Bronzos medalį Londone iškovojusio graikų-romėnų imtynių meistro Aleksandro Kazakevičiaus šeima išsisklaidžiusi. Jis ir jaunesnė sesuo Jelena gyvena Vilniuje, o tėvai ir vyresnysis brolis Sergejus – Anglijoje. Olimpinių imtynių šeima negalėjo stebėti kartu, bet visi už Aleksandrą laikė kumščius.

Nerimą kelia užtinusi akis

Per pirmąją dvikovą Lietuvos imtynininkui A.Kazakevičiui trenkė galva Europos čempionas iš Vengrijos. Aleksandrui buvo stipriai sumuštas antakis, susikaupė kraujosruva. Dešinė sportininko akis užtinusi, ant jos – baisi mėlynė.

Tačiau rugpjūčio 5-ąją A.Kazakevičius grūmėsi nepaisydamas sužeidimo ir graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 74 kg iškovojo olimpinį bronzos medalį. Aleksandrui teko rungtis matant tik viena akimi.

Sportininko tėvas Leonidas Kazakevičius ir vyresnysis brolis 33 metų Sergejus imtynes stebėjo Londone, sesuo Jelena – per televizorių. Nepasisekė motinai Antaninai Kazakevič – sūnaus olimpinių imtynių ji nematė. Kaip tik tuo metu moteriai šiek tiek sušlubavo sveikata, be to, tą dieną teko perkraustyti daiktus, tarp jų – ir televizorių, iš vieno nuomojamo buto į kitą.

Pavyko prisiskambinti A.Kazakevič į Angliją.

"Labai gailiuosi, kad nemačiau tų imtynių. Aleksandras – šaunuolis. Jo pergale esu labai patenkinta, – negalėjo atsidžiaugti čempiono motina. – Dukra žiūrėjo rungtynes, sakė: "Mama, baisu, kokia trauma Aleksandrui ant vienos akies – visas vokas mėlynas." Bet tuoj susitiksime – Aleksandras atvažiuos pas mus į svečius. O po dviejų savaičių parvažiuosime atostogauti į Lietuvą – visi susitiksime Vilniuje."

Imtynininko tėvui ir broliui vos pavyko nusipirkti bilietus į rungtynes. Iš pradžių, sakė, bus galima nusipirkti internetu, tačiau bilietų nebuvo. O jei ir parduodavo, būdavo tokie brangūs, kad neįmanoma įpirkti.

"Tėvas labai įsižeidęs, – niekas nepasirūpino, kad tėvai galėtų stebėti sūnaus kovą, tuo labiau kad esame ten – Anglijoje. Bilietus buvo labai sunku įsigyti", – padejavo A.Kazakevič.

Vaikystėje grojo pianinu

"Aleksandras augo kartu su Jelena – tarp jų tik metų ir trijų mėnesių amžiaus skirtumas. Kartu eidavo į mokyklą, kartu grįždavo namo. Vieną dieną į parduotuvę pirkti maisto eidavo Jelena, kitą dieną – Aleksandras. Jis visada pagalvodavo, ką pirkti. Brangaus batono nepirksiu, sakydavo, paimsiu pigesnį – sutaupysiu. Aleksandras visada buvo ramus – nei mokykloje, nei kitur rūpesčių dėl jo neturėjau", – pasakojo A.Kazakevič.

Graikų-romėnų imtynių treniruotes berniukas pradėjo lankyti ketvirtoje klasėje. Taip pat lankė muzikos klasę – brolis ir sesuo grojo pianinu. Tėvai vaikams buvo nupirkę pianiną. Tačiau vaikas pavargdavo: mokykla, pamokos, treniruotės ir dar – muzika.

"Mama, aš negrosiu – tegul groja Jelena. Man sunku. Man labiau patinka sportas", – tada motinai sakydavo Aleksandras.

A.Kazakevič net kreipėsi į gydytoją – ką daryti, vaikas pavargsta, skauda rankas? Gydytojas pasakė: "Pasirinkite vieną dalyką – arba muziką, arba sportą."

"Ir Aleksandras pasirinko graikų-romėnų imtynes. Sakėme – tegul treniruojasi, jei taip trokšta. Tėvui taip pat patinka sportas, jaunystėje daug sportavo. Dar treneris pareiškė, kad gabus vaikas, kad gali eiti pirmyn, – prisiminė A.Kazakevič. – Taip ir buvo: jis pasirinko savo kelią ir juo ėjo – nepraleido nė vienos treniruotės. Visada rezultatų siekė kuo geriausių."

Mėgo bulvinius blynus

A.Kazakevič prisiminė, kad per jos gimimo dieną Aleksandras visada namo grįždavo su gėlėmis.

Mokyklos laikais būsimasis olimpinis čempionas labai mėgo bulvinius blynus, salotas. Kai vaikai buvo maži, motina nuolat virdavo ir kepdavo. Ruošti valgį moteriai labai patinka. Dažnai ją pavaduodavo vyras. Jis mėgdavo kepti vištą su bulvėmis. Tėvo patiekalus vaikai taip pat mėgo.

Dveji metai čempiono tėvai ir vyresnysis brolis Sergejus su drauge gyvena apie 100 kilometrų nuo Londono esančiame miestelyje. Tėvai dirba viešbutyje.

A.Kazakevič neslėpė, kad jai patinka gyventi Anglijoje: "Pinigus moka, tad kodėl turi nepatikti? Lietuvoje tiek negaudavau, kaip Anglijoje. Pati žinote, kaip Lietuvoje sunku su darbais. Lietuvoje turėjau įvairių darbų: siuvimo fabrike dirbau, pardavėja buvau, kavinėje dirbau."

Tačiau moteris laukia tos akimirkos, kai visa šeima susitiks jų bute Vilniuje, Naujininkuose. Vaikai ten lankė 58-ąją vidurinę mokyklą (dabar – "Saulėtekio"), kur dėstoma rusų kalba.

Vakarienės – pas seserį

"Aš labai išgyvenau, sirgau, kad Aleksandrui pasisektų. O dar ta jo akis... Bet tikėjau, kad brolis laimės", – pasakojo A.Kazakevičiaus sesuo Jelena Vasiljeva.

Jelena prisiminė, kad į olimpines žaidynes Aleksandras išvažiavo su jauduliu. Olimpinį bronzos medalį iškovojusį brolį sesuo planavo pasveikinti elektroniniu paštu.

Jelena ištekėjusi, Aleksandras šeimos dar nesukūręs. Ruošdamasis olimpinėms žaidynėms, jis dažnai atvažiuodavo pas seserį pietauti ir vakarieniauti. Kalbos sukdavosi ne tik apie olimpiadą – kalbėdavo ir apie šeimos reikalus.

"O vaikystėje su Aleksandru labai mušdavomės. Dėl nieko – maži vaikai visada mušasi. Iš tikrųjų mes viskuo pasidalydavome, brolis mane visada užstodavo. Kai jis išėjo į sportą, pasidarė ramesnis, anksčiau buvo peštukas.

Grojom kartu pianinu, taip pat ir keturiomis rankomis, – į prisiminimus leidosi olimpinio čempiono sesuo. – Kai Aleksandras nebenorėjo muzikos pamokų lankyti, prašydavo pasakyti mokytojai, kad pilvą skauda, o pats eidavo į treniruotes. Jam labiau prie širdies buvo sportas, o ne muzika."

J.Vasiljeva dirba grožio salone – yra manikiūro ir pedikiūro specialistė.

Buvo mažiukas ir smulkus

"Gera sveikata, tvirtas charakteris ir imlumas Aleksandrui padėjo pasiekti tokių puikių rezultatų", – įsitikinęs pirmasis olimpinio čempiono treneris Remigijus Gustas.

Su juo A.Kazakevičius iki šiol palaiko puikius santykius.

"Gyvenime Aleksandras yra ramus, geras, nepavydus žmogus. Labai geros širdies. Bet sporte piktas – visada stengsis lyderiauti. Sekmadieniais žaidžiame krepšinį, ir jis visada stengiasi būti pirmas. Išėjo iš aikštelės – visai kitas žmogus. Tave apkabins, pasiteiraus, kaip sekasi. Jis pats sako, kad gyvenime yra ramaus būdo, o sporte – labai atkaklus. Viską padarys, kad būtų pirmas", – pasakojo R.Gustas.

Į graikų-romėnų treniruotes pas R.Gustą Aleksandrą atvedė draugai. Treneris prisimena, kad jam buvo 12 metų, svėrė 30 kilogramų. Buvo labai mažiukas, smulkus.

Pas R.Gustą berniukas treniravosi trejus metus. Paskui treneris norėjo jį atiduoti į Olimpinį sporto centrą. Bet ten Aleksandrą priėmė ne iš karto – pirmumas buvo teikiamas vaikams iš rajonų. Paaugliui pasiūlė dar pabūti pas trenerį.

Prašė nieko nežadėti

R.Gustas nuolat seka savo auklėtinio karjerą – nuo treniruočių Olimpiniame sporto centre iki šių dienų.

"Kai varžybose geriau ar blogiau pasisekdavo, Aleksandras visuomet man paskambindavo. Kai Suomijoje buvo atrankos turnyras į Londoną, Aleksandras taip pat man paskambino ir pranešė, kad iškovojo kelialapį į olimpiadą. Nuolat su juo bendraujame, jis man kaip sūnus", – kalbėjo R.Gustas.

Treneris prisiminė, kaip prieš keliolika metų jaunieji graikų-romėnų imtynininkai turėdavo treniruočių stovyklą kaimynėje Kaliningrado srityje, Sovetske (Rusija).

"Beveik 30 laipsnių karščio, vaikams labiau rūpi pramogos, maudynės, o ne treniruotės. Treniruotėje jie 200 kartų turėdavo numesti iškamšą. Tėvai skambindavo ir klausdavo, ką vaikai penkias valandas salėje veikia, – dėstė R.Gustas. – Atsimenu, stovykla jau buvo pasibaigusi. Vaikus turėdavau kuo nors sudominti, ką nors pažadėti, pavyzdžiui, pasivažinėti mašina aikštelėje, kad nenusimuilintų nuo treniruočių. Į atmintį įstrigo Aleksandro žodžiai: "Treneri, man nieko nereikia, aš ir taip ateisiu į treniruotę."