Sostinės Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) – kino režisieriaus Šarūno Barto ir "Fluxus" pradininko Jurgio Mačiūno kūrybos susitikimas.

Netikėtas tandemas

JMVMC galerijoje, įsikūrusioje "Vilniaus vartuose", antradienį atidaryta trečia tarptautinė J.Mačiūno kolekcijos darbų paroda "Fluxus Pasirodymai". Greta to pristatomi ir pasaulinio lygmens menininko Š.Barto kino filmai.

Paroda "Fluxus Pasirodymai" skirta tarptautinio "Fluxus" judėjimo koncertų, performansų ir kitiems su performatyvumu susijusiems 1958–1978 m. kūriniams pristatyti. Suformuota iš plakatų, nuotraukų, partitūrų, kortelių, dokumentų ir vaizdo medžiagos ekspozicija pristato nekonvencionalius būdus, kaip meninė patirtis įkeliama į kasdienę patirtį ir iškeliama iš jos.

Š.Barto filmų retrospektyvoje atskleidžiama režisieriaus kino kalba, kritikų dažnai vadinama kino filosofija. Š.Barto filmuose dalyvauja neprofesionalūs aktoriai, vaidinantys savo pačių gyvenimus, ištrinamos dokumentinio ir vaidybinio kino ribos.

Nedaug kas žino, kad režisierius savo karjerą pradėjo kaip fotografas – žiūrovai retrospektyvoje pamatys Š.Barto fotografijas, kuriose užfiksuotas filmų kūrimas.

Apmiręs šalies kinas

Parodos atidarymo šventėje dalyvavęs Š.Bartas, atvykęs iš Paryžiaus, kur šiuo metu baigia kurti kino filmą, prisipažino, kad kvietimas sudaryti tandemą su šviesaus atminimo J.Mačiūnu jam buvo netikėtas.

Š.Bartas neslėpė – jis nėra "Fluxus" judėjimo ekspertas. Greičiau priešingai. Tačiau performansų idėja jam artima. "Juose sudėti žmogaus gyvenimo gabalėliai. Kartais žmogus būna sutrikęs ir nežino, kur toliau eiti. Performansai padeda į save ir kitus pasižiūrėti iš šono. Tai, ką išvysti, gali būti atskaitos taškas ateičiai, – kalbėjo Š.Bartas, su kinu susipynęs nuo 18-os metų. – Gal ir nesu "Fluxus" žinovas, tačiau tikrai suprantu, kaip šis judėjimas integravosi į mūsų kasdienį gyvenimą. Tačiau prisipažinsiu, tokioje draugijoje būti nesitikėjau."

Atėjo dėl Š.Barto

Tačiau Lietuvos kino ateitį jis linkęs vertinti optimistiškai. "Labai smarkiai jaučiu jaunosios kartos atgimstantį susidomėjimą kinu. Neabejoju, kad jaunimas įlies savo jauno kraujo", – įsitikinęs Š.Bartas.

Į parodos JMVMC galerijoje atidarymą iš tikrųjų sugužėjo nemažai studentų. Tačiau jie prisipažino, kad į parodą atėjo labiau dėl Š.Barto nei dėl J.Mačiūno kolekcijos eksponatųā

J.Mačiūno kolekcija pateikta moderniai, tačiau neinformatyviai. Prie eksponatų nėra aprašų ar pastabų, ką vienu ar kitu eksponatu norima pasakyti, kokia jo reikšmė. Todėl paroda labiau pritaikyta menotyrininkams ar kultūrinių srovių žinovams nei atsitiktiniam, bet smalsiam lankytojui.

Paroda veiks iki.... ?

Pelenai – Atlanto vandenyne

"Fluxus" (lot. flux – tekėjimas) – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias meno technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą.

Judėjimas reiškėsi vizualinių menų ir muzikos, taip pat literatūros, miestų planavimo, architektūros ir dizaino srityse.

"Fluxus" siekė "pasidaryk pats" estetikos ir vertino paprastumą. Judėjimo atstovai priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkė įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekė menininko nepriklausomybės. "Fluxus" menininkai dirbo su bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis medžiagomis.

J.Mačiūnas rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino "Fluxus" antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį "profesionalų" meną.

J.Mačiūnas mirė 47 metų, pakirstas vėžio. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.

Lolita Jablonskienė

Nacionalinės dailės galerijos vadovė

Manau, kad įsigyjama "Fluxus" kolekcija yra vertinga. Paroda įspūdingai instaliuota, gražiai pateikta tiek ant sienų, tiek vitrinose, taip pat filmuota medžiaga.

Dar labai gerai, kad paroda jungiama su Š.Barto kūrybos originaliu pristatymu ne tik per filmus, bet ir per fotografinę medžiagą: atspaustas kino juostas, filmavimo scenas rodant fotografijose.

Manau, tai yra prasmingas kelias, rodant ryšius, kurie nusitiesia iš "Fluxus" judėjimo į šiandieną.

Kalbėti apie tiesiogines "Fluxus" judėjimo apraiškas šiandien netikslu, nes "Fluxus" judėjimas susijęs su savo laiku ir vietomis, kuriose "Fluxus" menininkai kūrė, – pirmiausia su Niujorku.

Šiandien mes gyvename kitomis sąlygomis ir kitoje vietoje, tačiau "Fluxus" istorinis reiškinys yra ištiesęs ypatingus čiuptuvus iki šių dienų.

Kiekviena institucija pasirenka komunikacijos su publika principus. Žiūrovų yra įvairių, vieni turi gilesnės informacijos, kiti – seklesnės. Rengdama įvairias parodas skatinu kuratorius pateikti ir rašytinės faktinės informacijos apie kūrinius, kuriuos pristatome. Bet tikrai nenorėčiau piršti tokio požiūrio kitoms institucijoms. Galbūt parodos JMVMC kuratoriai mano, kad užtenka susidurti su eksponatais kaip aklame pasimatyme. Galimas ir toks kelias.

Paroda turėtų būti patraukli žiūrovui, nes ji pateikia įvairių rūšių daiktus. Yra ir vaizdo performansų, ir objektų, ir popietinės medžiagos. Galbūt eksponatai iškalbingesni specialistams, kurie knygose jau yra daug ko matę, nei žiūrovui, kuris smalsus, bet turi mažiau informacijos.