S. BANDITA: DIDŽIAUSIA PRAMOGA MAN – RAMYBĖ

Radijo, televizijos laidų vedėja, didžėja, renginių organizatorė, dizainerė Simona Albavičiūtė jos nepažįstantiems žmonėms neretai atrodo kitokia nei visi. Bet trisdešimtmetei neimponuoja tušti dalykai. Ji nėra ir banditė. Su tuo nieko bendro neturi jos slapyvardis – Simona Bandita.

Radijo, televizijos laidų vedėja, didžėja, renginių organizatorė, dizainerė Simona Albavičiūtė jos nepažįstantiems žmonėms neretai atrodo kitokia nei visi. Bet trisdešimtmetei neimponuoja tušti dalykai. Ji nėra ir banditė. Su tuo nieko bendro neturi jos slapyvardis – Simona Bandita.

– Radijas, televizija, įvairūs projektai, didžėjavimas, dizainas. Jaučiatės pasiekusi karjeros piką?

– Ne. Dabartinę situaciją vertinu ne kaip karjeros piką, bet kaip etapą, kuriame tiek daug darbo dar nesu turėjusi.

– Tai yra savęs ieškojimas, per kraštus besiveržiančios energijos išnaudojimas, noras viską patirti ar baimė likti vienai?

– Ne, ne, vienatvės baimės nėra. Naudojuosi situacija. Savaitgalį nedrybsau ant sofos, prie kompiuterio ar televizoriaus. Kartais dėl darbo keliuosi 5.30 val. ir dirbu iki vėlaus vakaro. Dabar toks laikas, kai reikia daug dirbti ir išnaudoti visas galimybes tam, kad po to galėčiau daugiau ilsėtis.

– Daugeliui Simona Bandita asocijuojasi su bandite. Žinau, kad daug ką gyvenime norinčios išbandyti Simonos pravardė gimė Vilniaus senamiestyje, po nakvynės pas Ugnę Skonsmanaitę.

– Taip, turėjau labai daug idėjų ir norėjau ryškaus personažo, kurio slapyvardis viską sujungtų. Neretai, kai žmonės dirba duetu, o po to pradeda savo solinę veiklą, juos vis dar vadina tos eksgrupės ar dueto nariu. Aš norėjau naujos pradžios. Tą rytą senamiestyje, kai pažadino automobilių gausmas, toptelėjo į galvą šis žodis, kurį, pakeitęs vieną raidę, pakoregavo kolega Orijus.

– Simona iš Pakruojo tapo Bandita iš Vilniaus. Ar žinote, kad vardo keitimas bioenergiškai keičia gyvenimą?

– Tikiu tais dalykais. Ir tai išties smarkiai pakeitė manąjį. Po septynerių metų darbo radijuje reikėjo apsispręsti, ar keisti darbo sritį. Išvažiavau į Afriką, rašiau dienoraštį,  bandžiau suprasti, ką moku ir noriu daryti.

– Kalbate apie kelionę į Ganą? Tai buvo bėgimas nuo savęs?

– Važiavau pakeisti aplinkos, nes tai – geriausias būdas suvokti, ko išties nori. Oro uoste Londone nusipirkau didelį sąsiuvinį ir nusprendžiau rašyti. Buvo minčių palikti radiją, tačiau tos kelionės metu supratau, kad nieko keisti nereikia, tiesiog reikia daryti kitokią, kupiną įspūdžių laidą ir drauge sujungti kitas man patinkančias veiklas.

– Koks ryškiausias šio dienoraščio įrašas?

– Prieš kelias dienas panorau rasti tą dienoraštį. Pamenu, kad buvo rašyta flomasteriu arba parkeriu, kai kur raštas išblukęs, sunkiai matomas. Nes rašydama daug laiko praleidau gamtoje, prieš saulę, paplūdimyje. Todėl kai kurie žodžiai tiesiog išdegė. Minčių buvo įvairių – dirbti dizaino srityje, kepti pyragus. Supratau, kad viską sujungs vienas žodis – Bandita.

– Kartais atrodo, kad gerai Pakruojyje besimokiusi, gerų tėvų, mokytojų, dukra savo gyvenimu tarsi maištauja prieš taisykles?

– Proveržių buvo visada. Iki 18 metų gyvenau su tėvais, namuose buvo labai daug taisyklių, kurias kartais sulaužydavau, nors, įvertinusi padarinius, dažnai to nedarydavau. Dabar nemaištauju. Man kaip tik atrodo, kad dabar gyvenu labai ramiai.

– Gal dar neatradote savęs? Žinote, ko atėjote į šį pasaulį?

– (Šypsosi) Aiškėja labai daug dalykų. Pastarieji penkeri metai buvo noras save pažinti, ir aš tai toliau darau. Tačiau į vieną klausimą atsakiau – mano pagrindinė sritis yra kūryba.

Per artėjančus metus viskas nusės, o peržengus 40 metų gali vėl keistis.

Po radijo laidos "SiSi" nusprendžiau, kad keičiuosi. Tada, išdirbusi eteryje septynerius metus, pajutau, kad nenoriu tuščiai kalbėti, noriu moralo. Pajutau didelę atsakomybę– manęs klausosi tiek daug vaikų. Todėl turiu jiems kažką svarbaus pasakyti.

– Ar nepernelyg skubate gyventi? Kalbate, kad po 40 metų viskas gali keistis, bet mes nežinome, kas bus rytoj.

– (Juokiasi) Žinau, kas bus rytoj. Daug susitikimų.

Sutinku, reikėtų šiek tiek daugiau laisvalaikio. Bet kas dirba mėgstamą darbą, dirba labai, labai daug. Taip, pavargstu, bet vieną dieną per savaitę skiriu poilsiui, pabūnu su šeima, nes didžiausia pramoga man – ramybė.

– Esate prisipažinusi, kad jūs šeimyniška, mokate gaminti valgį, labai mylite vaikus. Gal per dabartinius jūsų darbus vyrai susidaro kitokią nuomonę apie jus?

– Jei žvelgsi tik paviršutiniškai, matysi tik naktinius klubus. Bet yra daug žmonių, kurie žino, kokia yra Simona Albavičiūtė, ką ji myli, kokia ji yra namuose.

Nepulsiu pasakoti apie save, kad esu tokia ir tokia. Vienas žmogus man kartą pasakė: Simona, 85 proc. žmonių tikriausiai tavęs nesupranta, bet tie, kurie supranta, tu net neįsivaizduoji, kaip tave vertina. Ir man užtenka tų 15 proc.

– Kas jums yra gilūs dalykai? Apie ką prie arbatos ar kavos galėtumėte kalbėti iki išnaktų?

– Viskas prasideda nuo savęs pažinimo, sugebėjimo draugauti su savimi ir kontroliuoti save. Išmokau būti viena. Esu išgirdusi dar vieną  komentarą: "Man patinka, kad tu vaidini ekstravertę, bet iš tikrųjų esi intravertė." Tai priėmiau kaip komplimentą ir supratau, kad šis žmogus – vienas iš mano minėtųjų 15 proc. Juk ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

O apie ką galėčiau kalbėtis iki išnaktų? Keistas klausimas. Pokalbiai gali būti įvairūs – nuo rimtų gyvenimiškų situacijų iki penkių valandų trunkančio kvatojimo su drauge kepant bananų desertą. Labai mėgstu juoktis, tačiau galiu būti ir labai rimta. Man patinka įsigilinti į žmones ir į situaciją pažiūrėti iš jų pusės. Kažkada viešai nusistebėta, kad Simona tiek daug laiko leidžia, net atostogauja su mama. Žmonės per greitai padaro savo išvadas ir puola smerkti. Prieš ketverius metus mirė mano tėtis, todėl dar daugiau laiko skiriu mamai ir bent kartą per mėnesį pasimatau. Arba vykstu į Pakruojį, arba ji atvažiuoja pas mane, arba skrendame į Daniją pas mano seserį.

Neskubėkime daryti išvadų, geriau paanalizuokime, pabandykime suprasti kitus. Bet kokiu atveju, net ir be šio praradimo visada buvau arti šeimos ir jai skyriau daug dėmesio.

– Mes kažkam esame ir mokiniai, ir mokytojai. Ar jauniems žmonėms pristatomas tuščias, blizgantis pasaulis nėra iškreipta realybė? Tarkim,  jūsų laidos herojė, kuri pasakoja apie asmenukes ir giriasi botulino injekcijomis kas pusmetį?

– Nemanau, kad prisidedu prie blogo mokymo. Mano radijo laida turi moralą – būk smalsus, domėkis, skaityk, bandyk ir taip pažink save. Eteryje dalinuosi sėkmės istorijomis. Viena jų – apie KFC įkūrėją, kuriam tada buvo 63 metai, jis neturėjo nieko, tik baltą kostiumą ir puikų viščiuko receptą. Ir dvejus metus jį bandė kažkam parduoti. Daugiau nei tūkstantį kartų išgirstas "ne" jo nesustabdė. Ir ką mes turime šiandien? Vieną didžiausių tinklų pasaulyje. Nejaugi tai bloga įtaka?

Arba toji amerikietė iš Los Andželo – jaunųjų talentų medžiotoja. Tai jos gyvenimo istorija. Moralas? Nesvarbu, kur sėdi, mieste ar kaime, tu gali tapti interneto žvaigžde, pasaulis nesibaigia tavo vienkiemyje, tu gali rasti savo stipriąją pusę ir užsidirbti net būdamas savo kaime. O tai, kad ji leidosi botuliną, – jos gyvenimo istorija, kurią mes išklausėme.

– Mėgstate keliauti, aplankėte daug pasaulio kampelių. Kur dalis jūsų sielos?

– Dar nebuvau Pietų Amerikoje – tikiuosi, labai greitai ten nuvyksiu. Galėčiau gyventi visur. Keisčiausia, kad daugiausia, tačiau kartu ir mažiausiai patiko JAV. Po antros kelionės dar ryškiau užkliuvo žmonių netikrumas. Dar kartą norėčiau nuvažiuoti į Ganą – įsimintiniausia vieta. Nors kiekvienas vertiname pagal tuometę savo būseną.

– Pasiilgote Afrikos realizmo, natūralumo?

– Taip. Vykau pas žmogų, kuris turi stiprią gyvenimo filosofiją. Tai padarė didelį įspūdį ir paliko gilų pėdsaką. Ten nebuvo apsimetinėjimo, bandymų gražiau apsirengti. Buvau savimi, nors buvo sunku, reikėjo prisitaikyti prie kitokio mentaliteto. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta, išeiti iš savo komforto zonos. Tačiau susitaikiau su esama situacija, sužinojau daug dalykų ir smarkiai pasikeičiau.

– Šiam Ganos muzikantui jautėte meilę, aistrą?

– Ne, ne, ne.

– Esate kosmopolitė. Jums nesvarbu, kas būtų jūsų mylimasis – juodaodis iš Sudano, Islamo pasekėjas iš Irano ar indėnas iš Amazonės džiunglių.

– Ne, visai nesvarbu. Esu už toleranciją visomis prasmėmis. Esu už įdomius, savitus, spalvingus žmones.

– Kodėl Afrikoje buvo sunku būti savimi?

– Kita kultūra, mentalitetas. Be to, nuvykau į šeimą, kurios nepažinojau, o Emanuelį mačiau tik kartą gyvenime, nors bendravome labai ilgai. Kartais gali žmogų pažinoti seniai, bet jis neįkalbins kažkur važiuoti ar apsilankyti svečiuose, o kartais pajaučiu, kad galiu pasitikėti ir rasti bendrą kalbą. Jutau, kad jis nenuskriaus, kad turi kažką labai įdomus.

Ganą pasirinkau vietoj mano mėgstamo muzikos festivalio Meksikoje, kur būčiau patyrusi daug pramogų, įdomybių. Išvykau į Ganą, nors visi sakė: ką tu darai?! Bet tai  buvo teisingas sprendimas. Nors siautėjo maliarija...

– Vaistų negėrėte ir nesusirgote. Ir pajutote minties galią.

– Taip, taip... Galvojau, sergu, prakaitas ir šaltis mušė kartu. Emanuelis pasakė: tu sveika, tau nieko nėra. Galvok apie gražius dalykus ir pailsėk. Pridegiojo žvakių, atnešė vandens ir vaisių, o pats išėjo į studiją, palikęs mane gulėti kambaryje. Po poros valandų jau buvau sveika, maliarija taip ir nesusirgau.

Ten gyvenau su jo šeima. Afrikoje – poligamija, jis turi penkis vaikus nuo penkių skirtingų moterų. Gyvena su mama – buvusia prezidento patarėja. Labai rimta moteris.

Skurdžioje Ganoje Emanuelis gyvena dideliame, prabangiame name, važinėja prabangiu automobiliu, jo sesuo – Ganos televizijos žvaigždė. Su jais neįmanoma išeiti į gatvę – visi atpažįsta.

Jis Ganos herojus, kovoja už paprastų žmonių teises, atsisako materialių dalykų, gyvena paprasto Afrikos žmogaus gyvenimą, nors puikiai atrodo ir mėgsta gerus daiktus. Jis septynerius metus vaikšto be batų – pėdose visi organizmo taškai, kurie stimuliuojami apsaugo nuo ligų. Per tą laiką jis sirgo tik maliarija. Ir visur keliauja basas.

Patyriau daug gilių dalykų, apie kuriuos žinojau tik iš nuogirdų arba net nebuvau girdėjusi. Ganoje su jais susidūriau tiesiogiai ir, galiu teigti, išgyvenau virsmą.

– Virsmą? Kokia buvote iki to laiko?

– Išmokau valdyti mintis ir jaustis taip, kaip tą akimirką reikia jaustis. Išgyvenau ir tėčio mirtį, ir sirgau, bet toliau turėjau linksminti. Turiu savo principus, taisykles. Bet po tos kelionės supratau, kokia stipri minties galia, kas yra pozityvus mąstymas, supratau, kad galiu  nukreipti mintis tinkama linkme, išmokau nuo minties pasijusti geriau, nesusirgti. Pasidarė dar įdomiau, iš kur į tavo gyvenimą ateina vieni ar kiti žmonės. Kuo giliau lendi, tuo daugiau informacijos ateina.

– Turite atsakymą, iš kur žmones atėjo į šią žemę?

– Oi, jūs dar giliau klampinate... Skrisdama lėktuvu iš Los Andželo kažkodėl netyčia atsisėdau greta žmogaus, kurį, atrodo, pažinojau visą ar kelis savo gyvenimus. Nors tarp mūsų – 60 metų skirtumas.

– Gyvenime nėra atsitiktinumų?

– Taip, nėra. Ir tuo ne tik tikiu, bet ir žinau. Ir geri, ir blogi dalykai nutinka neatsitiktinai. Analizuok – kodėl?

– Televizija, radijas, didžėjaus pultas, jūsų garsiųjų kojinių ir skarelių kūrimas. Nuo ko  jūsų siela uždainuotų labiausiai?

– Hm. Nuo pianino skambesio gražioje žemės vietoje. Kur nors paplūdimyje arba ant kalno. O manęs grojančios klausytų mano šeima.

Nesu muziejų, istorijos gerbėja. Nebent istorija turi gerą siužetą. Man labai patinka gamta, muzika ir žmonės. Išbandau save, kai yra įvairios situacijos. Paskutinė – ilgai ieškotas vieno kūrinio autorius, į dainą įdėjęs saksofono partiją, kurią noriu išmokti. Pagaliau jis atsiliepė, todėl dainą išmoksiu groti gyvai, esu grojusi būgnais su gatvės muzikantais, grojau gitara, noriu vėl groti pianinu.

Man patinka natūralūs dalykai. Nuo gamtos, tikros odos iki muzikos garsų.

– Sau jau atsakėte į klausimą, kokią pamoką šiame gyvenime turi išmokti jūsų siela?

– Šiandien į šį klausimą atsakyti dar negaliu, nors kasdien kažką suprantu ir išmokstu.

– Mėgstate rašyti, kas šaus į galvą. Ką parašytumėte dabar, iškart po mūsų pokalbio?

– Šiandien dėkoju už kiekvieną situaciją. Labai, labai daug dirbu, pavargstu, kartais po sunkių savaitės darbų naktį važiuoju į kitą Lietuvos galą ir turiu groti, o ryte žinau, kad vėl laukia darbai. Bet kasdien dėkoju už visas galimybes.

– Tačiau basa dar nevaikščiojate? Labai sunku vaikščioti basomis betono džiunglėse?

– Ne, dar ne. Nors, jei negyvenčiau Lietuvoje, galėčiau vaikščioti. Afrikoje daug kur žmonės valgo rankomis – su tuo susidūriau pirmą kartą. Iš pradžių bijojau, kai vietiniai kalbindavo taip valgyti, atmesdavau pasiūlymą. Bet po to suvokiau – esu svečias, tai jų šalis, jų kultūra, turiu ją įsileisti, nes aš čia atvažiavau. Ir atsivėrus viskas pasikeitė. Pasidarė gera ir lengva. Supratau, kaip vienu sakiniu galiu gražiai atsakyti, neįskaudinti, kad būtų gera ir jam, ir man. Supratau, kad galima bendrauti atvira širdimi, valgyti rankomis ir lakstyti basai.