„Aš myliu Lietuvą“ – savo kūriniais teigia tekstilininkė Lina Jonikė, tokiu pavadinimu Kauno fotografijos galerijoje surengusi parodą, kurią apžiūrėjus tampa akivaizdu: ji išties myli Lietuvą. Giliai, nuoširdžiai, sąmoningai, bet ne aklai.

Tekstilė ir fotografija

Tai tekstilės paroda. Tekstilės, kurios pagrindas yra fotografija. Tiek fotografinis atvaizdas, tiek siuvinėjimai darbuose yra lygiai svarbūs. Pasitelkdama vieną seniausių tekstilės dekoravimo technikų, L.Jonikė mažais dygsneliais margina didelių formatų nespalvotas nuotraukas ar jas dengiančius perregimus plastiko lakštus, taip sukurdama naujas prasmes.

„Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją“, – per atidarymą kalbėjo kaunietė menininkė, darbus kurianti negreitai, apgalvodama, išnešiodama, kol jie subręsta, – taip atsiranda ir jų istorija.

Tarkim, neužmirštuolėmis išsiuvinėta nuotrauka: prie architektūros paminklo – senoviškos ledaunės stovinti močiutė.

„Važiavome jos fotografuoti ir rizikavome nerasti, nes močiutė kurį laiką gulėjo ligoninėje. Pasisekė – iš ligoninės buvo sugrįžusi, paskui visą dieną laukėme, kol ji pareis iš runkelių laukų, o kai atėjo – puolė puoštis, metė šalin lazdelę, mes su fotografu vos įkalbėjome, kad su lazdele gražiau, – šypsosi kelionę į Ignalinos rajoną prisiminusi L.Jonikė. – Tuomet ji sūnaus paprašė, kad nuskintų gėlių darželyje pačius gražiausius jurginus, vienas gėlės žiedas jai buvo ypač brangus, išskirtinis, žodžiu, ji kaip galėjo, taip pasipuošė, o mums ji buvo jau savaime graži.“

Išsiuvinėtas plastikas

Triptiką „Lie-tu-va“ (kūdikio, vyro ir moters fotografijos, kurias dengia trimis spalvomis siuvinėtas plastikas) taip pat lydi istorija: nuogo vyro nuotrauką padaryti nebuvo lengva, nes buvo sunku rasti vyrą, kuris sutiktų fotografuotis nuogas, nors žinojo, kad galutiniame variante jo klubai bus uždengti.

„Sutiko tik dvyliktas vyras, – pasakojo menininkė ir čia pat svarstė: – Gali būti, kad vyrai tik deklaruoja savo drąsą, kietumą, net šiurkštumą. Iš tikrųjų yra kuklūs, net pasiryžusieji fotografuotis vėliau atsiprašydavo, kad vis dėlto neišdrįs.“

Nuotraukas dengiantis audinys – savitai išsiuvinėtas plastikas, kurį pačiupinėjus ir supratus, koks jo storis, kyla vienintelis klausimas: kaip? Kaip buvo įmanoma perdurti šitokio storumo plastiko lakštą?

„Tikrai nelengva, – prisipažįsta tekstilininkė, – po tokių siuvinėjimų man nustojo augti nagai. Stengdavausi siuvinėti vasarą, tuomet nuo šilumos jis nors truputėli suminkštėdavo.“

Miestas be žibučių

Sunku nestabtelėti prie didžiulės nespalvotos nuotraukos „Miesto ženklai“, kurioje močiutė laiko žibuokles, kelios jų puokštelėje – mėlynos mėlynos, nespalvotoje nuotraukoje suskamba ypač ryškiai, įtaigiai, tiesiog pritrenkiamai.

„Kai fotografavome šią močiutę, ji visaip mėgino slėpti rankas, sakė, kad negražios, žaizdotos. Turėjau įtikinti, kad tos rankos yra gražios, iškalbingos ir su žibuoklėmis kažkaip susisieja“, – pasakojo menininkė.

Ir išties, jei ne tos visą gyvenimą, regis, nugyvenusios rankos, žibuoklės suskambėtų sentimentalokai, o dabar – priartėta prie emocinio išgyvenimo ribos, bet nesuspekuliuota, neperžengta į atvirą emocingumą. Dėl to darbas ne tik nepraranda jėgos, bet ją kažkaip sukaupia ir perduoda žiūrovui – dažnas prie nuotraukos tiesiog sustingsta.

„Šį darbą papildo kitas, kurį taip pat lydi istorija, – sako L.Jonikė. – Pati fotografavau pirmąsias pavasario gėles parduodančias moteris, prašiau ir draugų, kad jas nufotografuotų kituose miestuose su tų miestų ženklais. Tačiau žibuoklių, pasirodo, viename iš didžiųjų Lietuvos miestų nepardavinėja, jų ten aplinkui tikriausiai nėra.“

Koks miestas pavasarį būna be žibuoklių? Parodoje nesunku išsiaiškinti.

Kūriniui reikia gilzių

Šiuo metu, o iš tikrųjų jau dvejus metus, menininkė kuria sudėtingą darbą partizanams atminti, nes jos pačios senelis – partizanas, žuvęs miške, ir prašo lankytojų pagalbos.

„Prie įėjimo, šalia anotacijos apie parodą, tame pačiame aukštyje kabo ir kitas man labai svarbus skelbimas – mano prašymas", – kreipiasi į lankytojus menininkė, kuriai reikia gilzių – ir ne bet kokių, o 52 mm.

„Tų gilzių man reikia labai daug, nes bus instaliacija, – į draugus, bičiulius, medžiotojus ir nepažįstamuosius kreipiasi menininkė po skelbimu-prašymu padėjusi dėžutę gilzėms.

Didelio formato kūrinį, dedikuotą partizanams, L.Jonikė kuria jau antri metai, šiuo metu siuvinėja plastiką ir tikisi surinkti reikiamą kiekį gilzių „Jų reikia kokių 300 kg, – šyptelėjusi nutyla tekstilininkė, bet po minutės atsikvepia: – Bet aš jau šimtą turiu.“

Per parodos atidarymą atsirado žmonių, kurie atnešė keliolika reikalingo dydžio gilzių. „Jei žmogus turi nors vieną, man ji taip pat labai svarbi, nes gilzes ir surenku po truputį ir iš visur“, – savotiškais kūrinio bendraautoriais tapti kviečia L.Jonikė.

Įsikibusi į savo žemę

Kad autorė išties myli Lietuvą, patiki nuo pirmojo kūrinio: nuo pozuojančios garbaus amžiaus močiutės iki paties mažiausiojo, dar tik įsčiose spurdančio herojaus, ir myli natūraliai, nuoširdžiai, be jokios pompastikos, ir jos Lietuva – tai visų pirma joje gyvenantys žmonės.

Pasak šiuo metu gyvenančios Rumšiškėse kaunietės menininkės, lietuviai susitapatino su paukščiais ir ėmė emigruoti.

„Sėdžiu Rumšiškių miestelyje ir visom keturiom laikausi įsikabinusi į savo žemę, kur kuriu darbus bendradarbiaudama su Lietuvos fotografais. Darbai apima dešimties metų kūrybinį procesą. Juose rodau lietuvio tapatumą – tiek tautinį, tiek ir kultūrinį, nulemtą šeimos santykių, visuomeninių, politinių procesų", – apie savo parodą kalba L.Jonikė.