metu dirbu gimdymo namuose. Projektas skirtas imigrantėms, atvykusioms iš skirtingų Afrikos šalių, daugiausia iš Dramblio Kaulo Kranto šalies. Jos neturi nuolatinių namų. Dauguma bėgo nuo smurto, priverstinių santuokų ar apipjaustymo. Prancūzijos sistema nepajėgi visavertiškai jomis pasirūpinti, dalis jų būdamos nėščios gyvena gatvėje. Neseniai iš gimdymo namų į gatvę su naujagimiais paleido penkias moteris. Paryžiaus regiono (Ile de France) speciali sistema, suteikianti laikinus būstus, yra visiškai perpildyta, vietos laukti kartais tenka pusę metų.

Kadangi mano patirtis siejasi su žmonėmis, kurie kiekvieną dieną galvoja, ką valgys ir kur miegos, integracijos klausimas kol kas skamba naivokai. Galų gale, ką mes turime omeny kalbėdami apie integraciją? Ar tai reiškia, kad atvykėliai turėtų perimti prancūzišką gyvenimo būdą? Manau, kad tai gali ir neįvykti bei neturėtų būti siekiamybė. Ar jiems užtektų čia rasti savo vietą ir užsitikrinti pakankamai normalias gyvenimo sąlygas? Vienaip ar kitaip, kolektyvinei traumai, kurią yra patyrę nemažai pabėgėlių, išartikuliuoti reikia poros kartų. Viena karta nepajėgi to padaryti. Šiai problemai spręsti prireiks ne tik daug žmogiškųjų ir piniginių investicijų, bet ir laiko.

Manau, visų pirma, reiktų pabrėžti, kad Vakarų visuomenėje paplitęs pabėgėlių skirstymas į ekonominius ir karo, geruosius ir bloguosius, tikruosius ir apsimetėlius veikia žalingai. Kai žmogus renkasi palikti savo šalį – namus ir artimuosius, sau įprastą kultūrinę ir religinę aplinką, jis priima gyvenimą iš esmės keičiantį sprendimą ir dažniausiai tai daro neturėdamas kitos išeities. Tampa nebesvarbu, ar tai yra ekonominės priežastys, ar karas. Migruojantys lietuviai irgi ieško geresnių sąlygų. Aš taip pat – ne išimtis.

Mano patirtis Prancūzijoje mane išmokė atsargiau vertinti šią sudėtingą situaciją, nes kiekvienas pabėgėlis turi savo istoriją su tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis.

– Ne paslaptis, kad sėsliau gyvenantys žmonės sunkiai prisileidžia kitataučius, dažnai žiūri į juos su baime, yra linkę tikėti stereotipais. Kaip tu paaiškintum šį reiškinį?

– Tipinis paryžietis, net ir pasirinkęs sėslumą, gyvena tautų baseine – tai yra jo kasdienybė. Galbūt jis girdi neigiamų ar gąsdinančių istorijų apie kitataučius, tačiau reali jo patirtis ir pažintys nepatvirtina iš anksto formuojamų negatyvių idėjų ar stereotipų. Šitaip plečiasi suvokimas. Manau, kad tolerancija kitam vystosi būtent su kasdienėmis patirtimis. Pavyzdžiui, Prancūzijos didžiuosiuose miestuose yra kur kas mažiau balsuojančių už nacionalistines dešiniųjų partijas nei mažuose miesteliuose, kur gyvena vos vienas kitas kitatautis – vadinasi, čia kerojasi dažniausiai neigiamos idėjos ir stereotipai. Bet ši tema  yra be galo subtili ir aktuali. Vakarų pasaulyje homofobijos ir rasizmo problemos yra iki šiol itin gajos.

Kalbant iš socialinės psichologijos perspektyvos, žmogus suvokia pasaulį jį kategorizuodamas ir, šiuo atveju, kitatautis gali būti suvokiamas kaip svetimas, potencialiai pavojingas. Šis kategorizavimas mums palengvina gyvenimą, nes, neturėdami tokios psichinės priemonės, kiekvieną kartą pamatę neatpažintą objektą mes privalėtume viską apie jį sužinoti. Stereotipinis mąstymas yra vienas šio reiškinio šalutinių efektų.

Viena kanadietė filmų kūrėja man papasakojo labai gražią istoriją: ji dirbo Senegale ir čia kartu atsivežė savo vaikus. Vieną dieną mažasis sūnus pradėjo verkti. Ji paklausė: „Vaikuti, kodėl verki?“ O šis atsakė: „Verkiu, nes aš – ne juodaodis. Man jie tokie gražūs ir taip gražiai šoka...“ Šiai moteriai toks įvykis buvo labai reikšminga patirtis. Jai buvo svarbu, kad jos vaikas, kilęs iš privilegijuotos šalies ir priklausydamas kultūrinei bei etninei didžiumai, išgyventų savo kailiu, ką reiškia jaustis kitokiam dėl savo kilmės ar odos spalvos. Tokia gan anekdotinė patirtis gali tapti puikia tolerancijos pamoka. Žinoma, tam reikia, kad suaugusieji išklausytų vaiką ir jo emocijas, padėtų jam suvokti tokio išgyvenimo prasmę. Iš kitos pusės, ši istorija puikiai parodo, kaip skirtumo ir dominuojančios normos suvokimas yra reliatyvus ir iš esmės lemiamas bendro konteksto.

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Kiekviena

Kiekvienas zmogus nori gyventi savo gimtoje salyje afrikieciai irgi bet globalistam nereikia kad jie ten gyventu jiems reikia kelti chaosa visomis kryptimis o rezultata to matom sendien visi

Tos

" patriotes" auksinių širdies ir rankų laukia Lietuvos slaugos ligoninės.

mokslas

jos juokingas ,europai reik tokiu 'mokslininku' kurie pagal briuseli dazys europa juodai ,balta spalvs ir liks balta o juoda ir bus juoda ,to pakeisti neimanoma ,bet kai kas mano kitaip .

SUSIJUSIOS NAUJIENOS