Ramintos Naujanytės, pasivadinusios pseudonimu Bjelle, pristatyti turbūt nebereikia – 2010 m. "Lietuvos talentuose" autorine daina "Brolužis" publiką sužavėjusi mergina ir vėliau ne kartą dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose, šiuo metu visuomenei yra pažįstama ir kaip LRT laidos "Garsiau" vedėja.

Tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kokie platūs yra šios atlikėjos muzikiniai kontekstai: jos kuriami konceptualūs performansai, akademinė ir elektroninė muzika yra gana toli nuo to, kas dažnai girdima viešumoje. Pati Bjelle sako jau pavargusi taip save dalyti, tad šiuo metu jos tikslas – sujungti skirtingas muzikines patirtis į vientisą unikalų darinį, kuriame postmodernistiškai susijungtų ir akademinės, ir populiariosios muzikos elementai. Kad ir ką kurtų, svarbiausiu kūrybos elementu Bjelle laiko nuoširdumą, nes tik į muziką sudėtos išgyventos istorijos suteikia aiškumo, nors kalbėti tikrai atvirai ji sako vis dar besimokanti. Lietuvos muzikos informacijos centrui rengtas interviu – pokalbis, tik ne muzikiniais garsais, kaip jai galbūt labiau įprasta, bet apie muziką.

– Tavo kūrybinio kelio pradžioje buvo "Bjelle ir PERU". Bjelle liko, o PERU?

– O PERU groja orkestruose ir kituose projektuose. Mes draugiškai nusprendėme, kad atėjo bendro kūrybinio kelio pabaiga – pasukome skirtingomis muzikinėmis kryptimis, bet nė kiek nesusipykome: žinau, kad bet kurią sekundę galiu paskambinti ir prireikus paprašyti pagalbos. Mūsų ryšys išliko šiltas, tiesiog muzikinėje plotmėje ėmėme mąstyti skirtingai.

– "Bjelle ir PERU" kūryba buvo stipriai paženklinta folkloro motyvų – plačiajai visuomenei bene labiausiai pažįstama daina "Brolužis" netgi skambėjo tarsi perkurta liaudies daina. Koks tavo pačios ryšys su folkloru?

– Iš tiesų apie folklorą tuomet beveik nieko nenutuokiau. Folkloro apraiškos mano kūryboje, matyt, atsirado natūraliai, iš mano lietuviškų šaknų. Tik kurdama "Brolužį" sąmoningai nusprendžiau, kad tekste galėtų būti liaudies dainų motyvų, nes man tai buvo gražiausia lietuviškumo detalė. O šiaip gyvenau visai kitokioje terpėje – augau roko muzikos apsuptyje, tad su folkloru išsamiau susipažinau tik gerokai vėliau, pradėjusi bendradarbiauti su "Baltomis varnomis" – jos man atskleidė daug liaudies muzikos subtilybių ir paslapčių. Tuomet supratau, koks mūsų folkloras gražus ir unikalus, ir tik pradėjusi jį vertinti, nustojau naudoti savo kūryboje, nenorėdama gadinti.

– Tavo muzikinė veikla plati, tačiau visuomenei esi labiausiai pažįstama iš įvairių muzikinių projektų. Ar atskiri save kaip Bjellę masinei auditorijai ir Bjellę alternatyvesnėje terpėje?

– Anksčiau labai atskirdavau, bet dabar stengiuosi to nebedaryti, nes darosi sunku taip save dalyti – juk visuomeniniame gyvenime irgi turiu gana daug skirtingos veiklos. Pastaruoju metu svajoju, kad skirtingi mano poliai – naivesnė televizinė Bjelle ir toji alternatyvioji, bandanti daryti labai konceptualius dalykus, – susijungtų į vienumą. Link to sąmoningai ir einu. Suprantu, kas yra žmonėms artima ir kas yra populiaru, tačiau nepataikaudama publikai noriu sukurti kažką šviežio, įkvepiančio, galbūt modernaus, tam tikrus akademinės kūrybos momentus įterpdama į populiariąją muziką. Dar reikia šiek tiek laiko ir, tikiu, pavyks sujungti skirtingas šaknis į naują vientisą darinį. Tik iš pradžių baisoka, kad nebūsiu įvertinta, – juk labai mėgstame, kai mus įvertina iš karto.

– Bet juk muzikantai žino, kad masėms patinka tai, kas lengvai sukramtoma: pasirinkęs vienokią ar kitokią alternatyvą visuomet rizikuoji būti nepopuliarus.

– Jeigu norėčiau įtikti masėms, kurčiau dainas šiek tiek paprastesniais tekstais, aiškesnėmis melodijomis, neieškočiau ir įdomesnių harmoninių sprendimų. Tačiau kol kas mano kūryboje dar daug blaškymosi tarp paprastumo ir konceptualumo – įrašant naują albumą ne kartą atrodė, kad, žvelgiant iš akademinės perspektyvos, viskas pernelyg paprasta, o iš populiariosios pusės – viskas pernelyg apraizgyta.

Visuomet stengiausi turėti mokytoją, kuriuo žavėčiausi, tačiau visuomet nusivildavau – vis ateidavo momentas, kai jis ir vėl tapdavo žmogumi: klysdavo, paslysdavo. Tad sąmoningai nusprendžiau jų neturėti.

– Bet LMTA studijuoji akademinę kompoziciją. Kaip sekasi akademiškajai Bjellei?

– Šioje plotmėje irgi išlieku maištininkė. Negaliu kurti labai įprastai – man svarbiausia, kad pačiai būtų įdomu, kad kompoziciniai sprendimai būtų kuo nors netikėti. Negaliu rašyti styginių kvartetui tam tikra stilistika – čia irgi norisi surasti ar išrasti unikalius skambesius, tad stengiuosi nebūti akademiška. Man svarbu būti savitai, reikalingai ir įdomiai.

– Studijas LMTA pradėjai nuo chorinio dirigavimo – apsisprendei rinktis šį kelią dar besimokydama mokykloje, kai, norėdama geriau pasiruošti tolesniam mokymosi etapui, antriems metams pasilikai vienuoliktoje klasėje. Kaip atsitiko, kad iš chorinio dirigavimo katedros persikėlei į kompozicijos?

– Kadaise įsivaizdavau, kad turiu tam tikrų gebėjimų vadovauti kolektyvui, tad vadovavimas chorui man labai tiks ir patiks. Ir iš tiesų patiko, bet toje mokymo sistemoje morališkai jaučiausi labai blogai. Visai atsitiktinai solfedžio dėstytojas Vaclovas Augustinas pasiūlė dalyvauti jo organizuojamame chorinės muzikos konkurse "Vox Juventutis". Sudalyvavusi pamaniau, kad visai norėčiau studijuoti kompoziciją – juk čia irgi vadovauji, tik ne žmonėms, o struktūroms, garsams, jų parametrams – man tai buvo daug artimiau. Nemėgau aiškinti kitiems, o kai kuriu, pasitelkdama muzikinius garsus, pasiaiškinu santykius su savimi. Man šie principai labai patinka ir tinka, tad dabar tikrai jaučiuosi savo rogėse. Bet šiaip niekada nenorėjau būti kompozitore, nes man atrodo, kad ir nebaigus kompozicijos studijų galima kurti.

– Tuomet kuo, vykstant kūrybiniams procesams, tau praverčia kompozicijos studijos?

– Visų pirma, daug greičiau susirenku informaciją. Ko nesuprantu, galiu pasiklausti tikrai kompetentingų žmonių, randu artimų sielų, su kuriomis galiu pasitarti, gaunu ir kūrybinių pasiūlymų. Visa tai paprastas žingsnelis arčiau to, ką mėgstu. Tiesa, studijuodama bakalaurą buvau šiek tiek sutrikusi, nes buvo didelis krūvis, daug naujų dalykų, tačiau dabar visiškai pasitikiu savo vizijomis. Ir nesvarbu, kad kartais atsiranda sunkumų ar kelyje pasitaiko klystkelių – visi jie yra labai geri. Magistrui pasirinkau elektroninės kompozicijos studijas, tad dabar turiu daug svajonių, susijusių su naujais grojimo būdais ir naujomis kompiuterinėmis programomis – pradedu išties suprasti, kam ir kodėl jos reikalingos. Tačiau šalia to mane labai domina ir dainų rašymo mokslas, kurio Lietuvoje mokytis nėra kur. Šiek tiek pasipraktikavusi Rygoje ir Islandijoje, ėmiau suprasti, kad tai rimtas amatas, lygiavertis akademinės kompozicijos mokslui ir šiandienos kontekste labai reikalingas. Kaip kompozitorė, stengiuosi tobulėti visose srityse.

– Akademinės muzikos sferoje pernai išleistos dvi tavo kompozicijos vaikams – "Draugystė" ir "Kokoso gyvenimas". Jos pateko į dainų rinkinį vaikams pavadinimu "Aš toks", kurio sumanytoja dainininkė Gintarė Skėrytė kompozitorius rinkosi itin kruopščiai. Prisipažinsiu – matydama tavo pavardę šiame kontekste tikrai nustebau.

– Pasiūlymas buvo labai įdomus, bet jį gavusi labai nustebau ir aš. Darbas su vaikais ir kūryba jiems man tikrai nebuvo naujiena, tačiau niekuomet nebuvau jiems komponavusi natomis. Mokyti man patinka, tačiau mokymo procesuose vadovaujuosi savomis, iš sukauptos patirties kilusiomis metodinėmis priemonėmis: vaikai išsako savo mintis, kurias aš rimuoju, tuomet duodu toną ir kuriu melodiją. Viską aptariame, ir jeigu jiems nepatinka – kartu keičiame. Tačiau tai niekuomet nesugulė į natas, tad, gavusi G.Skėrytės pasiūlymą, pamaniau, kad jau laikas sukurti ką nors realaus. Kurti vaikams iš pažiūros atrodo lengva, tačiau realybė visai kitokia – čia būtina laisvė ir aktualumas, labai svarbus ir edukacinis momentas. "Kokoso gyvenimą" įkvėpė darbas su vaikais Čikagoje, tad čia sugulė daug jų kūrybinių minčių, o "Draugystėje" – daugiau psichologinių momentų, mat tekstas susidėliojo apie žmonių santykius.

– Su vaikais dirbi ir Vaikų kūrybiškumo centre "Oi, Pelėda!", kurį įsteigė Vytauto Kernagio fondas. Visai neseniai plačiąją visuomenę žavėjo tavo atliekama V.Kernagio daina "Baltas paukštis". Kas tave sieja su V.Kernagiu?

– Paties V.Kernagio asmeniškai nepažinojau, o ir į jo kūrybą smarkiai įsigilinusi tikrai nebuvau, tad užmegzti artimo ryšio su jo šeima taip pat neplanavau ir nesitikėjau. Viskas įvyko atsitiktinai – atvykau į vasaros stovyklą, kuriai vadovavo Vidas Bareikis, o jau kitais metais rengiau ir savo pamainas. Dabar jau ketvirti ar penkti metai organizuojame šias vasaros stovyklas, o šiemet atsirado vaikų kūrybiškumo centras "Oi, Pelėda!", kuriame dirbu su vaikais ir man tai labai patinka.

"Balto paukščio" istorija – visai atskira: 2018 m. šią dainą dainavau televizijos projekte. Mano versija buvo pastebėta ir daugelis ją labai pamėgo. Galima sakyti, nuo tada mano ir Kernagių šeimos bendri reikalai nesiliauja. Šis ryšys man yra svarbus ir, sakyčiau, jame netgi yra kažkokios magijos – tikrai jaučiu didelę atsakomybę atlikdama V.Kernagio dainas, kurios atrodo paprastos, bet jose – oho, kiek visko! Tad šią pažintį vertinu kaip labai svarbų atsitiktinumą savo gyvenime.

– O ar muzikoje tau yra herojų ar autoritetų, į kuriuos norėtum lygiuotis?

– Labai norėčiau turėti – visuomet yra, kas imponuoja: labai mėgstu islandų kultūrą, kurioje randu žavesio, pasireiškiančio per minimalistinę tembrų traktuotę ir nebijojimą naudoti tonalias dermes. Gausybė spektralistų atvėrė naują požiūrį į muzikos komponavimą. Neatitolstu ir nuo elektroninės muzikos kūrėjų. Turiu mėgstamų kūrinių, mėgstamų tembrų, tačiau visi mano mėgstami dalykai susirankioja iš pavienių elementų. Visuomet stengiausi turėti mokytoją, kuriuo žavėčiausi, tačiau visuomet nusivildavau – vis ateidavo momentas, kai jis ir vėl tapdavo žmogumi: klysdavo, paslysdavo. Tad sąmoningai nusprendžiau jų neturėti.

– Net neabejoju, kad aktyviai seki šiuolaikinės muzikos tendencijas ir stilistikas. Kurios iš jų tau labiausiai imponuoja?

– Šiuo metu mane domina ne konkrečios stilistikos, o naujosios technologijos – noriu suprasti, kaip jas muzikoje naudoti praktiškai, o ne vien tik eksperimentuoti dėl proceso – norisi išgauti ir praktinės naudos. Nuolatos kas nors kuria naujus instrumentus ar ieško naujų grojimo būdų, tačiau ne viskas dar yra išbandyta ar ištobulinta. Dažniausiai – bet ne visada – šiuolaikiniai instrumentai yra skirti eksperimentinei muzikai atlikti arba, atvirkščiai, primityviai valdomiems grojimo būdams. Turiu viziją technologijas pritaikyti garso valdymui kūno judesiais – pabandyti rasti patogų grojimo būdą be instrumento rankose, naudojant tik sensorius ar kamerą. Nemanau, kad šiame kontekste reikėtų pamiršti ar radikaliai atsisakyti tradicinių grojimo principų, bet tikiu, kad čia dar yra neišsemtų momentų. Turiu svajonę ateityje sukurti naują performatyvų scenos menų junginį, kuriame šalia muzikos funkcionuotų ir įvairūs lazeriai, jutikliai, 3D ar 5D realybės erdvės ir panašiai.

– Esi sakiusi, kad tau svarbi muzikos paskirtis ir atgalinis ryšys. Kokia tavosios paskirtis?

– Savo kūryba noriu, kad žmonės patirtų tam tikrą būseną, kurioje jie pamirštų kasdienį gyvenimą ir šiek tiek pasvajotų. Juk visi mes daug išgyvename – žmonės išgyvena daug įvairių jausmų, nagrinėja save. Nenoriu kitiems aiškinti, kaip gyventi. Tiesiog noriu pasakyti, kad ir aš kažką išgyvenu, ir galbūt tai bus naudinga kitam. Supratimas, kad tu ne vienas taip jautiesi, labai reikalingas. Muzika suteikia galimybę pasvajoti, paskraidyti, persikelti į kitą erdvę, o kartais tiesiog atsipalaiduoti, išsidūkti ar įsižeminti, pralinksmėti arba nusiraminti. Tikiu, kad garso energijos turi paskirtį – todėl mes negalime gyventi be muzikos.

– Kadaise derinai pianinus arba, kaip pati sakei, juos gydei. Galbūt ir tavo muzika tuomet tam tikra prasme galėtų būti gydanti?

– Pianinai – toks labiau techninis mano pomėgis: visuomet rūpi ką nors pakonstruoti, patenkinti berniukiškus pomėgius. Dabar juos derinu labai retai, bet labai mėgstu tai daryti.

– Daug tavo dainų skamba tarsi išpažintys – kad ir "Vienas" ar "Jonas ir Augustinas", kurią netgi galima prilyginti asmeniškam laiškui ar dienoraščio puslapiui. Tikriausiai ji nėra skirta tikriesiems Augustui ir Jonui, bet tikrai galima fantazuoti, kad tas Augustas ir Jonas tavo pasaulyje turi realius atitikmenis. Ar nebaisu prieš publiką būti tokiai atvirai, net, sakyčiau, nuogai?

– Anksčiau atvirumas kūryboje man nebuvo tokia didelė vertybė. Buvo svarbu, kad žodžiai gražiai skambėtų. Bet atėjo laikas, kai pradėjau analizuoti, ko klausausi pati, kas mane jautrina. Dabar man atrodo, kad viena iš sėkmingo dainų rašymo taisyklių yra atviras pasakojimas – šiek tiek per kitus, bet apie save. Jeigu tekstas atrodo pernelyg nuogas, galima juk paatvirauti muzikiniais garsais. Bet aš nelabai turiu ką slėpti. Kas nutiks, jeigu žmonės sužinos, kaip jaučiuosi? Blogiausiu atveju išgirsiu kokių neigiamų epitetų – na, ir kas! Net jeigu kas nors sugebės įgelti – paverksiu ir išsiaiškinsiu su savimi, kodėl taip sureagavau. Kažkada Jurga Šeduikytė pasakė, kad dainos yra išsivalymas, tavo dienoraštis. Pritariu jai ir manau, kad kūryba tampa kur kas aiškesnė, kai įdedi išgyventą istoriją.

– Sakei, kad įkvėpimas kyla iš įspūdžio. Kas tau sukelia įspūdį, kartu – ir įkvėpimą?

– Taip kažkada seniai yra pasakęs Andrius Rožickas, ir man ši mintis labai patiko. Atrodo, kad įkvėpti gali ir paprasti dalykai: buitis, knygos, filmai. Įspūdis kyla tuomet, kai paveikia koks nors dirgiklis: tai gali būti jausmas, veiksmas, objektas. Tikriausiai schema būtų tokia: dirgiklis – įspūdis – įkvėpimas.

– Kuri ne tik muziką, bet ir eiles, kurios tampa tavo dainų tekstais. Ar komponuoji ir pagal kitų poetų tekstus?

– Mėgstu kurti eiles, bet jas rašau dažniausiai savo dainoms. O kitų poetų tekstai sugula į chorinę kūrybą – esu naudojusi Lidijos Šimkutės, Vainiaus Bako ir net Maironio eiles. Artimiausioje ateityje norėčiau panaudoti interneto komentarus. Ši idėja ne mano – parsivežta iš Islandijos, bet norėčiau išbandyti ir savo versiją. Studijuodama ten patekau į moterų chorą, kuriame moters diriguojamos moterys dainuoja moterų kurtus opusus. Ten atradau įdomų kūrinį, sukomponuotą iš instagramo komentarų. Man atrodo, kad į feminizmo ar seksizmo temas reikėtų atkreipti dėmesį ir Lietuvoje. Islandijoje tave priima tokį, koks esi, nekvestionuodami tavo lyties ar seksualinės orientacijos, šios temos netgi nagrinėjamos meno kūriniuose. Ši jų kultūros dalis manyje tikrai rado atgarsį.

– O kokių dar kūrybinių idėjų, įkvėpimo ar įdomių patirčių parsivežei iš studijų Islandijoje?

– Prieš išvykdama į mėnulio salą buvau labai išsibarsčiusi, sutrikusi, nes čia, Lietuvoje, turėjau daug kūrybinės veiklos pasirinkimų – atsirinkti, kas man išties artima, buvo gana sunku. Būdama Islandijoje vėl grįžau į tą gerą pradinį jausmą – pavyko atsiriboti nuo visų kitų veiklų, susikoncentruoti į save ir kūrybą: juk ten tamsu, lauke pučia žvarbūs vėjai, tad pats kontekstas tarsi sudaro sąlygas sėdėti studijoje, kurti ir kontempliuoti. Tas buvimas su savimi padėjo ir nebijoti keistesnių kūrybinių sprendimų, pasitikėti savimi.

– Ar tikrai prie pasitikėjimo savimi prisidėjo vien tik buvimas su savimi? Galbūt tam įtakos turėjo ir kiti dalykai – kad ir, pavyzdžiui, kitoks studijų formatas ar skirtingas muzikinis kontekstas?

– Iš tiesų jaučiau, kad islandams būtingas besąlygiškas palaikymas profesinėje srityje ir kūryboje. Studijuodami žmonės  renkasi skirtingas sritis: jeigu nori būti elektroninės muzikos kūrėju, visas paskaitas gali pagal tai susidėlioti. Jeigu nori kurti muziką orkestrui – turėsi visas sąlygas tobulintis tik šioje srityje. Be to, ten nėra tokių griežtų egzaminų. Studentų Islandijoje labai mažai, tad beveik visi vieni kitus pažįsta ir bendradarbiauja, o kūrybinių projektų, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, itin daug. Tačiau pabuvusi ten iš naujo įsimylėjau lietuvišką muziką, įvertinau jos kokybę. Islandai vieni kitus labai palaiko, tad dažnai projektai tampa geri vien todėl, kad kažką daro geriau nei keletas kitų grupių. Lietuvoje seniai turime puikių kūrėjų ir atlikėjų, bet vis dar esame kuklūs ir turime daug kompleksų tai tinkamai pristatyti.

– Esi sakiusi, kad jeigu kas nors apie tave rašytų knygą, tai turėtų būti mandala, kurią parašius, ji iš karto išnyktų. Kodėl? Juk menininkui svarbu palikti pėdsaką. Ar čia irgi suveikė lietuviškas kuklumas?

– Dabar jau taip nebesakyčiau – apsigalvojau. Šį darbą dabar patikėčiau savo artimai draugei. Mano gyvenimas spalvingas – yra dalykų, kuriais nebūtų gaila pasidalyti su kitais. O tuo metu buvau labai susidomėjusi dzeno filosofija: man artimas rytiečių nesusireikšminimas ir nuolatinis klausimas, kas esi. Pirmą kartą mandalą pamačiau tuomet, kai buvo atvažiavęs Dalai Lama: jo garbei vienuoliai ją supylė ir iš karto nubraukė. Pamaniau, kad šiame pasaulyje tikrai viskas labai laikina, o mes tame laikinume jaučiamės pernelyg reikšmingi. Iš tiesų nė kiek mes nereikšmingi. Tačiau dabar manau, kad jeigu jau pasirinkau būti kūrėja ir žinoma atlikėja, tai šioje srityje reikia skleistis, o ne slopinti save. O jeigu nepatiks – neskaitykite. Tačiau vis dar kiek baiminuosi, kad neperžengčiau ribos ir mano asmenybė netaptų svarbesnė už meną.

– Tavo veikla labai plati ir įvairi – be muzikos dar rašai eiles, mokai vaikus, televizijoje vedi laidą. O ir muzikinėje kūryboje stilių spektras svyruoja nuo populiariosios muzikos iki fluxus eksperimentų. Jeigu paklausčiau, kas yra Bjelle – ką atsakytum?

– Atsakyčiau, kad Bjelle – tai mišrainė. Mišrainė, kuri dabar stengiasi iš kavinės lygio persikelti į restoraną. O jeigu dar nerimčiau – visiems sakau, kad mano dvasinis gyvūnas yra voverė. Lygiai taip pat gyvenu ir aš: kažką kaupiu, kažkur lakstau. Kartais papučiu uodegą, kartais stengiuosi jaustis laisva ir nebijoti kalbėti atvirai. O būdas išlieti savo sielos kalbą yra mano dainos. Ir nieko negaliu sau padaryti. Nepatiks – sukursiu kitą.