Daugiau apie tai pasakojo pats L. Braukyla.

– Kai 12 klasėje laikėte egzaminus, iš visų jų gavote šimtukus. Kodėl pasirinkote būtent kunigo profesiją?

– Kai baigiau mokyklą, neturėjau noro būti kunigu. Tiesiog buvau iš tikinčios šeimos ir tuo metu ieškojau studijų, kurios man atvertų kuo daugiau galimybių. Pasirinkau politikos mokslų studijas, labai gerai padariau, tikrai nesigailiu, kitiems irgi rekomenduoju. Maždaug viduryje studijų netikėtai atsirado tai, ką vadiname pašaukimu. Pabaigęs studijas, iš karto nuėjau į kunigų seminariją.

– Kaip atsirado tas pašaukimas?

– Aš buvau „Erasmuse“. Ten vyksta daug dalykų, bet retai kas po „Erasmuso“ įstoja į kunigų seminariją. Buvau ten, sėdėjau ant lovos, skaičiau knygą, buvo nuostabus pusmetis. Atrodo, neturėjo nutikti kažkas labai keisto ar netikėto, bet iš tikrųjų, kaip žaibas, mane perskrodė tokia mintis mano galvoje, kurią jutau, jog nėra mano paties, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ta mintis buvo, kad turėčiau būti kunigu. Aš turėjau pasitikrinti, ar aš jau visai išprotėjau, ar dar ne visai. Grįžau į Lietuvą, pakalbėjau su vienu kunigu. Jis sako: „Nežinau, žiūrėk, gyvenk, baik studijas, melskis.“ Tas pašaukimas buvo netikėtas, negaliu to paaiškinti, jis labai puikiai dera su mano gyvenimu, su mano ankstesniu ruošimusi šeimos gyvenimui, su mano tikėjimu, su mano talentais – beveik viskuo.

LNK stop kadras.

– Ar buvo kažkokių nuosmukių, pakilimų, minčių, kad vis tik klydau?

– Tas kelias dar tik prasideda. Seminarijoje studijos truko 7 metus. Tai yra ilgas laikas, per kurį reikėjo pagalvoti. Nepavadinčiau to nuosmukiu, bet tam tikra branda tikrai pavadinčiau. Aš supratau, kad kiekvienas iš mūsų kažkaip turi pasirinkti, kur suleisti šaknis. Tas laikas buvo brandos laikas – ta prasme, kad aš supratau, jog yra dalykai, kurių aš nepakeisiu, kuriuos turiu priimti kaip netobulus, bet vis tiek apsispręsti – ar čia save pasodinti, ar kažkur kitur. Nusprendžiau sodinti čia.

– Jaunų žmonių mišiose tikrai būna mažai, ypač mažesniuose miesteliuose. Jūs atradote socialinę mediją, pradėjote kurti „Reelsus“. Kaip tai nutiko?

– Jeigu nuoširdžiai – ne aš juos kuriu. Esu nedidelės komandos, Vilniaus akademinės sielovados centro, narys. Jie yra iniciatoriai, jų vardu stengiuosi tą žinią skleisti. Tai yra komandinis darbas. Prie „Instagramo“ ir „Reelsų“ priėjome dėl to, nes mūsų auditorija yra išimtinai studentai. Jie yra ten. „Facebooke“ jau dominuoja kitos kartos. Mes stengiamės pasiekti tuos žmones ir eiti ten, kur yra jie.

– Ar būna, kad iš kitų kunigų sulaukiate piktų komentarų, arba pasakymų, jog čia gal kokia šventvagystė?

– Aš neskaitau komentarų. Jeigu bus kažkokių didelių komentarų, jie man pasakys. Turbūt yra išmokstama nesikliauti gandais, o į pastabas reaguoti pagarbiai ir tikėtis, kad jos irgi bus pagarbiai išsakytos. Aš nesu universalus kunigas, nei vienas iš mūsų nesame. Kiekvienas iš mūsų esam kunigai savo kartai.

– Papasakokite daugiau apie Vilniaus akademinės sielovados centrą. Ką jūs dar ten veikiate, kuo užsiimate, kiek žmonių ateina?

– Akademinės sielovados centras yra kaip filmo režisieriai – mes nelabai matomės ir nelabai turbūt turime matytis. Tai yra 4 žmonių komanda, kurios tikslas yra, kad Vilniuje esantys studentai kažkokiu būdu savo studijų laiką išgyventų prasmingai. Mūsų darbas yra, kad studentus kažkas vestų link prasmingų santykių, link prasmės jausmo ir Dievo. Toks yra mūsų tikslas, mūsų įsivaizdavimas. Čia vyksta Alfa kursas – tai yra mūsų bandymas pasitikti tuos studentus, kurie neturi bendruomenės, nepažįsta Dievo, nemoka maldų, bet ieško kažko daugiau, giliau. Čia yra pagrindiniai mūsų dalykai. Sekmadienį mišiose kartais susirenka ir 150 žmonių. Alfa kurse dalyvavo, man rodos, 80.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Esate jaunas kunigas. Ar būna taip, kad einant gatve sulaukiate moterų dėmesio, kaip tada elgiatės?

– Visaip, žinoma, stengiuosi nesureikšminti. Kaip ir bet kuri graži mergina turbūt stengiasi nesureikšminti to dėmesio, nes pokalbiui to neužtenka.

– Bet sulaukiate dėmesio?

– Galimai.

– Ar reikia atsisakyti celibato?

– Ne, jo reikia laikytis.

– Nepritariate, kad kunigai galėtų vesti moteris?

– Aš niekada nesvarsčiau šitaip klausimo. Žinot, aš matau prasmę kažkam padovanoti savo gyvenimą. Apie tai ir kalbėjau tada, kai sakiau, kad seminarijos metu supratau, jog kažkur turiu suleisti šaknis. Man atrodo, kad mūsų laikams svarbiausia pamoka yra ta, jog kažkam dovanodamas save – savęs neprarandi.