Nacionalinėje dailės galerijoje pradedami rodyti dokumentiniai filmai

Nacionalinėje dailės galerijoje ketvirtadienį pradedama dokumentinių filmų programa, lydinti parodą "Moters laikas. Skulptūra ir kinas".

Šioje parodoje pristatomi sovietmečio moters vieši ir privatūs socialiniai vaidmenys. Geriau suprasti praėjusio laiko realybę žiūrovams padės dokumentinių filmų programa, kurią sudarė kino kritikė Živilė Pipinytė, ji ir ves vakarus. Programa prasideda šiandien, 17.30 val.

Pirmoje dokumentinių filmų programoje "Nepakeliama idealo siekiamybė" žiūrovams bus parodyti trys dokumentiniai filmai – Algirdo Tumo "Daiktai ir žmonės" (1971 m.), Gedimino Skvarnavičiaus "Džokonda IV aukšte" (1977 m.), Laimos Pangonytės ir Roberto Verbos "Meilė pražydo sekmadienį" (1976 m.).

"Daiktai ir žmonės" – tai mokslo populiarinimo filmas, kuriame du oponentai – pagyvenęs mokslininkas ir jaunas puošeiva baltu kostiumu – diskutuoja apie daiktų poveikį žmogui. Abu smerkia "sudaiktėjimą", vergovę daiktams ir vartotojišką visuomenę. Pastarąją, žinoma, įkūnija moteris. Janinos Matekonytės suvaidinta gobšuolė, matyt, turėjo priminti Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano "Dvylika kėdžių" heroję Eločką. Viename filmo kadrų gražia mašinyte besivažinėjanti lėlė taip pat perteikia tuomet populiarų požiūrį į daiktus.

Viena mėgstamiausių sovietmečio satyrinių žurnalų, filmų ir dienraščių feljetonų temų buvo aptarnavimo kultūra. G.Skvarnavičius visada garsėjo savo šmaikščiais ir kritiškais dokumentiniais filmais, į kuriuos įterpdavo vaidybinių ar tikrovės provokacijų epizodų. Filme "Džokonda IV aukšte" pagrindinis provokuotojas yra Gedimino Girdvainio suvaidintas pirkėjas. Jis vaikšto po tuomet didžiausią Lietuvoje – Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę ir prašo pardavėjų nusišypsoti. Paslėpta kamera nufilmuoti epizodai tiksliai atspindi pirkėjų ir pardavėjų santykių esmę.

Filmas "Meilė pražydo sekmadienį" kurtas kaip užsakomasis. Jo tikslas buvo propaguoti naujas vardo suteikimo naujagimiams, sutuoktuvių ir laidojimo apeigas. Todėl išoriškai jis labai puošnus ir iškilmingas: prieš žiūrovo akis praslenka pasidabinusios jaunavedžių poros, mezginiuose panardinti naujagimiai ir naujuose Vilniaus laidojimo rūmuose pašarvoti velioniai. Juos lydi kartais net pompastiški lietuvių popso garsai. Bet filmo leitmotyvas – prabangia "Čaika" po Rumšiškių muziejų vežiojami vestuviniais drabužiais aprengti manekenai – leidžia įtarti, kad kūrėjai smagiai pasišaipė iš valdžios aprobuotų naujovių. Vadinamąją ezopinę kalbą filmo sukūrimo metais suprato dauguma, tačiau dabartiniams žiūrovams kartais ją jau sunku suvokti.