Vilniuje įgyvendinto „Garsovaizdžio 2“ bendraautoriai kauniečiai R.Antinis ir L.Tuleikis prisimena: pirmoji idėja, iš kurios išaugo šis projektas, buvo istorinių Laisvės alėjos objektų gaivinimas.
Evaldo Butkevičiaus, Gedimino Bartuškos nuotr.
Prieš 10 metų dabar jau nebeveikiančios galerijos „ARTeritorija“ skelbtam konkursui skulptorius R.Antinis ir L.Tuleikis pateikė savo idėją atminties ženklams Laisvės alėjoje sukurti.
„Šviesa, garsais ir kitomis priemonėmis siūlėme atkreipti dėmesį į skirtingus Laisvės alėjos objektus, gyvus kauniečių atmintyje: „Metropolio“ restoraną, „Konrado kavinę“ arba „Tulpę“, „Romuvos“ kino teatrą, kitus objektus“, – prisiminė R.Antinis.
Neįprasti garsai ir šviesos ties šiais objektais turėjo sklisti iš po garsiųjų Laisvės alėjos grindinio grotelių ir grąžinti praeivius į praeitį. Į tarpukarį, kai šios vietos buvo vienos didžiausių traukos centrų mieste, o gyvenimas jose virte virė.
Tai, kad Kaune neįgyvendintas projektas iškeliavo į Vilnių, L.Tuleikis vadina tendencija. Ir tikina prie idėjos iš po žemių sklindančiais garsais žadinti atmintį Kaune jau nebegrįšiantis.
– Kodėl tuomet, prieš 10 metų, projektas nebuvo įgyvendintas Kaune?
– Dabar jau ir nebeprisimenu. Buvo paskelbtas konkursas, kuriam mes su R.Antiniu pateikėme praėjusiam laikui skirtą sumanymą. Konkursą mes laimėjome, o kodėl idėja nebuvo įgyvendinta, reikėtų klausti ne manęs, o tų, kurie organizavo konkursą.
– Kaip jūsų projektas pasiekė Vilnių?
– Apie neįgyvendintą idėją papasakojau vienai pažįstamai iš Vilniaus, ši papasakojo Vytautui V.Jurgučiui, kuris pasiūlė mums ją įgyvendinti Vilniuje.
– Tai, kad Kaune neįgyvendintas projektas iškeliavo į sostinę, pavadintumėte tendencija ar atsitiktinumu?
– Tendencija. Vilniuje apskritai daugiau meninių projektų įgyvendinama. Tai lemia keletas priežasčių. Didesnis miestas, didesni poreikiai, daugiau pinigų, daugiau kultūrinės ir meninės veiklos organizatorių, daugiau ir išsilavinusių žmonių, kuriems to reikia. Kaip ir viešasis vakarinis gyvenimas, taip ir meninis gyvenimas aktyvesnis Vilniuje.
– „Garsovaizdį 2“ vadinate to paties kaunietiško projekto adaptacija Vilniui, ar tai – visiškai naujas projektas?
– Tai, kas buvo siūlyta Kaunui, nebuvo pasiekę projekto lygio – tai buvo idėja. Vilnių pasiekė ta pati idėja. O pirminė idėja gimė stovint La Defense rajone Paryžiuje, kai, po žeme pralėkus metro, subildėjo gatvės grotelės, primindamos apie požeminį miesto gyvenimą. R.Antinis iškėlė idėją paskleisti garsą iš po Laisvės alėjos grindinio grotelių ir tokiu būdu atkreipti dėmesį į istorinius miesto centro objektus. Kitur po tomis pačiomis grotelėmis turėjo atsirasti amorfiniai kūnai, trečioje vietoje iš po jų turėjo sklisti šviesa.
Nejaučiu tokio aklo patriotizmo, kad saugočiau idėją iki tol, kol ji galbūt bus įgyvendinta Kaune. Svarbiausia yra realizuoti mintį. Žinoma, norėtųsi, kad ji būtų įgyvendinta arčiau tavęs ir fizine prasme. Bet čia pasirinkimas buvo toks: ar apskritai ją realizuoti, ar ne.
– Ar panašų projektą kada nors įgyvendinsite Kaune?
– Ne. Kartojimasis susijęs su tiražavimu. Tai mėgsta verslininkai, bet man kaip menininkui tai neįdomu. Kaunui mielai pasiūlysim kitų idėjų, jei tik čia bus norima jas išgirsti.
Naujausi komentarai