Dailės istorikė daktarė Kristina Sabaliauskaitė, didžiulio susidomėjimo sulaukusių dviejų romanų "Silva Rerum" autorė, naujojoje knygoje nagrinėja dabarties žmogui aktualias tapatybės, indentiteto paieškų problemas.

Su K.Sabaliauskaite – pokalbis apie netrukus knygynus pasieksiančią naują knygą, kelią iki jos atsiradimo.

– Nuo istorinių, didelių romanų – prie visiškai šiuolaikiškų apsakymų knygos. Kodėl taip nutarėte?

– Esu prietaringa, ir, kol knyga nebaigta, nemėgstu apie ją kalbėti. Tačiau dabar jau viskas užbaigta, knyga – leidykloje, pasirodys iki Naujų metų, todėl galiu šiek tiek papasakoti apie ją. Tai bus šis tas visai kitokio nei "Silva Rerum". Knyga vadinsis "Danielius Dalba & kitos istorijos". Danielius Dalba yra ironiškas pagrindinis personažas novelės tipo apsakyme, o visos kitos istorijos vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, tačiau netiesiogiai, daugiausia – per problematiką, per motyvus, per pasikartojančią topografiją.

Kitas skirtumas, palyginti su ankstesnėmis knygomis, – šioji bus visai kito stiliaus, apie dabartinį pasaulį. Veiksmas vyksta Paryžiuje, Londone, Marakeše, Vilniuje ir daug kur kitur. Pabaigusi rašyti knygas "Silva Rerum" ir "Silva Rerum II", kur kalbama apie XVII–XVIII a. žmogų, apie kūno ir dvasios priešpriešą, dievoiešką, likimo, atsitiktinumo, gyvenimo prasmės klausimus, nutariau panagrinėti tas temas, apie kurias tiek daug kalbame šiandien: apie tapatybę, identitetą, istorinę amneziją, nesenos istorijos įtaką šiandienai. Tai temos, dėl kurių šiandienos publicistai, politikos ir filosofijos apžvalgininkai laužo ietis savo skiltyse. Taip pat nenorėjau, kad tai būtų koks nors žurnalistinis ar eseistinis dalykas, o papasakota per istorijas, kurios labai dažnai balansuoja ties grotesko, pastišo riba, kitaip tariant, ten bus visko, sekso, narkotikų ir rokenrolo – taip pat. Tikiuosi, kad per dinamiškas istorijas bus paliestas ir atviras masinės sąmonės nervas. Man ir pačiai to reikėjo.

– Ar knyga labai "emigrantiška"? Kokių temų joje skaitytojams dar tikėtis?

– Visiškai ne. Yra du apsakymai, kurių pavadinime yra žodis "Vilnius", yra keli, kurių veiksmas vyksta užsienyje ar emigracijoje, bet vilnietiškoj praeitis ten daro didelę įtaką personažų gyvenimams, nuo jos neįmanoma pabėgti. Kitos temos, kuriomis novelės siejasi viena su kita, yra kūryba, originalumo kūryboje paieškos, kinas, dailė ir kelionės. Ne emigracija, bet keliavimo būsena, išvykimai ir atvykimai turbūt yra svarbesnė tema. Todėl labai svarbi vieta tenka viešbučiams – viešbutis man yra keista, efemeriška realybė, kurioje žmonės tam tikra prasme gyvena visai kitaip, nei yra įpratę. Tad knygoje yra ne vienas realus viešbutis. Vienas jų, nors ir neįvardijamas – Paryžiaus "Ritz", kitus skaitytojai gal atpažins patys. Labai įdomu, kad vos parašius apsakymą, kurio veiksmas vyksta "Ritz", aprašytasis viešbutis iš karto tapo istorija: buvo paskelbta, kad uždaromas dvejų metų rekonstrukcijos, po kurios tikriausiai bus atidarytas jau visiškai kitoks, gerokai modernizuotas.

"Emigracija", manau, yra jau atgyvenusi sąvoka, man kur kas įdomesnės svetimumo ir susvetimėjimo problemos. Herojus Danielius Dalba gyvena čia, Lietuvoje, sėkmės viršūnėje, keliauja po visą pasaulį, bet tam tikra prasme yra visiškas emigrantas, žūtbūt ieškantis sau prieglobsčio – bet paskaitysite patys ir sužinosite, kas, kaip ir kodėl...

– Ar nebaisu debiutuoti nauju žanru? Vis dėlto knygos laukia labai didelis romano "Silva Rerum" gerbėjų būrys?

– Aišku, kad baisu. Tačiau manau, kad kūryboje reikia įveikti baimę, nes, jeigu nuolat bijosi rizikos, labai apribosi save. Jei kursi tik tai, ko iš tavęs tikisi, bandydamas įtikti skaitytojui, prasidės gamyba, o nebe kūryba. Buvo pačiai įdomu sukurti visiškai kitokio tipo tekstą. Naujojoje knygoje yra labai daug dialogų, įvairių pasakojimo stilių, norėjau "pamankštinti raumenis" ir parodyti, kad galiu rašyti ne vien kilometriniais sakiniais, bet galiu kalbėti ir visai kitaip – tikiuosi, ne mažiau įdomiai.

– Ar turite tiesioginį ryšį su skaitytojais, ne vien komentaruose prie straipsnių?

– Visuomet, kai atvykstu į Lietuvą, stengiuosi nuvažiuoti į susitikimus su skaitytojais. Ypač mėgstu važiuoti į tuos, kurie toliau nuo didžiųjų miestų. Tai proga pamatyti tuos tikruosius savo skaitytojus. Jausmas būna nuostabus. Mažuose miesteliuose susitikimai dažnai būna dar įdomesni ir dinamiškesni nei didžiuosiuose miestuose.

Manau, kad lietuviškoje publicistikoje, žurnalistikoje, televizijoje trūksta to inspiracinio momento, geriausių ir kūrybiškiausių pavyzdžių iš pasaulio parodymo auditorijai, ką išvydęs žmogus galėtų pats fantazuoti, kurti, pakilti nuo to rutininio lygio, eksperimentuoti. Žmogui įkvėpimas yra labai svarbu.

Požiūris "o kam to reikia? Čia nėra perkamosios galios" kuria visuomenėje pilkumą, atsiranda tarsi liūnas, tyvuliavimas, kuriame niekas tarsi nieko nenori, niekam nieko nereikia, trūksta noro padaryti ką nors kitaip, geriau. Apie tą pilkumą naujojoje knygoje taip pat nemažai rašau.

– O kokie žmonės jus supa? Ar tarp draugų yra menininkų?

– Draugai man – tai žmonės, kurie ypač artimi, ištikimi, ir tikiu, kad jie visuomet atneš ir paduos stiklinę vandens, kai man to labai reikės. Tarp draugų yra ir visai nekūrybinių profesijų žmonių, ir kūrybiškų žmonių. Susilaukusi dukrelės itin gerai pajutau, kaip gera, kad tarp draugų yra daug kūrėjų. Dėl to jaučiuosi itin privilegijuota. Kai į svečius ateina solistas Edgaras Montvidas ar režisierė Dalia Ibelhauptaitė, arba kai pačios su dukra nueiname į Juozo Statkevičiaus ateljė, matau, kokią tai daro jai fantastišką įtaką ir įspūdį, kad jie kuria, režisuoja, dainuoja; kad yra teatras, scena, grožis... Džiaugiuosi, kad galiu jai duoti tokių įspūdžių ir susitikimų – kai pati augau, mane tėvai taip pat labai kultūriškai lepino. Tuomet nebuvo pinigų geriems dviračiams ar importiniams žaislams, bet būdavo, pavyzdžiui, kelionės į Ermitažą, nuolatinis lankymasis teatruose ar muziejuose.

Nuostabu yra vakarais susėsti su artimais draugais ar šeima prie vakarienės, kurią patys ir pasigaminame, pabendrauti. Intensyvus socialinis gyvenimas prieš fotoobjektyvus, vaikščiojimas į vakarėlius, pristatymus, parduotuvių atidarymus – man jau praėjęs etapas. Einu tik į meno renginius – į teatrą, operą, dailės parodų atidarymus arba tada, kai ką nors sukuria ir pristato artimi draugai.

Kūrybinis kelias

2008 m. išleistas pirmasis istorinis romanas "Silva Rerum" ir tapo dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu bei pripažintu literatūros įvykiu Lietuvoje.

2008 m. K.Sabaliauskaitė gavo Jurgos Ivanauskaitės premiją.

2009 m. romanas "Silva Rerum" išrinktas lietuviška Metų knyga.

2009 m. romanas "Silva Rerum" įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

2010 m. romanas "Silva Rerum" kritikų oficialiai įvardintas viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

2011 m. išleistas "Silva Rerum II", šešių laidų sulaukęs pirmos knygos tęsinys, tapęs perkamiausia metų knyga.

2011 m. K.Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" už Vilniaus atspindžius literatūroje.

2012 m. romanas "Silva Rerum II" išrinktas lietuviška Metų knyga.