Prieš metus buvusi visiškai įprasta Literatų gatvė šiandien – viena įdomiausių vietų, kurias gali atrasti klaidžiodamas Vilniaus senamiesčiu. Už jos atgaivinimą grafikė Eglė Vertelkaitė prieš Naujuosius metus buvo įvertinta Šv. Kristoforo apdovanojimu.

Literatų gatvės sienas puošia daugybė nedidelių dailės kūrinėlių – menininkų dedikacijų literatams, sudarančių tarsi originalią mozaiką, kurios kiekviena dalis – unikali ir nepakartojama, primenanti tiek jos autorių, tiek literatą, kuriam ji skirta. Projekte dalyvavo apie šimtą menininkų, tačiau visų jų darbus į vieną jungė, pusę metų nesibaigiančiais rūpesčiais gyveno ir idėjos iki šiol nepamiršta grafikė Eglė Vertelkaitė. Kaip viskas prasidėjo ir kuo galbūt baigsis, ji sutiko papasakoti "Vilniaus dienai".

– Dabar Literatų gatvės sienas puošia daugiau nei šimtas meno kūrinių, planuojate šį skaičių dar didinti. Nuo ko visa tai prasidėjo?

– Prieš maždaug pusantrų metų dalyvavau meno simpoziume tokiame Grybų kaime Švenčionių rajone. Tuomet Danguolė Butkienė, kuri turėjo biurą Literatų gatvėje, pasiūlė, jog galbūt reiktų ten ką nors padaryti renginiui "Menas netikėtose erdvėse", kad būtų skirta literatams. Ji svarstė apie grafitus, bet pamaniau, kad šiai vietai tai netiks.

Tada pati pradėjau galvoti apie tą gatvelę, kaip ji atrodo, ką ten galima padaryti, ir per keletą dienų išsirutuliojo vizija. Tai turėjo būti tik renginys – pakabinome kelis darbelius, surengėme šventę, kaip jos leitmotyvą parinkau Aido Marčėno eilėraštį "Literatų gatvė", visai atsitiktinai patekusį man į rankas. Po renginio turėjome viską nukabinti, bet ta siena buvo tokia baisi, plika, taip ir palikome žiemoti. O paskui žmonės pradėjo man sakyti, kad ten visai gražu, kad reikia tęsti šį projektą.

– Ar buvo sunku jus įkalbėti, dėl ko tam ryžotės?

– Aš toks žmogus – jei ką nors darau, negaliu numesti viduryje, viską visada padarau iki galo. Todėl mano didžiausias džiaugsmas ir buvo, kad jei jau užsibrėžėme, tai ir padarėme, o dabar šis projektas tam tikra prasme vyksta inertiškai. Žmonės patys klausia, skambina, nori dalyvauti, kiti rašytojai nori, kad jiems būtų sukurta, todėl dabar lengviau, nereikia net galvoti, darysiu, ar ne.

– Šiais metais jau turite naują literatų sąrašą. Jis bus paskutinis, ar pildysite toliau?

– Būtų nesąmonė, jei projektas tęstųsi dar penkerius metus – jis būtų pasmerktas mirti, nusibostų žmonėms. Pavasarį ar rudenį reiktų dar ką nors didelio padaryti, o paskui palikti tik truputį augantį. Aš pati gal kartais praeisiu, kartą per metus kokį darbą įmontuosiu, nes esu už tai atsakinga.

– Prisijungti prie projekto įkalbėjote daugybę menininkų. Kaip jums pavyko, ar jie ką nors už tai gavo?

– Ne, menininkams buvo iš karto pasakyta, kad jie nieko negaus. Pradžioje svarstėme, kad už vieną darbą turėtų gauti bent kokį šimtą litų, bet pažiūrėjome, kad menininkų investicijos labai skirtingos, o jei duoti po šimtą litų šimtui autorių, mums jau susidaro 10 tūkst litų. O tas šimtas litų žmogui ne kažin kiek padėtų.

Todėl tikrai galiu būti dėkinga menininkams, rėmėjams, kurie tikrai viską darė tik dėl idėjos ir didelė dalis Šv. Kristoforo apdovanojimo tikrai priklauso jiems. Aš tik užsiėmiau vadyba, strategijomis, o tas grožis pasidarė iš jų darbų. Pati padariau gal septynis darbus, bet aš labiau dėl palaikymo, nori nenori turėjau daryti.

Darbas su menininkais man buvo kone lengviausias – daugelį iš jų pažįstu. Nors ir buvo tokių, kuriems reikia po dešimt ar penkiolika kartų skambinti, priminti, už juos kur nors važiuoti (juokiasi). Sunkiau buvo visa kita – niekada nebuvau dariusi tokio projekto, o čia dirbau ir statybininke, ir vadybininke, viskuo, kuo tik reikėjo.

Nemaloniausias darbas buvo ieškoti finansų. Viską galiu pasidaryti, bet eiti ir kaulyti pinigų – tiesiog neįmanoma, ypač šiais krizės laikais. O juk viskas kainuoja – ir medžiagos, ir statybininkams reikia mokėti. Tikiuosi, gal tas Šv. Kristoforo apdovanojimas mums nors kiek padės, nes, kad ir kaip skaičiuotumėme, sąmata vis tiek bus bent 15 tūkst. litų.

– Kas galėjo dalyvauti projekte?

– Kone visi. Labai džiaugiausi, kad pavyko sujungti dailininkus iš, kaip mes vadiname, skirtingų cechų – juvelyrai, tapytojai, skulptoriai, stiklioriai. Net nebūtinai dailininkai – buvo rašytojų, kitų profesijų atstovų. Koks trečdalis darbų yra jaunimo – daug mano mokinių ar studentų sutiko dalyvauti, mano dukros kūrinys Salomėjai Nėriai ten kabo. Praeidamas pro šalį tikrai neatskirsi, profesionalo darbas ar ne. Manau, tai naudinga jauno žmogaus požiūriui, vertybių sistemai, kai supranta, kad ne viskas daroma dėl pažymio ar kokios nors materialios naudos.

– Buvo darbų, kurių nepriėmėte?

– Iš maždaug 140 darbų atsisakiau tik keturių – jie buvo arba padaryti iš labai prastų medžiagų, arba tikrai prasilenkė su estetika. Nors šiaip viską dariau pati, dėl tų darbų po kelis kartus klausiau kitų menininkų, ar galima kabinti, visi sakė – ne. Juk net prieš autorių būtų nepatogu, kad jam toks negražus darbas skirtas.

– Iškabinti kūriniai – prieinami kiekvienam. Nebaisu, kad visą darbą gali nuniokoti vandalai?

– Praėjo jau pusė metų ir to vandalizmo kažkaip nebuvo. Stengiuosi atsargiai apie tai kalbėti, kad neišprovokuočiau, kita vertus, norėtųsi, kad patys žmonės suprastų. Kiekvieno individo neišauklėsi, bet sunaikins – patys neturės. Juk šis projektas man nepriklauso, priklauso miestui. Tik norėtųsi, kad miestas prisiimtų ir atsakomybę, rūpinimąsi, kameras galbūt įrengtų. Bet yra tik politika, politika ir politika. Nieko daugiau, jokio idėjiškumo. O man dar tiek daug norėtųsi ten padaryti, daugybę idėjų turiu.

– Literatų gatvėje, be kitų autorių, kabo ir jūsų kūriniai, skirti labai skirtingoms asmenybėms – nuo Martyno Mažvydo iki Vytauto Kernagio. Kaip atsirinkote, kam kurti?

– Taip, mano amplitudė labai neribota. Bandžiau padaryti taip, kad būtų visiems kertiniams literatams, o likus kelioms savaitėms apsižiūrėjau, kad M.Mažvydui nėra, todėl apsisprendžiau jam padaryti.

V.Kernagis nebuvo literatas ir kai kurie rašytojai dėl to labai nepatenkinti, kad jis ten yra, tačiau pamaniau, kad jis ne tik pats parašė šiek tiek eilėraščių, bet ir be galo daug prisidėjo prie lietuviškos poezijos populiarinimo ją dainuodamas – jis buvo kaip knygnešys, tik tą poeziją skleidė žodžiu. Apskritai aš esu už menų sintezę, todėl man ta riba, literatas ar ne, labai filosofinė. Jei su tavo "smegenine" sutampa, kad šis žmogus tinka literatams, manau, jis gali būti Literatų gatvėje (šypsosi).

– O kiti menininkai, pasakydavote jiems, kam kurti, ar nuspręsdavo patys?

– Pateikdavome tik rekomendacinį sąrašą, bet apsisprendimas – pačių kūrėjų. Prašau su manimi suderinti tik dėl to, kad nesikartotų tie patys vardai. Juk vis dėlto tai turi būti ne Sigito Gedos ar Adomo Mickevičiaus, o Literatų gatvė.

– Už šį projektą buvote apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. Kaip reagavote į šią žinią?

– Tiesą sakant, aš net nežinojau, už ką tas Šv.Kristoforo apdovanojimas skiriamas – nelabai man rūpi tos premijos. Kartą viena pažįstama pasakė man, kokia gera ta gatvė, reikia tave Šv. Kristoforo apdovanojimui pasiūlyti. Aš tik paklausiau, kas tai yra, o ji mane durna pavadino (juokiasi). Paskui paskambino man iš Dailininkų sąjungos, pasakė, kad reikia mano darbų sąrašo, gyvenimo aprašymo ir panašiai. Turėjau tik vieną dieną, tai paskubomis viską suruošiau ir nunešiau – tikrai nesitikėjau ką nors gauti. Labai nudžiugau, kai po keturių dienų paskambino ir pasakė, kad gavau. Nesu garbėtroška, o materialiai juk ta premija nė lito neverta, bet labai smagu buvo, entuziazmo palaikymas.

– Namuose paskyrėte Šv. Kristoforo apdovanojimui garbingą vietą?

– Taip, stovi kultūringoje vietoje, aš – žmogus etiškas, kodėl gi ne. Vieni vėliavėlėmis pasaulį susižymi, kur buvo, o man – Šv. Kristoforo apdovanojimas kaip atskaitos taškas, ką padarei, ką dar turėtum padaryti. Tuo labiau kad aš tikrai ne visuomenininkė, tokių projektų šiaip nesiimu, nebent vėl kas nors netyčia įkinkys (šypsosi).