Kam trenktis už tūkstančių kilometrų, kad išmoktum svetimos kalbos, jei gali eiti į kursus ar samdytis mokytoją, kuris net ateitų į namus? Nes taip įdomiau!

Laukė dvigubas iššūkis

Klaipėdietė žurnalistė, leidėja Zita Tallat-Kelpšaitė, sulaukusi pasiūlymo pasisemti anglų kalbos žinių tolimojoje Kanadoje, nedvejojo nė sekundės.

"Iš tiesų manęs laukė dvigubas iššūkis – pirma, buvau visai nesimokiusi šios kalbos, antra – "nedraugavau" su kompiuteriais", – šypsojosi pašnekovė.

Pramokti anglų kalbos tiek, kad gebėtų susišnekėti, trikalbio žurnalo "Jūra-More-Sea" redaktorę privertė gyvenimas – moteriai tenka dažnai vykti į užsienio komandiruotes, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Viename tokių ji ir sulaukė netikėto pasiūlymo.

Ant apsisprendimo svarstyklių pranašumų lėkštelės nugulė ne vienas argumentas – ne tik galimybė pasinerti į visiškai naują veiklą, išmokti ką nors nauja, bet ir patirti nekasdienių įspūdžių, pažinti svečią šalį.

Pašnekovė neneigė, kad ne mažiau intrigavo ir proga po daugelio metų pertraukos vėl pasijusti studente.

Vienintelė ir pirmoji

Paskaitų maratonas, kartu su bendramoksliais nuomojamas būstas, kultūriniai renginiai, vakarėliai, iškylos – Vankuveryje apsistojusi moteris į studentišką gyvenimą pasinėrė visa galva.

Pašnekovė juokavo, kad per du mėnesius suspėjo tiek, kiek būdama Lietuvoje turbūt nebūtų nuveikusi per metus.

"Kartais namie per du mėnesius niekur nė nosies neiškiši", – pripažino Z.Tallat-Kelpšaitė.

Kanados anglų kalbos kolegijoje ir jos filialuose mokosi arba yra mokęsi studentų iš 50 šalių.

Z.Tallat-Kelpšaitei teko susibičiuliauti su bendramoksliais iš Japonijos, Korėjos, Kinijos, Saudo Arabijos, Vokietijos, Čekijos, Ukrainos ir Rusijos.

Kolegijoje ji buvo vienintelė ir iki tol pirmoji lietuvė. Pašnekovė vylėsi, kad po jos patirties šią mokymo įstaigą atras ir daugiau tautiečių.

Dvi anūkes turinčios Z.Tallat-Kelpšaitės neglumino ir tai, kad vyriausiam jos bendramoksliui iš Japonijos buvo 30 metų. Kaip pastebėjo moteris, didžioji dalis studentų – ką tik mokyklas baigę jaunuoliai.

Pašnekovė juokavo, kad studijuodama prisiminė ne tik studentiškas pramogas, bet ir džinsus bei sportinius batelius.

Baisusis geltonas lapelis

Z.Tallat-Kelpšaitei teko patirti, kad, nepaisant kolegijoje vyraujančios demokratiškos atmosferos, tam tikrais atvejais laikomasi griežtos tvarkos.

Only english (tik angliškai – angl.) – ši griežta taisyklė negalioja tik dviejose įstaigos vietose: valgykloje ir ant koledžo stogo, o jos nepaisančių laukia griežta bausmė.

It futbolo rungtynėse studentams rodomos geltonosios kortelės. Viena reiškia griežtą įspėjimą, o užsidirbęs dvi gali nebegauti diplomo, nors ir būtum išklausęs visą kursą.

"Šiame koledže laikomasi labai griežtos tvarkos ir dėl lankomumo ar vėlavimo. Kol auditorijos durys atviros – gali eiti į vidų, bet jei jos uždarytos – viskas. Kad nedalyvausi paskaitoje dėl pateisinamos priežasties, dėstytoją gali įspėti ne vėliau kaip pusvalandį iki užsiėmimų pradžios. Ir jokio skambinimo, bendraujama elektroniniu paštu. Apskritai mokykla turi bendrą kompiuterių tinklą, dėstytojai gali bet kada tiesiogiai pataisyti studento darbą, pažymėti tam tikras pastabas", – pasakojo Z.Tallat-Kelpšaitė.

Moterį iš pradžių stebino tai, kad dėstytojai skatina studentus vienus su kitais tartis, diskutuoti, dalytis žiniomis, savo darbais. "Pas mus priešingai – kad tik kas nors ko nors nenusirašytų", – šypsojosi pašnekovė.

Moteris prisiminė, kad per paskaitas auditorija ūždavo, gausdavo kaip avilys. Jei šurmulys aprimdavo, dėstytojas bemat suklusdavo, kad kas nors ne taip.

Studijos su viršvalandžiais

Pirmą mėnesį Z.Tallat-Kelpšaitė lankė verslo anglų kalbos paskaitas. "Kokias dvi savaites pusės nesupratau", – prisiminusi šypsojosi pašnekovė.

Antrą mėnesį jau mokėsi rašybos, tobulino kalbėjimo įgūdžius. "Tai buvo labai intensyvus kursas, mokiausi vadinamojoje smart, išmaniojoje, klasėje", – pasakojo Z.Tallat-Kelpšaitė.

Moteriai teko išbandyti ir greitojo kalbėjimo metodiką. Jos principas – šnekėti kuo nesuprantamiau ir kaip įmanoma greičiau. "Jau kai normaliai, lėtai kalba, daug ko nesupranti, o čia dar gerokai pasunkinama užduotis", – pripažino pašnekovė.

Kasdien paskaitose moteris praleisdavo po aštuonias valandas. Dar tris būdavo palinkusi ties namų užduotimis. Be to, būdama svečioje šalyje redaktorė rūpinosi ir žurnalo leidybos reikalais.

Taip, gyvenimo tempas buvo spartietiškas. Tačiau kiekvieną laisvą minutę moteris stengdavosi išnaudoti maksimaliai turiningai.

Siūlė užtraukti "žolės"

Pašnekovė kvatojo, kad apsilankiusi marihuanos šventėje jos dalyvių buvo priimta kaip sava, nes lyg tyčia tądien jos aprangoje netrūko žalios spalvos detalių.

Pagrindinėje Vankuverio aikštėje, kur vyko masinio "žolytės" rūkymo ceremonija, moteriai teko išvysti būrį keistokų, tačiau geranoriškai nusiteikusių personažų.

"Dėstytojas įspėjo studentus nedalyvauti šiame renginyje, bet kur aš iškentėsiu", – šypsojosi pašnekovė prisiminusi, kad kanapių gerbėjai ir jai siūlė prijungti prie visuotinių linksmybių.

Z.Tallat-Kelpšaitė prisipažino, kad Kanada ją be galo sužavėjo įstabiu gamtos grožiu.

Bičiulio paskolintu dviračiu ji išmaišė visą Vankuverį bei jo apylinkes, apsilankė olimpiniame miestelyje Vistleryje, Kanados Britų Kolumbijos sostinėje Viktorijoje, nugalėjo save įkopusi į kalną bei neatsispyrė pagundai pasiirstyti kajakais vandenyne.

"Tuos du mėnesius tarsi skraidžiau, – prisipažino pašnekovė. – Mes savo kasdienybėje "užsicikliname" dėl menkų problemėlių, o čia jaučiausi nuo pečių nusimetusi mažiausiai 30 metų. Tie jauni žmonės, tarp kurių buvau, gyvenau, visai kitaip žiūri į pasaulį, jie neturi savo praeities, ir tai savotiškai žavi."