Trijų šimtmečių nepailstama tarnystė

Nepriteklių ir konfliktų fone

Vienas sudėtingiausių laikotarpių dar 1725-aisiais miesto centre įsikūrusiai įstaigai tapo 1918 m. ispaniškojo gripo pandemija.

Panaši situacija pasikartojo ir per COVID-19 pandemiją, bet restoranas veikė, prisitaikydamas prie ribojimų ir sveikatos saugos protokolų.

Net 1808–1814 m. karo sūkuryje, kai Napoleono kariuomenė įžengė į Madridą, „Sobrino de Botin“ tiekė maistą nepritekliaus ir konflikto fone, rašo „The Daily Digest“, remdamasis „Smithsonian Magazine“.

Per Ispanijos pilietinį karą, 1936–1939 m., restoranas ne tik tęsė veiklą, bet ir, teigiama, naudojo savo rūsio tunelius vietiniams gyventojams ir politiniams pabėgėliams slėpti.

Iki XX a. pr. įstaigą valdė Botinų šeimos palikuonys, o tolesnės tradicijos tęsėjai tapo Gonzalezai. „Sobrino de Botin“ palikimas iš kartos į kartą perduodamas ne tik kaip ikoninio verslo tęstinumas, bet ir misija puoselėti senąjį kulinarijos paveldą.

Originali: malkinė krosnis kūrenama nuo pat restorano atidarymo dienos. / botin.es nuotr.

Ta pati malkinė krosnis

Iš pradžių restoranas buvo įkurtas kaip smuklė, kurioje lankydavosi prekybininkai ir Madrido Plaza Mayor gyventojai.

Ilgainiui plečiantis miestui verslas keitėsi, tačiau „Sobrino de Botin“ niekada neprarado savo tradicinių receptų esmės – originali malkinė krosnis be pertraukos kūrenama nuo pat atidarymo dienos.

Tad neužsisakyti firminio pieninio paršelio būtų nuodėmė – šiuo delikatesu čia taip pat mėgaujamasi jau tris šimtmečius.

21 dienos amžiaus paršeliai su druska ir taukais kepami dvi ar tris valandas, kol mėsa tampa minkšta ir sultinga, o oda – traški ir auksinė. Restoranas, kuris kasdien priima iki 800 lankytojų, ir šiandien kasmet patiekia apie 20 tūkst. pieninių paršelių.

Be šio skanėsto, čia taip pat galima paragauti česnakinių krevečių, kurapkų, gaspačo ar močiutės sūrio pyrago – ir tai tik keli iš nesenstančių klasikinių patiekalų.

Aplinka: ar būtum lankytojams skirtoje salėje, ar virtuvėje – viskas čia alsuoja autentika. / botin.es nuotr.

Kaipgi be vaiduoklių

Neabejotinai tikroji kelionė laiku prasideda leidžiantis į rūsį – seniausią pastato dalį, kur galima rasti legendinį slaptąjį praėjimą. Drąsesniems pasakojama netgi legenda – esą rūsyje vaidenasi.

Be abejo, lankytojai nepaliauja grožėtis ir autentiškomis Talavera de la Reina (Toledas) keraminėmis plytelėmis ir atviromis medinėmis sijomis.

Nepaisant solidžios istorijos, restorano valdytojai puikiai prisitaikė prie nūdienos laikų. Minint 300 metų jubiliejų, čia surengta didžiulė šventė su daugybe žinomų svečių ir novelių konkursu, taip siekiant surinkti mėgstamiausius prisiminimus, susijusius su „Sobrino de Botin“.

Be to, įrengta nauja moderni svetainė, ryškiai kontrastuojanti su tradicine erdvės atmosfera.

Tad jei ir toliau viskas klostysis sėkmingai, galbūt šiai unikaliai vietai pavyks pasiekti ir pusės tūkstantmečio ribą.

Pasididžiavimas: pagrindinis restorano patiekalas – keptas tik pienu žindytas paršelis. / botin.es nuotr.

Mėgo garsenybės

Kaip ir galima tikėtis iš tokios ilgos gyvavimo istorijos, restorano stalus yra išbandę įvairiausi žmonės. Čia viešėjusių politikų, aristokratų, milijonierių, kitų garsių svečių sąrašas – išties įspūdingas. Sakoma, kad žymus ispanų dailininkas ir grafikas Francisco de Goya jaunystėje čia dirbo durininku. Didelis restorano gerbėjas buvo rašytojas Ernestas Hemingway’us, tvirtinęs, kad tai jo mėgstamiausia vieta Madride. Viešėdamas Ispanijoje garsusis amerikietis stengdavo kuo dažniau vakarieniauti būtent čia. Žinoma, ragavo ir kepto paršelio. Šį restoraną rašytojas yra paminėjęs savo knygose. Romane „Fiesta“ paskutinė scena vyksta prie staliuko antrame restorano aukšte.