Jokiame kodekse neparašyta, kad rašytojas privalo nesikeikti, nesimušti, nevartoti alkoholio. "Mačo" tipo kūrėjų būta nemažai. Pasaulinė literatūra nestokoja chuliganų, skandalistų, gyvenusių požemiuose ir pradingusių didmiesčių kloakose. Tomas Arūnas Rudokas toks buvo ne vienintelis.
"Kam toli eiti, kam ieškoti tokių personažų pasaulinėje literatūroje? – klausė žinomas poetas Algimantas Baltakis. – Pats talentingiausias šitokio gyvenimo būdo, bohemos atstovas buvo Algirdas Verba. Bet jo eilėraščiai – puikūs, gerai sukalti, aukštesnio lygio."
O rusų poetas Sergejus Jeseninas, vedęs daugybę kartų, rezgęs romanus su gerbėjomis, po išgertuvių galėjęs nusiaubti viešbutį, kad jame likdavo šipuliai lyg po štormo? S.Jeseninas pavargo nuo tokio gyvenimo, jautė mirties alsavimą. Savo gyvybės siūlą nutraukė pats.
Vien prancūzų poezijoje kiek maištautojų, skandalistų, mušeikų, alkoholikų, kuriuos išguldė sifilis. Charles'is Baudelaire'as, vartojęs opijų, gėręs be saiko, buvęs paralyžiuotas. Jį žavėjo ydų ir bjaurumo bedugnė, ir dekadanso genijus į ją žengė drąsiai. Arthuras Rimbaud nesidrovėjo vagysčių, valkatavo ir mušėsi su kitu poetu – Paulu Verlaine'u.
Ir T.A.Rudokas visą gyvenimą liko toks pat, kaip jaunystėje. Kiti į tokius metus ateina surimtėję, pakeičia gyvenimo būdą, rašymo manierą. O jis ir toliau buvo "bohemščikas", vaizdavo narsų mergišių.
"Aš nebuvau Tomo eilėraščių gerbėjas. Perskaitydavau juos ramiai. Jis buvo ne mano poetas – jis buvo mano gero draugo sūnus. Bet užtenka kalbėt apie T.A.Rudoką. Nusibodo", – tarė A.Baltakis ir padėjo telefono ragelį.
Naujausi komentarai