Baigiamasis Pažaislio muzikos festivalio koncertas surinko mažiau nei įprasta žiūrovų. Tai organizatorių nenustebino – pasak jų, programa buvo skirta išskirtinei publikai.
Sutrikdė sinoptikai ir krepšinis
Vietoj prognozuoto lietaus sekmadienio vakarą vienuolyno bokštus maudė vakarėjančios saulės spinduliai, tačiau publika į Pažaislį neskubėjo. Likus pusvalandžiui iki koncerto, prie vienuolyno rikiavosi mašinų eilė, bet festivalio atidarymo ir uždarymo koncertams būdingų automobilių spūsčių nebuvo.
Keletą metų iš eilės uždarymo koncertai sutraukdavo 3 tūkst. klausytojų auditoriją. Klausytis žinomų klasicizmo genijumi vadinamo Ludwigo van Beethoveno kūrinių paklausyti sekmadienio vakarą panoro 2 tūkst. kauniečių ir miesto svečių.
Mažesnė nei įprasta koncerto auditorija, anot festivalio koordinatoriaus Justino Krėpštos, nebuvo netikėta naujiena.
"Sekmadienį pirmą dienos pusę mums vis skambino orkestrantai iš Vilniaus, klausinėjo, ar bus koncertas, mat Vilniuje tądien smarkiai lijo. Matyt, žmonės iš toliau nerizikavo važiuoti. Konkuravome ir su krepšinio varžybomis, – liūdnai šyptelėjo pašnekovas. Be to, J.Krėpštos žodžiais, kūriniai finaliniam koncertui buvo pasirinkti ne tie, kurie pritrauktų masinę auditoriją: "Tai buvo išskirtiniai kūriniai išskirtinei publikai, ne masėms."
Prasidedant koncertui, sceną "puošė" pora dujinių oro šildytuvų – iš anksto pasirengta šaltam orui. "Esant 15 °C ir žemesnei temperatūrai, styginiai instrumentai atsisako groti. Buvome pasirengę gelbėti instrumentus ir balso stygas, bet neprireikė – temperatūra buvo aukštesnė", – pastebėjo koordinatorius.
Orkestras, choras ir Mūza
Vienuolyno bokšto varpui paskelbus koncerto pradžią, suskambo L. van Beethoveno Fantazijos fortepijonui, chorui ir orkestrui garsai. Scenoje susitiko dažnai bendradarbiaujantys muzikiniai kolektyvai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguojami Juozo Domarko.
Fortepijono partiją atliko Prancūzijoje gyvenanti Europos konservatorijos Paryžiuje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Mūza Rubackytė. Pasiruošusi vėsiam orui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė grojo mūvėdama specialias pirštinaites. Jos ekspresyviai atliktą partiją publika palydėjo gausiomis ovacijomis.
Po pertraukėlės, kurios prireikė fortepijonui nustumti į scenos gilumą, suskambo Simfonijos Nr. 9 garsai. Festivalį baigė ES himnu tapusi "Odės džiaugsmui", kurią atliekant, prie orkestro ir choro prisijungė solistai: sopranas Asta Krikščiūnaitė, mecosopranas Rita Novikaitė, tenoras Merūnas Vitulskis ir bosas Liudas Mikalauskas.
Antrosios koncerto dalies M.Rubackytė klausėsi su sužadėtiniu medicinos profesoriumi iš Šveicarijos Alainu Golay. Muzikė pastebėjo, kad Lietuvoje atvirame ore fortepijonui skirti kūriniai skamba retai. Pasak jos, mūsų šalyje dar baiminamasi vežti instrumentą į koncerto vietą. Nemažai Vakarų valstybių tai įprasta.
"Turiu nemažą vasaros koncertų, vykstančių lauke, patirtį. Tokie koncertai ypač mėgstami JAV, kur šilta. Ten į koncertus lauke susirenka iki 7 tūkst. žmonių, daugelis – su sumuštiniais, arbata – įsikuria ant žolės", – pasakojo M.Rubackytė.
Nešė šeši vyrai
Pasak atlikėjos, koncertuojant lauke garso kokybę lemia ne tik instrumentas, atlikėjas ir salės akustika. "Lauke prisideda oras, galintis pateikti visokių netikėtumų, ir įvairūs triukšmai. Kartais juos kelia paukščiukai, tai – malonūs triukšmai, kartais – lėktuvai, o tai – nelabai malonu. Bet netikėto triukšmo šiandien buvo mažai", – po koncerto džiaugėsi pripažinta muzikė ir pridūrė, kad lauke atsiranda dar vienas – įgarsinimo parametras.
"Turiu pastebėti, kad garso režisieriai dirbo labai gerai, išlaikydami balansą tarp fortepijono ir orkestro", – festivalio techninę komandą gyrė M.Rubackytė. Pianistė atkreipė dėmesį, kad publika koncerto klausėsi labai susikaupusi.
M.Rubackytė grojo austrišku "Boesendrofer" firmos fortepijonu, į Pažaislį atkeliavusiu iš Kauno valstybinės filharmonijos. Supakuotą į smūgius minkštinančią medžiagą, Filharmonijos laiptais brangų instrumentą atsargiai nuleido šeši vyrai.
Pirmąkart Pažaislyje koncertavusi pianistė gyrė vienuolyno aurą: "Buvo nuostabu šioje dvasingoje vietoje groti dvasingą kūrinį."
"L.van Beethoveno fantaziją ne pirmą kartą grojame šios sudėties. Buvau laiminga galėdama su tais pačiais partneriais dar kartą atlikti šį nuostabų ir retai atliekamą kūrinį", – anot pianistės, kūrinys retai atliekamas dėl reikalingų didžiulių muzikinių pajėgų: orkestro, choro, pianisto.
Klausė ir bankininkai, ir vaikai
Pažaislio muzikos festivalis garsėja ištikima publika. "Koncertus renkamės ne pagal užsienio žvaigždes. Mums labai patinka lietuvių atlikėjai. Ir šis koncertas – puikus", – tikino vidutinio amžiaus kauniečių pora Rima ir Vilius, kasmet aplankantys bent keletą festivalio koncertų.
"Jei man ta muzika nepatiktų, manęs čia nebūtų. Tai gražu. O kur gražu, reikia būti", – įsitikinęs ir koncerto klausęsis Ūkio banko valdybos pirmininkas Gintaras Ugianskis.
Jau tapo tradicija, kad į Pažaislį pasiklausyti klasikinės muzikos susirenka nemažai šeimų su mažamečiais vaikais. Per koncertą atžalas ant vejos ganiusios mamos tikino, kad šurmuliuojantys vaikai klausytis koncerto netrukdė.
"Atrodė, kad vaikai visai nesiklausė – kol vyko koncertas, jie čia šoko, o paskui klausė: kodėl baigėsi? Pasirodo, klausėsi", – pastebėjo Gailė Markevičienė. "Mano Viltė labai gerai klausėsi, ypač – paskutinės koncerto dalies, o po to ir užmigo", – apie vieną jauniausių klausytojų, aštuonių mėnesių dukrą Viltę, sakė Rasa Jakeliūnienė.
Naujausi komentarai