Ko tik jis neišbandė – mokykloje buvo tikras vandalas, tyčiojosi ir erzino mokytojus. Užsiėmė Rytų dvikovomis, boksu, žaidė šachmatais. Tik po penkerių metų Marius Repšys suprato, kad jo vieta – ne bokso ringe, o teatro scenoje. Tačiau į ją vedantis kelias buvo vingiuotas.

Pastaruoju metu 28 metų aktorius M.Repšys repetuoja Vilniaus katedros statytojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmenį Justino Marcinkevičiaus dramoje "Katedra". Spektaklį Nacionaliniame dramos teatre stato žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, jo premjera įvyks lapkričio pabaigoje. Apie kelią į šį vaidmenį, mokyklos laikų išdaigas, bokso ir šachmatų naudą, rūpestingo vyro ir tėvo pareigas – interviu su aktoriumi M.Repšiu.

– Mariau, ar tikėjotės, kad gausite Lauryno vaidmenį spektaklyje "Katedra"?

– Ne. Man netikėtas buvo skambutis iš teatro administracijos. Aišku, buvo džiugu. Ir baisu, – didelė atsakomybė.

– Kaip jaučiatės dabar, kai į tą vaidmenį įsigilinote, kai artėja spektaklio premjera?

– Truputėlį ramiau. Baisiausia buvo nežinia – kaip bus, kas bus: teksto daug, jis eiliuotas, kaip jį sakyti? Pirmos repeticijos man iš viso buvo tragiškos. Labai sunkiai sekėsi skaityti. Dabar – viskas gerai. Man patinka. Dirbi savo darbą, kurio esi išmokęs, stengiesi daryti maksimaliai gerai.

– Neseniai O.Koršunovo spektaklyje "Išvarymas" sukūrėte išskirtinį – agresyvaus emigranto Vandalo – vaidmenį. Ar nesulaukėte pastabų, kad vaidinti Lauryną – jums neįmanoma misija? Už jūsų nusidriekė spalvingas Vandalo šleifas. Daugelį metų žiūrovų (ir galbūt pačių teatralų) atmintyje būtumėte likęs kaip Vandalas.

– Ne, nebūčiau likęs. Save gerai pažįstu: Vandalas – iš tų vaidmenų, kuriuos galiu gerai padaryti. Bet yra dar daugybė vaidmenų, kuriuos galiu gerai padaryti.

Aktoriaus profesijoje retai pasitaiko vaidmenų perliukų. Bet per mokslo metus Muzikos ir teatro akademijoje man jų teko – pavyzdžiui, duobkasys iš "Hamleto", daktaras Astrovas "Dėdėje Vanioje". Tai vaidmenys, kuriuos jauti nuo pradžios iki pabaigos. Tokius vaidmenis vadinu perliukais. Vandalas irgi "iššovė" kaip perliukas.

Pats žinau, kad galiu ne tik Vandalą vaidinti – galiu įvairius vaidmenis atlikti. Laurynas – man iššūkis, ir džiaugiuosi, kad man davė tokį vaidmenį. Dabar galėsiu nors kiek atsikratyti to Vandalo.

– Nuo ko pradedate lipdyti vaidmenį? Koks būna pirmasis "kabliukas", stimulas?

– Sunku pasakyti. Kiekvienas vaidmuo – skirtingas. Kartais reikia atsispirti nuo vaidmens logikos. Kartais skaitai pjesę ir viską matai – vaidmuo jau yra ir tau jį reikia tik suvaidinti. Man su Vandalu taip buvo. Skaičiau pjesę ir viską mačiau kaip "multiką". Į kiekvieną vaidmenį einu skirtingu keliu. Lauryną savaip įsivaizduoju.

– Ar žmonai pasakojate apie savo darbą? Kaip ji įvertino jūsų Vandalą?

– Daug pasakoju. Vaida man padėjo mokytis tekstą. Aš skaitydavau Vandalo, o ji – kurio nors kito personažo. Bet spektaklis jai buvo naujiena – juk nežinojo, kaip viskas atrodys scenoje. "Išvarymas" jai labai patiko. Nori dar kartą nueiti ir pažiūrėti, bet nėra galimybės – neturime kam vaiko palikti.

Vaida baigė madingus mokslus – vadybą Gedimino technikos universitete. Dirba įmonėje "Swedbank lizingas". Iki dekretinių atostogų buvo skyriaus vadovė. Mes kartu nuo 15 metų. Mokėmės toje pačioje mokykloje, bet paralelinėse klasėse.

– Gal po didžiulio populiarumo "Išvaryme" Nacionalinio teatro aktoriai į jus pradėjo šnairuoti, – pakaks čia tų žvaigždžių?

– Ne. Čia labai draugiški aktoriai, puikus kolektyvas, net nustebau atėjęs į šį teatrą. Etatinis Nacionalinio teatro darbuotojas esu nuo šio rugsėjo. Naujokas. Džiaugiuosi, kad čia esu.

– Ar tiesa, kad jau mokykloje buvote tarsi vandalas – jūsų nedomino mokslai, tik išdaigos?

– Trainiodavausi pakampiais. Mokiausi labai prastai. Tais laikais kažkodėl būdavo pažeidžiamos mokinių teisės ir lentoje viešai skelbiami pažangumo rezultatai. Vaida iš 11–12 klasių mokinių buvo 9-a, o aš – 109-as iš 130 mokinių. Keista tai, kad iš pamokų nebėgdavau – man labai patikdavo sėdėti pamokose, erzinti mokytojus ir juoktis. Mokytojai nervindavosi, labai pykdavo. Ir kai kurie bendraklasiai pykdavo. Užtat prisijuokdavau. Toks buvau iki pat 12 klasės. Kai kurie mokytojai manęs ypač nemėgo.

– Iš mokyklos išsinešėte kartėlį?

– Aš tai ne. Jie – turbūt. Man smagu buvo, geri laikai.

– Negi gyvenime taip nieko ir nesiekėte?

– Siekiau! Aš norėjau užsiimti Rytų dvikovomis. Daug treniravausi kung fu. Nerūkiau, negėriau. Negeriu ir dabar. Įstojau į tuometį Pedagoginį universitetą – dvejus metus mokiausi kūno kultūros. Paskui nusprendžiau, kad reikia sukti į teatrą. Svarbiausia, gyvenime turi daryti tai, kas tau patinka. Jei nedarysi, veltui nugyvensi gyvenimą.

Dar mokyklos laikais labai patiko boksas. Jeigu Dievas mane grąžintų į 14 metų amžių ir sakytų: "Rinkis sporto šaką", pasirinkčiau boksą. Arba šachmatus.

– Kuo sužavėjo šios sporto šakos?

– Šachmatai ir dabar patinka. Vaikštau pas didmeistrį Darių Ruželę, Vaidą Sakalauską – labai gerą šachmatų trenerį. Su juo žaidžiu. Bet dažniausiai šachmatais žaidžiu internetu. O boksas – tiesiog paprastas sportas, kovinis, agresyvus. Boksuodamasis išsikrauni. Bet kartu ir intelektualus sportas. Jis mane žavi savo paprastumu.

Anksčiau buvo kung fu kultas. Filmai įtaką padarė. Ir šiaip norėjosi būti kietam. Labai daug laiko tam atidaviau, truputėlį gailiuosi. Kung fu būdavo atskyriai kaip šachmatų sporte. Tai pirmą turiu.

– Ar dar žiūrite kovinius filmus?

– Dabar – ne. Kažkada, aišku, žiūrėdavau. Kai kuriuos ir atmintinai mokėjau.

– Ar teko mokykloje prašvaistytą laiką kompensuoti – pasimokyti to, ką praleidote, skaityti kūrinius, kurių neperskaitėte?

– Aišku, kad teko. Vienintelis dalykas, ką mokėjau, – tai gamtos mokslai. Jie man labai patiko. Dešimtuką turėjau. Su literatūra – nekas, gaudavau blogus pažymius. Mano skaitymo įgūdžiai neišlavinti ir man sunku skaityti. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą skaitėme "Katedrą", aš pats buvau pakraupęs, man gėda buvo, – tiesiog nemoku skaityti. Jaudiniesi, daug žmonių, sunku susikaupti. Bet iš tikrųjų skaitau daug. Kai tik turiu laisvo laiko, tai ir skaitau. Įvairią literatūrą. Labai patinka istorinės knygos. Tačiau skaityti garsiai – kas kita, tie įgūdžiai turi būti išlavinti nuo vaikystės.

– Mokyklos laikais ir tėvams buvote galvos skausmas?

– Ne. Nedraskydavau jiems akių. Su mama iš viso gerai sutardavome. Tik mokykloje norėdavau "pasirodyti" – nebuvau saldainiukas. Mama gerai žinojo kelią pas direktorių. Namie mažai būdavau – nuolat treniruotėse, paskui pats užsiėmimus vesdavau. Vienuoliktoje klasėje dvi vaikų grupes turėjau. Būdamas dvyliktoje, treniravau ir suaugusiuosius.

– Kas padėjo suprasti, kad jūsų gyvenimas – teatras, o ne sporto mokslai tuomečiame Pedagoginiame universitete?

– Treneris nusivedė į Operos ir baleto teatrą palaipioti kopėčiomis, akrobatu pabūti operoje "Skrajojantis olandas". Nuėjome į tas repeticijas. Man patiko – iki vėlumos sėdėjome. Pamaniau, reikia save išbandyti teatre. Buvo tas noras – vaidinti. Nuėjau į "Palėpę" pas Olegą Kesminą (Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija – red. past.). Ten labai daug dirbau, "ščyrai" repetuodavau iki išnaktų, didžiausius vaidmenis atlikdavau. Ir nusprendžiau, kad reikia stoti į aktorinį. Įstojau būdamas 23 metų – už kitus vyresnis.

Ruošiausi tam. Maniau, jei neįstosiu, tai bent žinosiu, kad nevertas buvau. Pusantro mėnesio per dieną gal po keturias valandas repetuodavau etiudus, dainas, eilėraščius, prozą. Nuo pirmadienio iki šeštadienio. Sekmadienį ilsėdavausi.

– Ar teatre praverčia Rytų dvikovų įgūdžiai?

– Vandalo vaidmeniui labai pravertė. Šiaip jie visur ir visada praverčia – ne tiek kūnui, kiek mąstymui, disciplinai.

– Gal savo gebėjimus teko panaudoti ir naktį gatvėje?

– Ne. Naktimis nesišlaistau gatvėse. Ką veikti naktį gatvėje? Aš turiu šeimą, man patinka būti namie.

– Įdomus jūsų virsmas – nuo mokyklos laikų chuliganėlio iki rūpestingo vyro ir tėvo.

– Vyrus labai pakeičia moterys. Jei ne mano žmona, nežinau, ką veikčiau. Sunku pasakyti. Ji irgi mane pastūmėjo į teatrą – palaikė, kai sumaniau stoti į aktorinį. Jei žmonės myli vienas kitą, manau, jie keičiasi. Žmones keičia meilė. O jei dar nori pasitempti prieš mylimą žmogų, parodyti, kad gali daugiau, kad sieki daugiau, tai labai motyvuoja.

– Ar gyvenimas pasunkėjo, kai gimė duktė?

– Atsirado naujų spalvų. Bet atsirado ir naujų inkarų – negali ramiai išeiti pasivaikščioti. Ne su draugais, o su žmona. Su draugais retai kada einu. Turi galvoti, kam palikti vaiką prižiūrėti, o išėjęs – kaip greičiau grįžti.

– Ar sunkios jums tėvo pareigos? Kaip bendraujate su dukterimi, gal ką nors jai paskaitote ar padainuojate prieš miegą?

– Gretai – metukai ir trys mėnesiai. Mudu ir žaidžiame, ir dūkstame. Bet kartais po spektaklių norisi ramybės – atsisėsti ir pabūti vienam.