Jos firminis vaidmuo Agotukė iš spektaklio "Amerika pirtyje", vaidinamas 35 metus, atrodo, uždėjo jai visada besijuokiančios optimistės kaukę. Užkrečiamas juokas ne kartą skambėjo ir per mūsų pokalbį. O paprašyta pasakyti linkėjimą sau 65-erių metų jubiliejaus proga, aktorė pradėjo linkėti kitiems.
– Kuo, jei ne aktore, svajojote tapti jaunystėje?
– Buvo labai daug svajonių ir planų. Norėjau būti ir vienuole, ir mokytoja, gydytoja, ir dar apie daug profesijų galvojau. Galbūt dėl to ir tapau aktore, kad tiek daug visko norėjau. Įstojau į konservatoriją Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), gyvenime nemačiusi profesionalaus gyvo spektaklio. Po konservatorijos atvažiavau tiesiai į Kauno dramos teatrą. Jau 42 metai čia.
– Kurį teatro laikotarpį prisimenate šviesiausiai?
– Jaunystę. Su gastrolėmis apvažiuodavome visą Lietuvą – į jas išsiruošdavome su sudedamosiomis lovelėmis. Baigiasi spektaklis, žiūrovų salės kėdės sustumiamos, ir skleidžia vienoje pusėje vyrai, kitoje – moterys savo loveles. Tik vėliau nakvynės viešbučiuose prasidėjo. Mano sūnūs Artūras ir Kęstutis kartu su manimi apvažiavo Lietuvą. Kęstutis nuo ketverių metų "Amerikoje pirty" pradėjo vaidinti piemenuką. Būdavo, po spektaklio mano aktorius užmiega pakeliui į viešbutį.
Teatras nebuvo toks išsibarstęs, kaip dabar. Suprantu, kodėl jis toks – remontas, Didžioji scena uždaryta, mažiau vaidiname, visi kartu retai susirenkame. Gaila, Didžiąją sceną per anksti uždarė – dabar, kai pinigų visoje valstybėje nėra, neaišku, kada ji bus suremontuota ir vėl atidaryta.
Ir aktoriai dabar pasikeitę – visi kiekvienas sau laikosi. Ypač jaunimas turi lakstyti visur, kad prisidurtų litą prie atlyginimo. Anksčiau aktoriams normalių algų irgi nemokėjo, bet kad mums daug ir nereikėjo. Dabar – kitoks gyvenimas, kitoks požiūris.
– Ir publika kita?
– Anksčiau visi, kurie norėjo, bilietą į teatrą galėjo nusipirkti. Dabar tie, kurie nori, dažnai bilieto nenusiperka, o tiems, kurie gali nusipirkti, žiūrėk, teatro jau nebereikia. Jie kitur randa pramogų. O ryšys su publika turi būti. Be jo negali vaidinti. Mes, aktoriai, juk vaidiname ne sau – žmonėms. Norime, ir kad pasijuoktų publika, ir paverktų, pagalvotų.
– Su kuriuo režisieriumi buvo įdomiausia dirbti?
– Kiekvienąkart skirtingai. Gerai, kai režisierius sudomina, ir tu sieki to, ko jis nori, bet darai pagal save. Jei režisieriaus ir aktoriaus požiūriai sutampa, pavyksta vaidmuo – atsiranda ir kažkoks balsas, ir kalbėjimo būdas, judesiai. O skirstyti, su kuriuo lengviau, su kuriuo sunkiau, negaliu. Dar ir supyks tie režisieriai (juokiasi).
– Kiti aktoriai sako: kuriant vaidmenį stogas važiuoja. Jums taip būna?
– Jei patiki vaidmeniu, stogas nevažiuoja. Aš niekada nebijojau nei masuočių, nei epizodinių vaidmenukų. Didžiausia bėda, kai aktorius nedirba. Bet depresijai negalima pasiduoti – reikia ką nors sugalvoti, kad ji neatsirastų. Buvo ir mano gyvenime laikotarpis, kai gaudavau mažai vaidmenų, manęs nepastebėdavo. Pagalvodavau: šitą galėjau ir aš suvaidinti. Būna, kad režisieriai pasiima kokį tipažą, ir tas aktorius eina iš spektaklio į spektaklį. Kita vertus, kai daug spektaklių, šeimai mažai laiko lieka. Naktį neima miegas – galvoji, kaip čia tą ar aną padarius. Kartais išeini po spektaklio, atrodo, esi tuščias. Po to pabendrauji su žmonėmis, grįžti namo – atsigauni. Kiekvienas darbas, jei su meile dirbi, nėra sunkus. O scena aktorių ir gydo, ir jaunina. Per vaikišką spektaklį velniaižin kiek metų nukrinta – taip siunti, kad ohoho! Paskui namie kaip višta tupinėji.
– Scenoje jums tenka ir jaunintis, ir sendintis.
– Mano Agotukė visą laiką jauna (juokiasi). O spektaklyje "Donja Rosita, arba gėlių kalba" kiekviename iš trijų veiksmų po 10–15 metų turiu pasenti. Kažkaip pragyveni tą ciklą. Būna, rytą vaidini vaikišką spektaklį – striksi kaip Hortenzija iš "Pelenės", o vakare, žiūrėk, jau rimtas spektaklis. Paskutiniaisiais metais jau prašydavau teatro administratoriaus, kad tą pačią dieną iš ryto nebūtų "Pelenės", o vakare – sunkaus spektaklio: "Donjos Rositos..." arba "Nekaltų".
– Kas jūsų artimiausi žmonės?
– Brolis Algimantas, sūnūs Artūras ir Kęstutis. Su Kęstučiu ir gyvenu. Jo duktė vienuoliktokė Agnė – vienintelė ir mylimiausia mano anūkėlė. Aš jai autoritetas. Kai prieš trejus metus man įteikė Auksinį scenos kryžių, ji mane pasitiko su pačios sukurtu diplomu. Kūrybinga mergaitė. Su ja visada rasdavau bendrą kalbą – gal dėl to, kad aktoriai visą gyvenimą lieka vaikai (juokiasi).
– Vyresnis sūnus turi jūsų pavardę.
– Tai mano Konservatorijos laikų meilės vaikas. Sudegiau, bet nesigailiu. Turiu sūnų.
– Esate kaimo žmogus?
– Tikra kaimietė. Užaugau dzūkiškai kalbančiame Aukštaitijos kaime – Juodgalviuose. Mes ciksim, dziksim. Kauno aš ir dabar gerai nepažįstu. Kol buvo gyvas amžinatilsį mano vyras Kęstutis Juškėnas, visur nuveždavo. Ir į kaimą dažnai nuvažiuodavome.
Per gimtadienį paskambino Aldona Kudlaitė, buvusi aktorė, režisierė. Dabar gyvena Žagarėje. Sako, kaip aš dabar gražiai gyvenu: matau Grįžulo Ratus, ateinantį ežiuką, pati darau vyną, valgau savo daržoves. Sakau: "Kaip aš tau pavydžiu." Ji man: "Pasek mano pavyzdžiu." Bet mano Juodgalvių kaimas jau baigia išmirti – ten beveik nieko nelikę. Ir sveikata ne ta. Tik aš sakau sau: nėra čia ko apie ligas galvoti (juokiasi). Galiu "Pulkininko našlėje" kalbėti apie ligas ir jų ieškoti, o pati nemėgstu nei pas gydytojus eiti, nei gydytis, tik kartais tenka. Širdis… (užsirūko).
– Rūkyti gydytojai tikriausiai neleidžia?
– Jau leidžia. Pasakiau jiems: negaliu nerūkyti. Rupūžėle, reikėtų mest, tik nežinau kaip.
– Atrodote tikra optimistė. Ar iš tiesų tokia esate?
– Aš darbe optimistė. O gyvenime tokia nesu. Viena namie galiu paverkti, jei prisikaupia. Kas iš to, jei išėjusi į žmones būsiu tokia kaip namie: tylenė, lėta moteriškė, besikrapštanti po truputį. Žmonėms nebus įdomu. Esu nepasiduodantis žmogus, sakau sau: nėra čia ko, nosį aukštyn! Ir kitiems patariu: negalvok, kad tau blogai, galvok, kad viskas bus gerai. Kam bus įdomu, jeigu sakysiu: Dieve, kaip man blogai – Jėzau Jėzau, nugarą taip skauda, atrodo, žiurkės graužia.
Būna visokių dalykų gyvenime – ir nusiriti, kur nereikia. Neseniai sužinojau, kad kelio meniskas trūkęs – net nežinojau, ir "Amerikoj pirty" vaidinau, šokinėjau. Per šį spektaklį nuo paaukštinimo scenoje abiem keliais griuvau ant grindų. Išėjau į užkulisius – keliai kaip "bulkos". Sakau: pratęskit kaip nors šią sceną, nes man po to – vėl eiti vaidinti. O širdis, atrodo, sustos iš skausmo. Kitą kartą gatvėje išsidrėbiau. Šaligatvis buvo tvarkytas, ir paliktas toks tarsi laiptelis. Tai kaip ėjau nežiūrėdama žemyn, taip ir nėriau į gatvę. Moterys prišoko, prikėlė, sako, galvojom, kad jūs visu veidu nuvažiavot. Sakau: nieko, moterys, papai amortizavo. Jos juokiasi: "Na ir humoristė." Tai negi aš atsikelsiu ir pradėsiu verkšlenti?
– Daug atvirai susižavėjimą jūsų aktoriniu talentu reiškiančių gerbėjų turite?
– Yra viena moteris, kurią retkarčiais susitinku gatvėje ar parduotuvėje. Susitinkame, ji mane nubučiuoja: kaip aš jai patinku, kaip mano Pulkininko našlė jai patinka. Gal jaunos gražios aktorės daugiau gėlių ir komplimentų sulaukia, o aš niekada nebuvau graži – buvau simpatiška. Gimus antrajamm sūnui, kaip užsiauginau svorio, taip jis ir liko. Gal per daug tingiu dietomis užsiimti, gal pagalvoju, kad ir tokios teatre reikia. Liesos, gražios kitą kartą ne tiek vaidmenų turi, o man kažkaip vis pasitaiko.
– Jei, anot Jūsų, tik lieknos gražios teatre būtų gavusios vaidmenis, būtumėte metusi svorį?
– Turbūt. Juk ir mano Agotėlei gerai buvo visą laiką tokiai didelei būti. Esu tokia, kokia esu, ir niekur nuo savęs nepabėgsi. Esu paprasta moteris, o kai ruošiuosi spektakliui, galvoju, kokia turėčiau būti scenoje. Jei pačiai nebus smagu scenoje, ir žiūrovui nebus smagu.
Būdavo, kartais per visą spektaklį tik vienąkart pereiti per sceną turi. Spektaklyje "Romulas Didysis" nešikai ir aš su jais turėjome išnešti scenoje stovėjusius biustus. Atėjau, sakau: mes atėjome paimti… (čia suvaidinau, kad pamiršau tą žodį, ir tik susiėmusi už krūtinės "prisiminiau") biustų. Ir viskas, publiką paėmiau. "Kėdėse" sugalvojau scenoje atlikti špagatą. Kiekviename vaidmenyje reikia rasti "cimusiuką". "Kėdėse" lakstydavau kaip prisukta. Turėdavau užkulisiuose aplink sceną apibėgti, kad susidarytų įspūdis – tik išėjau pro vieną šoną, ir vėl pro kitą šoną įlekiu. Paskui nulipusi nuo scenos ilgai gaudydavau kvapą. Taip galbūt ir save "damušiau". Bet ką darysi – reikia.
– Svajonių vaidmuo suvaidintas?
– Ne visai. Konservatorijos laikais diplominiame kurso spektaklyje vaidinau Motušę Kuraž to paties pavadinimo Bertoldo Brechto pjesėje. Šis spektaklis publikai rodytas tik du kartus. Vėliau teatre įkalbinėjau režisierius, bet niekas Kaune nesiėmė šio veikalo. Motušė Kuraž – markitantė, kariuomenę lydinti moteris. Kai scenoje dainuodama lopšinę ant rankų supdavau nušautą dukrą, salėje tvyrodavo mirtina tyla. Abu kartus po spektaklio be jėgų kritau į užkulisius. Dar norėčiau žmonėms parodyti, kad esu ne tik chrestomatinė Agotėlė.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Sveikatos. Kaip sako A.Kudlaitė, daugiau mums nieko nereikia. Nors kolegos linki daug gerų vaidmenų. Svarbiausia – kad mano brangiesiems viskas būtų gerai – vaikams, anūkei, broliui, pusbroliams, pusseserėms. Ir išvis, kad žmonėms būtų gerai gyventi. Nereikia norėti per daug apžioti. Linkiu, kad būtų ramybė, daug džiaugsmo šeimose, kad vaikai nenukeliautų netinkamais keliais, kad bjaurios ligos nekibtų. Pirmiausia norisi saviems, bet tegul visiems gerai būna.
Iš M.Šablauskaitės biografijos:
1944 m. rugsėjo 1 d. gimė Juodgalviuose, Ignalinos rajone.
1962–1967 m. studijavo vaidybą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Nuo 1967 m. – KVDT aktorė.
Sukūrė per 40 vaidmenų teatre, televizijoje.
Svarbiausi apdovanojimai:
2003 m. – "Fortūnos" apdovanojimas už Auklės vaidmenį spektaklyje "Donja Rosita, arba gėlių kalba".
2006 m. – Auksinis scenos kryžius ir "Fortūnos" diplomas už ponios Cuker vaidmenį spektaklyje "Nekalti".
Šaltinis: kamane.lt
Naujausi komentarai