R. Klimaitė dalijasi, kuo ši paroda ypatinga ir kuo skiriasi nuo namuose vykstančių parodų. Paauglė taip pat atvirauja, kuo ją taip patraukė darbas su šunimis ir kokių netikėtų įvykių teko patirti ringe.
Pripažino geriausia
Lietuvos kinologų draugija skelbia, kad Naujųjų metų išvakarėse, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykstant tarptautinei šunų parodai ir Jaunųjų vedlių klubo iškilmėms, trylikametė Rugilė sulaukė išskirtinio dėmesio – susumavus 2025 m. konkursų rezultatus, ji pripažinta geriausia Lietuvos jaunąja vedle.
Šis titulas suteikė daug džiaugsmo, bet kartu sukėlė jaudulio – kovo 5–8 d. Rugilė atstovaus mūsų šalies jauniesiems vedliams „Crufts“ parodoje.
Nuo 1891 m. Birmingame, Didžiojoje Britanijoje, vykstanti šunų paroda laikoma viena didžiausių ir svarbiausių pasaulio šunų parodų.
Laukia daug darbo
Kaip šį pasiekimą vertina pati Rugilė? Paauglė atvirauja, kad malonus laimėjimas motyvuoja dar labiau stengtis ir nesustoti.
„Man pačiai šis titulas labai daug reiškia. Visus metus vedliai dalyvauja parodose ir užimdami vietas renka taškus. Kasmet apdovanojamas geriausias Lietuvos jaunasis vedlys, bet gyvenimas tęsiasi ir užriesti nosies negalima, nes laukia kiti metai, naujos parodos ir darbas“, – kalba ryžtingai nusiteikusi mergina.
Ji paaiškina, kad metų pabaigoje buvo išrinkti trys vedliai, kurie Lietuvą atstovauja „Crufts“, pasaulio ir Europos parodose. „Šiais metais aš užėmiau pirmą vietą ir vyksiu į „Crufts“ parodą Anglijoje, bet labai norėčiau palinkėti sėkmės Jonei ir Simonai, kurios taip pat labai daug dirbo ir vyks į pasaulio ir Europos šunų parodą“, – savo jaunosioms kolegėms geros kloties linki Rugilė.
Viskas vyksta kitaip
R. Klimaitė paaiškina, kad „Crufts“ – prestižiškiausių šunų parodų pasaulyje ir joje dalyvauti yra kiekvieno vedlio svajonė. Anot merginos, ten viskas vyksta kitaip.
„Įprastai vedlys parodoje dalyvauja su šunimi, su kuriuo treniruojasi ir vienas kitą pažįsta. „Crufts“ parodoje vedlys vieną valandą prieš pasirodymą gauna visiškai nepažįstamą pasirinktos veislės šunį, turi valandą laiko su juo pasitreniruoti ir tuomet išeina į ringą teisėjo vertinimui. Laimėti nesitikiu, bet labai noriu gauti naujos patirties ir smagių, įsimintinų akimirkų.
Šiai parodai ruošiuosi jau nuo sausio pradžios, dirbu su skirtingomis veislėmis ir mokausi kitokių darbo metodų, nes Anglijoje darbas su šunimis skiriasi nuo praktikos Lietuvoje“, – dėsto jaunoji šunų vedlė.
Pradėjo būdama vienuolikos
Kaip Rugilė susidomėjo šunų parodomis? Iš kur atsirado šis pomėgis? Rugilė sako, kad treniruotis ir eiti į parodas kaip jaunoji vedlė pradėjo būdama vienuolikos metų. Pirmą kartą į ringą ji žengė padėdama vienam veislynui, kuriame dirbo jos mama, o ne kaip profesionali vedlė.
„Taip sužinojau apie šunų parodas ir pamačiau Jaunųjų vedlių konkursą. Šunys man visada patiko. Kai buvau vienų metų, pas mus apsigyveno mišrūnas Rokis, dabar jis vadovauja kitiems mūsų augintiniams“, – šypteli pašnekovė.
Kai Rugilė pradėjo aktyviai treniruotis ir dalyvauti parodose, namuose apsigyveno vokiečių nykštukinis špicas Semas. Jis jai labai padėjo, nes vedlių konkursuose ir parodose reikia dalyvauti su veisliniu šunimi.
„Kai mama sutiko leisti lankyti vedlių treniruotes, nuėjau į pirmąją treniruotę pas savo trenerę Indrę“, – pasakoja R. Klimaitė.
Šiuo metu parodose ji dažniausiai veda airių seterius. Mergina pabrėžia, kad parodose laikas tiesiog tirpte ištirpsta, nes čia ji būna su pačia geriausia kompanija – bendraminčiais ir šunimis.
Vien talento neužtenka
Vis dėlto dalyvauti šunų parodose – užsiėmimas ne iš lengvųjų. Išgirdusi klausimą, kas šiame darbe sunkiausia, Rugilė nė nemirktelėjusi atsako: „Sunkiausia užmegzti kontaktą su šunimi, tam reikia talento, užsispyrimo ir daug pastangų. Lietuvoje šunų vedlių treniruotės ir dalyvavimas parodose nėra labai populiarus užsiėmimas, bet mano bendraamžiams įdomu daugiau išgirsti apie jį. Draugų į tai nesu įtraukusi, bet parodose užmezgiau daug naujų pažinčių.“
Pametė batus
Kaip bet kokiame darbe, taip ir šunų parodose pasitaiko įvairių komiškų situacijų. Rugilė tokių nutikimų turi toli gražu ne vieną ir ne du.
„Parodose dalyvauju tik treti metai, bet jau yra buvę nemažai juokingų ir nepatogių nutikimų. Vienas juokingesnių – kai bėgdama pamečiau savo batus ringe. Tačiau nesutikau ir bėgau toliau, tik jau basa. Kitas įsimintinas atvejis – bėgome ringe Veislynų konkurse ir mano trenerė krito. Manau, jai skaudėjo, bet visos juokėmės“, – su šypsena įvairius nutikimus ringe prisimena R. Klimaitė.
Šiame užsiėmime sunkiausia užmegzti kontaktą su šunimi, tam reikia talento, užsispyrimo ir daug pastangų.
Įsigijo svajonių šunį
Kalba pasisuka ir apie Rugilės namuose gyvenančius keturkojus. Jų gretos – toli gražu ne retos.
„Namuose turiu penkis šunis ir katiną. Rokis – mišrūnas, jam greitai sueis trylika metų. Kai mama dirbo veislyne, įsigijome antrą šuniuką – garbanotą bišonę Misę. Pernai gruodį jai suėjo penkeri. Pas mus liko gyventi ir vokiečių nykštukinis špicas Semas, kurį iš pradžių tik pasiskolinome iš veislyno. Dabar jam septyneri. Vėliau netikėtai namuose apsigyveno Stafordšyro bulterjeras: tai buvo pažįstamų augintinis, bet jie turėjo alergiją, tad negalėjo auginti šuns.
Jauniausias šeimos narys – Cuperis – australų aviganis. Jis – mano svajonių šuo, atvyko pernai gruodį. Po kasmečių vedlių apdovanojimų jį atskraidino iš Italijos, man tai buvo pati laimingiausia metų diena.
Be to, turime katiną Rakūną. Šeimoje augintinių daug, jis skirtingi, bet visi linksmai gyvena ir sutaria“, – patikina Rugilė.
Ateities planai
Šiuo metu parodose dalyvauja tik vienas šuo – Cuperis, bet praeitą vasarą Semas irgi skraidė ringuose ir pelnė daug laimėjimų. Piro taip eidavo į parodas, dabar padarė pertrauką, grįš į ringą jau suaugusiųjų klasėje.
„Įprastai parodose, kitaip nei vedlių konkursuose, kuriuose galima dalyvauti su bet kokio amžiaus šunimi, šunys varžosi pagal amžiaus klases. Yra šuniukų klasė – nuo keturių iki šešių mėnesių, mažylių – nuo šešių iki devynių mėnesių, jaunimo – nuo devynių iki aštuoniolikos mėnesių, o vėliau – suaugusiųjų klasė. Tačiau yra ir niuansų: egzistuoja pereinamoji klasė – nuo penkiolikos iki 24 mėnesių, atvira klasė – nuo penkiolikos mėnesių, o čempionu tapęs šuo gali dalyvauti čempionų klasėje, skirtoje suaugusiems šunims. Taip pat yra veteranų klasė, į kurią patenka šunys nuo aštuonerių metų, tad galbūt su Semu į parodas dar sugrįšime ir šioje klasėje“, – parodų specifiką išsamiai paaiškina jaunoji dalyvė.
Paklausta, ar savo ateitį sieja išskirtinai su kinologija, R. Klimaitė teigia, kad ši sritis ją traukia it magnetas, bet galutinio sprendimo dėl būsimos profesijos dar nėra priėmusi. „Mane domina medicinos, veterinarijos ir psichologijos sritys“, – sako Rugilė.
Kaip vertina mama?
Didžiausia Rugilės gerbėja – jos mama Kristina Klimienė. Juodvi važiuoja į parodas, Kristina dukrai padeda kuo gali. Tačiau ar mamai nebaisu, kad, liaudiškai tariant, Rugilė nusimokys? Juk toks pomėgis reikalauja ir nemažai laiko.
„Džiaugiuosi, kad Rugilė atrado širdžiai patinkančią veiklą, kur susijungia ir sportas, ir loginis mąstymas. Iki tol ji buvo bandžiusi daug būrelių ir veiklų, bet visur po metų ar net greičiau pabosdavo. Ji tikrai gera mokinė, jos vidurkis aukštesnis nei devyni, tai mokslai nenukenčia. Be to, ji puikiai moka paskirstyti laiką mokslui, ir hobiui. Pavyzdžiui, jei savaitgalį laukia paroda, namų darbus ir projektus pasidaro darbo dienomis, mokosi ir parodose – per pertraukėles“, – dukros talentu derinti mėgstamą veiklą su mokslais didžiuojasi K. Klimienė.
Ji priduria, kad į daug parodų Rugilė vyksta su trenere, tačiau norintiems užsiimti šia veikla Kristina turi specialią žinutę.
„Ypač vasarą tenka prisiderinti prie parodų ritmo – jos vyksta beveik kiekvieną savaitgalį ir vis kitame Lietuvos kampelyje. Tačiau keliaudami kartu atrandame įvairius Lietuvos kraštus, į kuriuos šiaip galbūt nė nesugalvotum nuvykti“, – šypteli K. Klimienė.
Naujausi komentarai