Planas – pasiklysti
Pirmasis mano susitikimas su Portu įvyko rugsėjo pabaigoje, kai oras Portugalijos šiaurėje buvo pats maloniausias, toks, kuris ne vargina, o skatina tyrinėti. Atvykome kartu su drauge Evelina, o mūsų pažintis su miestu prasidėjo nuo kiek netikėto akcento – „Erasmus Student Network“ (ESN) organizuoto barų maratono.
Tiesa, jame ilgai neužsibuvome. Nors tai klasikinė „Erasmus“ patirtis, triukšminga ir chaotiška aplinka mums greitai pabodo. Supratome, kad Portas už lango siūlo kur kas subtilesnę, asmeniškesnę magiją, kokios nepajusi stovėdamas eilėje prie nemokamo gėrimo.
Pirmąją dieną skyrėme miestui kaip gyvam organizmui. Pradėjome nuo Šv. Ildefonso bažnyčios, kurios fasado mėlynumas dėl garsiųjų Portugalijos plytelių tiesiog akino saulėje. Vėliau klaidžiojome aplink Sao Bento stotį, kur kiekvienas sienos piešinys pasakoja šalies istoriją, o galiausiai pasinėrėme į Bolhão turgaus šurmulį. Turgus man yra geriausia vieta stebėti žmones. Ten verda tikrasis, nepagražintas gyvenimas, kvepiantis šviežia žuvimi, alyvuogėmis ir prieskoniais.
Tačiau tuo metu turėjome ir vieną labai paprastą, bet mums itin svarbų tikslą. Gyvenome Aveire, kur rasti kokybiškos, skanios, šaltos kavos buvo beveik neįmanoma misija. Portugalai pripažįsta tik mažą, stiprų espreso. Porte tiesiog privalėjome rasti išsigelbėjimą.
Taip aptikome „The Coffee“ kavinę. Pirmasis ledinės kavos gurkšnis po ilgo vaikščiojimo Ribeira krantine tapo savotišku mūsų ritualu. Ribeira, tiesą sakant, paliko dvejopą įspūdį. Ji neįtikėtinai graži, bet turistų ten tiek daug, kad kartais atrodo, jog miestas dūsta. Vis dėlto vaizdas į Luiso I tiltą atperka žmonių grūstį. Fotografavome kiekvieną kampą, kiekvienas siauras skersgatvis su ant virvių džiūstančiais skalbiniais mums atrodė vertas atskiro kadro.
Aukštyn – žemyn
Tikrasis Portas atsivėrė ne vartant lankytinų vietų sąrašą, o tiesiog vaikštant – judant aukštyn ir žemyn. Prisipažinsiu: prie tų stačių įkalnių iki galo taip ir nepripratau. Dažnai pagaudavau save galvojant apie gimtosios Lietuvos lygumas, tačiau būtent tas vertikalumas suteikia Portui nepaaiškinamo žavesio.
Kiekviena gatvelė slepia ką nors gražaus – seną lentelę, senutę, stebinčią gatvę pro langą, ar paslėptą kiemą, kuris atveria neapsakomą vaizdą.
Prieš skrydį namo, kai jau ieškojome suvenyrų artimiesiems, norėjosi fotografuoti tas pačias vietas dešimtą kartą.
Sunku žodžiais aprašyti Porto saulėlydžius: kai saulė nusileidžia virš vandenyno horizonto, o miestas nusidažo rausvai, supranti, kodėl šį miestą įsimyli visi. Portas tapo man artimas, nes čia lankiausi daugiausia kartų. Jis tapo pažįstamas, savas, šiltas ir priimantis.
Sostinės energija
Nors Portas ir Lisabona dažnai lyginami tarpusavyje, jie – lyg du skirtingi broliai. Vos išlipęs iš traukinio Lisabonoje, iškart pajunti sostinės aurą. Miestas kur kas didesnis, viskas čia vyksta greičiau. Portas yra jaukus ir šiek tiek melancholiškas, o Lisabona – spindinti, ryški ir kupina didmiesčio arogancijos.
Tačiau net ir tokiame didmiestyje pavyko rasti vietų, kurios sustabdo laiką. Viena tokių patirčių įvyko netikėtai apsilankius iraniečių kavinėje. Tai buvo pirmas kartas, kai ragavome šios šalies patiekalų, ir jie nepaprastai patiko. Jauki kavinė, svetingi žmonės ir visiškai nauji skoniai mums su Evelina tapo vienu gražiausių Lisabonos prisiminimų.
Būtent todėl buvo taip gaila, kai antrą kartą grįžę į sostinę pamatėme užrašą, kad savininkai išvyko mėnesio atostogų. Šis mažas įvykis priminė, kad kelionėse svarbu mėgautis akimirka, nes niekada negali žinoti, ar vietą rasi tokią pat, kokią palikai.
Lisabona mums padovanojo ir kitą galimybę pamatyti, kaip didmiestis bunda. Kadangi turėjome daug planų, vieną rytą atsikėlėme labai anksti. Stebėti, kaip tuščios gatvės pamažu pildosi žmonių, kaip atsidaro pirmosios kepyklėlės, o saulė lėtai nušviečia kalvotas gatves, buvo neįtikėtinai žavu.
Sostinės aurą aiškiai jutome ir prie Šv. Jeronimo vienuolyno. Buvome pasimokę ir bilietus nusipirkome iš anksto, tad išvengėme milžiniškų eilių. Įėjome vidun kaip tik tuo metu, kai saulė jau buvo pradėjusi leistis. Šviesos žaismas ant gotikinių arkų sukūrė tokią atmosferą, kad norėjosi tiesiog tylėti.
Žinoma, neapsiėjome ir be gurmaniško sustojimo. Ragavome Pastel de Belém namų kavinėje. Nors skeptikai sako, kad tai tas pats, kas Pastel de nata, man pasirodė, kad šiek tiek skiriasi, o gal tiesiog istorinė aplinka suteikė papildomo prieskonio.
Magiškoji Sintra
Kelionė į Sintrą mums su Evelina tapo tikra pamoka apie lankstumą ir kelionių improvizaciją. Iš pradžių net nebuvome tikri, ar vyksime ten tą savaitgalį. Galiausiai nusprendėme važiuoti.
Tačiau Sintroje patekome į keblią situaciją. Kadangi keliavome su mėnesiniais bilietais, rezervuoti vietą traukinyje atgal į Aveirą galėjome tik likus 24 valandoms iki kelionės. Prisiminėme tai tik vidury dienos, o kadangi buvo sekmadienis, visi bilietai namo jau buvo iššluoti.
Staiga suvokėme: esame Sintroje, neturime kur nakvoti, o mūsų nakvynės vietos nuoma Lisabonoje jau pasibaigusi. Reikėjo veikti greitai, todėl nusprendėme nerizikuoti ir likti nakvoti pačioje Sintroje. Tai buvo geriausias sprendimas. Apsistojome vietiniame viešbutyje, kur mus maloniai nustebino, nes netikėtai gavome geriausią kambarį. Šis posūkis leido mums neskubėti, nes per vieną dieną pamatyti Maurų pilį, Regaleirų, Pena ir Monseratės rūmus yra beveik neįmanoma misija net ir ištvermingiausiems keliautojams.
Sintra man pasirodė viena magiškiausių vietų, kuriose esu buvęs. Tai ne šiaip gražus miestelis, o šimtmečius puoselėta Portugalijos karalių ir aristokratijos vasaros rezidencija. Dėl savo unikalaus mikroklimato ir mistiškų peizažų ši vieta tapo Europos romantizmo lopšiu, kur kiekviena pilis ir dvaras buvo statomi siekiant pralenkti vienas kitą prabanga ir egzotika.
Tikrasis Portas atsivėrė ne vartant lankytinų vietų sąrašą, o tiesiog vaikštant – judant aukštyn ir žemyn.
Nuotykiai nesibaigė
Lankėmės Sintroje lapkritį, turistų – nemažai, bet ir ne antplūdis. Kiekviena pilis čia turi savo charakterį. Leisdamasis į Regaleirų šulinius jaučiausi taip, tarsi dalyvaučiau nuotykių filme apie Indiana Džounsą, tie drėgni laiptai, labirintai ir mistikos pojūtis yra unikalus.
Pena pilyje jaučiausi tarsi vaikiškų pasakų knygoje, kur spalvos yra per ryškios, kad būtų tikros, o Monseratės rūmai priminė subtilų rojų Žemėje. Mouros pilies sienos leido pasijusti taip, lyg stovėčiau ant pasaulio viršūnės tolumoje matydamas vandenyną.
Tačiau Sintra negailestingai reikalauja jėgų. Visą dieną lipome į kalnus, tad jautėmės išsekę. Kai kuriais momentais tekdavo kviesti boltą, nes supratome, kad pėsčiomis tiesiog nebespėsime. Tą vakarą niekur nėjome, užsisakėme į kambarį picą ir bulvyčių už 2,5 euro. Kai kurjeris atvežė tokį kalną bulvyčių, kokio nebuvau matęs, supratau, kad Sintra mus lepina visais įmanomais būdais.
Pusę antros dienos vėl skyrėme Lisabonai, o tai vos nesibaigė dar viena krize. Eidami pamatėme baro pasiūlymą: „Perki vieną, gauni du.“ Esame studentai, tad negalėjome praeiti pro šalį, bet dėl šio neplanuoto sustojimo ir milžiniškų sostinės kamščių į traukinį namo įšokome paskutinę sekundę. Tai buvo pamoka, kad Portugalijos ritmas gali tave užliūliuoti, bet traukiniai nelaukia.
Meditacija prie vandenyno
Į paskutinę tolimesnę išvyką išsirengėme sausį, kai visi egzaminai ir darbai spaudė pečius. Jautėme, kad mums reikia atokvėpio, tad nuvykome į Nazarė. Šis Atlanto vandenyno pakrantės miestelis, garsėjantis didžiausiomis pasaulyje bangomis, paliko neišdildomą įspūdį.
Jausmas stovint ant skardžio prie švyturio yra kerintis. Suprantu patyrusius keliautojus, kurie pasistato kėdes ir valandų valandas tiesiog žiūri į vandenyną. Tai yra geriausia meditacija. Bangos užkeri, norisi nufotografuoti kiekvieną jų, nors vėliau supranti, kad jokia nuotrauka negali perteikti garso, jėgos ir dydžio. Nazarė nustebino ir savo jaukumu, nes pats miestelis pasirodė labai mielas, mažas ir šiltas.
Vaikščiodami palei paplūdimį matėme moteris, dėvinčias po septynis sijonus. Tokia apranga – unikali tradicija, gimusi iš praktinio poreikio: kol vyrai žvejodavo, moterys krante laukdavo jų grįžtančių. Septyni sijonai padėdavo apsisaugoti nuo žvarbaus vandenyno vėjo, o užėjus potvyniui ar stiprioms bangoms, viršutiniais sluoksniais jos galėdavo prisidengti galvas.
Prie vienos kavinės vietiniai grojo, dainavo ir šoko. Tai buvo netikėta ir smagi akimirka, priminusi, kad Portugalija yra gyva tradicijų šalis, o ne tik turistinis objektas.
Pakilome funikulieriumi, nes neturėjome daug laiko iki autobuso, ir ramiai ėjome link švyturio. Tai buvo ramybės dozė, kurios mums reikėjo prieš baigiant studijas.
Didžiausia privilegija
Visas šias vietas aplankiau kartu su Evelina. Manau, kad keliauti su artimu žmogumi yra didžiulė privilegija. Tai ne tik saugumo jausmas, bet ir galimybė dalytis džiaugsmu čia ir dabar. Turėjome kuo pasikliauti, kai planai griuvo, ir kuo džiaugtis, kai rasdavome neplanuotų perlų.
Vienas dalykas, kuris mus lydėjo visą laiką, tai neįtikėtinai geras oras. Net kai prognozės rodydavo lietų, mums pavykdavo išlikti sausiems. Tiesa, buvo ir nesėkmių, pasiklydimų bei nuovargio, bet apie tai negalvoju. Mano atmintyje Portugalija išlieka šiek tiek chaotiška, bet be galo graži šalis.
Šis pusmetis išmokė, kad geriausios istorijos nutinka tada, kai pamiršti planą ir tiesiog leidi miestui tave vesti. „Erasmus“ kelionės yra kitokios: jų metu svarbiausia ne prabangūs viešbučiai, o studentiškas kūrybiškumas, neplanuotos nakvynės Sintroje ir pigiausios, bet skaniausios bulvytės pasaulyje. Portugalija man tapo ne tik šalimi žemėlapyje, bet ir vieta, kurioje radau ramybę tarp didžiųjų vandenyno bangų.
Naujausi komentarai