Tai buvo vaikiška, neatsakinga ir net šiek tiek barbariška. Tačiau po atkaklių pastangų apie 15 tonų svorio akmuo pagaliau pajudėjo ir nuriedėjo žemyn nuo skardžio. Gandas apie tai pasklido labai greitai. Pietų Sibiro gyventojai dar ilgai atmins „nepajudinamą" akmenį nugalėjusius lietuvius.
Bagažą išverčia lyg žvyrą
Ne Tailandas, ne Brazilija ir ne tropinės salos. Kitokia egzotika, kurios norėjo Pietų Sibire apsilankę 12 lietuvių.
Pirmoji, trumpalaikė stotelė Barnaulas, buvo niūri, pilka ir tarsi laiko mašina nuskraidino 15 metų atgal į praeitį. Oro uostas, kuriame leidžiasi net dideli „Boeing" ir „Airbus", neprilygtų net Kauno Aleksoto aerodromui. Keleivių bagažą išverčia tarsi sunkvežimis žvyrą. Tačiau 3500 litų (su lėktuvo bilietais, ekskursijomis bei maistu) kainavusi kelionė grupei lietuvių paliko puikių prisiminimų.
„Barnaule susitikome su 30 lietuvių grupe, - didžiausią įspūdį apie 650 tūkstančių gyventojų turinčiame Altajaus krašto administraciniame centre bendrosios praktikos gydytojai Daivai Buikienei ir draugams paliko vietos lietuvių bendruomenė, iš viso apie 500 žmonių. - Po to važiavome apie 600 kilometrų prie Kinijos-Mongolijos sienos, lipome į ledynus - nuo 2500 į 3900 metrų aukštį, jojome arkliais, plaukėme valtimis Katunės upe."
Krito nuo arklių
Trečiojo-ketvirtojo lygio plaukimas su penktojo lygio slenksčiais: sraunia kalnų upe per sekundę prateka net 5500 kubų vandens. Didelės bangos apvertė keliautojus saugojusių gelbėtojų katamaraną. Po to keliolikai sekundžių apsivertė valtis ir iš jos iškrito trys žmonės: „Buvo šokas, nes 5 laipsnių šilumos upėje, kur tirpsta ledynai, jie prigėrė vandens."
Vietiniai palydovai labai myli nuostabią, civilizacijos nepaliestą gamtą, surenka net menkiausias šiukšleles. Lietuviai atitrūko nuo kasdienybės, nes beveik niekur neveikė mobiliojo telefono ryšys: tik retose vietose, palypėję ant aukšto skardžio, galėjo trumpai pakalbėti su artimaisiais.
„Jie nebijojo nei šlaitų, nei skardžių, lipo 45 laipsnių kampu, - kalnuose gimusius ir augusius arklius gyrė Daiva. - Arkliai drąsiai jojo pro skardžio kraštą, atsargiau ėjo tik per akmenis."
Tačiau, kaip ir kalnų raftinge, didžiausią adrenalino dozę gavo trys žmonės: porą kartų arkliai krito ant šono, o vienas nepatyręs raitelis, paraginęs arklį šokti per rąstą, pats lėkė per žirgo galvą. Laimė, viskas baigėsi be rimtų traumų.
Ledynas
Lietuviai gyrė net tris kartus per dieną palydovų virtas sriubas ir visai skanų maistą iš konservų. Grupę iš Lietuvos lydėję rusai užkurdavo laužus, keliautojams likdavo tik pasistatyti palapines. „Egzotiška buvo valgyti sriubas iš kibiro. Bet keista, kad adrenalino ir jėgų reikalavusioje kelionėje visi priaugome svorio."
Tris kartus buvo kūrenta pirtis: lietuviai net rusus nustebino, kai drąsiai lėkė į ledinį ežero vandenį, murgdėsi sniege. Įspūdį paliko kopimas į ledyną, kur vietomis properšos siekia 200 metrų gylį. Pasak, palydovų, neseniai malūnsparnis ten išlaipino kelis snieglentininkus, bet juos pagavo didelė vėjo banga ir nunešė į properšą.
Įveikė 15 tonų svorio akmenį
Lietuvius dar ilgai atsimins tos vietovės gyventojai bei palydovai, nes jie padarė tai, ko iki šiol nepavyko ne vienam, ir ne dešimčiai turistų ir vietinių. „Galite bandyti, kiek tik širdis geidžia, - šypsojosi gidai, kai „atvykėliai iš vakarų" paklausė, ar gali nuversti prie skardžio krašto stūksojusį apie 15 tonų svorio akmenį. - Bandėme ir mes, ir kartais po 20 turistų, bet akmuo nepajudėjo."
Iš priekio, iš šono, atsigulę ant nugaros ir įsirėmę kojomis į žemę. Išbandę įvairius būdus turistai nurideno akmenį nuo kalno. Nusileidę į bazę lietuviai nustebo, kad apie šį žygdarbį vietiniai gyventojai jau žinojo. „Nieko blogo nepadarėme, - sakė D.Buikienė. - Griūties nesukėlėme, kitų turistų nepražudėme."
Giedrą prisišaukdavo dainomis
Gilios Rusijos kaimo vaizdas - tragedija. Daugybė girtų šlitinėjančių vyrų ir kaimo viduryje - paminklas Kariui išvaduotojui. Parduotuvėse produktus (taip vietiniai rusai dažniausiai vadina alkoholį) galima imti kreditan trisdešimčiai dienų. Tereikia sumokėti penktadalį pradinio įnašo. „Muštynės šokiuose, kaip sakė mūsų palydovai, pilka kasdienybė", - apie rusiško kaimo laisvalaikio tradicijas pasakojo D.Buikienė.
Altajaus kraštas garsėja šamanais, bet pas juos lietuviai nesilankė. Su šamanu galima pabendrauti tik pagal rekomendacijas, susitarus iš anksto. Tiesa, mistikos netrūko: apsiniaukus orui ir pradėjus lynoti palydovai paragindavo dainuoti, perspėję, kad po penkiolikos dainų dangus nušvis. Neįtikėtina, bet sudainavę paskutinę dainą keliautojai išvysdavo saulę.
Apie politiką su rusais beveik nekalbėjo, nors Vladimiras Putinas ir dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas ten labai populiarūs. „Daugiau kalbėjomės apie futbolą, krepšinį, įveikėme rusus šachmatais, bet pralaimėjome jų smarkiai patobulintame žaidime „Mafija", - šypsojosi D.Buikienė.
Lietuviai susidraugavo su nuoširdžiais ir atlapaširdžiais rusais. Plaukdami pro kaimus visada sulaukdavo draugiškų pamojavimų ir sveikinimų. Tuomet ant kranto stovintiems žmonėms dovanodavo po „drugelį": valtimis greitai apsisukdavo vietoje ir sutartinai irklais pliaukštelėdavo per vandenį.
Naujausi komentarai