"Ir tenai, kur po visų klajonių/ Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės,/ Parašykit, žmonės: L i e t u v a." Šiandien šios Jono Strielkūno eilėraščio "Lietuva" eilutės ėmė skambėti kitaip. Sekmadienį, eidamas 71-uosius metus, vienas garsiausių šalies poetų, vertėjų iškeliavo anapilin.

Buvo vienatvės žmogus

Į amžinybę išėjusį poetą kolegos ir pažįstami prisimena kaip ramų, draugišką, kiek uždarą žmogų. "Tokio rango žmonės, koks buvo Jonas Strielkūnas, artimai labai mažai su kuo bičiuliaujasi, tai yra vienatvės žmonės", – apie poetą sakė literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, prieš porą metų parašiusi apie jį monografiją "Gyvenimas prie turgaus".

"Prisimenu jį, be abejo, šiltai, su didžiuliu gailesčiu, kaip labai savitą, daugelio mylimą žmogų. Kai aš sakau tuos žodžius, jaučiu lyg su manimi kartu juos kartoja labai daug žmonių nuo Vabalninko, Panevėžio iki Vilniaus. Visi, kurie turėjo laimę pažinti, bendrauti, – kalbu už daugelį ar už visus, kurie pažinojo Joną Strielkūną. Ne tik žmogų, bet ir didelį poetą, vieną didžiųjų Lietuvos lyrikų, kuris sukūrė savitą archetipinį lyrinį eilėraščio modelį", – kalbėjo ji.

"Jonas buvo labai ramus, draugiškas žmogus. Labai gerai lietuvių kalbą mokėjo, geras redaktorius buvo – pro jo akis nė viena klaidelė neprasprūsdavo, po jo stilistėms nebereikėdavo nieko daryti, – šypsojosi kolegą prisimindamas savaitraščio "Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis. – Šiaip jis toks visada būdavo ramus, jei dalyvaudavo kokiuose poetiniuose renginiuose, dažnai žmonės jaudindavosi, kada kam skaityti, kur važiuoti, o Jonas visada sakydavo: "Ne mūsų reikalas."

Jautrumo ir kritikos dermė

V.Daujotytę-Pakerienę žavėjo poeto sugebėjimas suderinti gilų pajautimą ir kritišką požiūrį: "Jis buvo pilietis, kuris labai stipriai jautė Lietuvos istoriją, galėjo rašyti taip, lyg būtų pats dalyvavęs lietuvių sukilimuose."

Tuo pačiu metu J.Strielkūnas buvęs toks poetas pilietis, kuris galėjo būti labai kritiškas Lietuvos keliui, daugeliui dalykų, kuriuos ji pasirinko, ir rašyti kritiškus, ironiškus eilėraščius. "Čia ir yra savita jo dermė, labai gilus jautimas to, kas yra Lietuva, ir kartu didelis kritiškumas daugeliui dalykų", – pastebėjo literatūrologė.

Pašnekovė tikisi, kad iš to, ką poetas yra parašęs ir neišleidęs, pavyks išleisti dar vieną knygą: "Jis visą laiką rašė, po Naujųjų metų buvo jo gana didelių publikacijų žurnaluose, galima tikėti, kad eilėraščių dar vienai knygai turėtų pakakti."

Vakar užuojautas dėl J.Strielkūno mirties pareiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. "Tai, kad nemažai Jono Strielkūno eilėraščių virto liaudies dainuojamomis dainomis, liudija Jo kūrybos universalumą ir išliekamąją vertę, o genialus poeto paprastumas – ir kūryboje, ir gyvenime – liks jį pažinojusiųjų širdyse. "Aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu" – perfrazuojant šį poeto eilėraštį būtų galima pasakyti, kad Jis pasiliko savo sukurtuose poezijos namuose visam laikui", – sakoma Prezidentės D.Grybauskaitės užuojautoje.

Svarbiausi biografijos faktai

J.Strielkūnas gimė 1939 m. Biržų rajono Putauskų kaime, baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Dirbo Vabalninko laikraščio redakcijoje, vėliau laikraščio "Literatūra ir menas" redakcijoje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m.

1996-aisiais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, taip pat yra gavęs V.Tamulaičio 1-ąją premiją, Jotvingių premiją už poezijos rinktinę "Praėjęs amžius", A.Miškinio premiją už eilėraščių knygą "Ligi dvyliktos", apdovanotas Taraso Ševčenkos fondo premija už poezijos vertimus iš ukrainiečių kalbos.

Išleisti jo eilėraščių rinkiniai "Raudoni šermukšniai", "Vėjas rugiuos", "Po tylinčiom žvaigždėm", "Lapkričio medis", "Tamsūs buvo žiedai", "Trečias brolis", "Žirgo maudymas", "Tamsos varpai, šviesos varpai", "Iš vieversio žemės: eilėraščiai Julijai, Povilui, Kostui ir kitiems geriems vaikams", "Praėjęs amžius", "Ligi dvyliktos, eilėraščių poema "Naktiniai sodai" ir kiti.