Užtinusi dešinioji akis ir mėlynė virš jos iš kitų olimpiečių išskyrė bronzos medalio laimėtoją graikų-romėnų imtynių meistrą Aleksandrą Kazakevičių jau po pimosios kovos. Imtynininko artimiesiems teko išgyventi ir džiaugsmą, ir nerimą.

Nerimą kelia užtinusi akis

Aleksandro kovas stebėjo ir už pergales sirgo visa jo šeima. Jie matė, kaip per pirmąją dvikovą Aleksandrui trenkė galva Europos čempionas Peteris Bacsis iš Vengrijos. Lietuviui buvo sumuštas antakis, susikaupė kraujosruva. Dešinė sportininko akis užtinusi, ant jos – baisi mėlynė.

Vis dėlto rugpjūčio 5-ąją A.Kazakevičius grūmėsi nepaisydamas sužeidimo ir graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 74 kg iškovojo olimpinį bronzos medalį. Aleksandrui teko rungtis matant tik viena akimi.

Kazakevičių šeima išsisklaidžiusi. Aleksandras ir jaunesnė sesuo Jelena gyvena Vilniuje, o tėvai ir vyresnysis brolis Sergejus – Didžiojoje Britanijoje. Olimpinių imtynių šeima negalėjo stebėti kartu, bet visi už Aleksandrą laikė kumščius.

Sportininko tėvas Leonidas Kazakevičius ir vyresnysis brolis 33 metų Sergejus imtynes stebėjo Londone, sesuo Jelena – per televizorių. Nepasisekė motinai Antaninai Kazakevič – olimpinių sūnaus imtynių ji nematė. Kaip tik tuo metu moteriai sutriko sveikata, be to, tą dieną teko perkraustyti daiktus, tarp jų – ir televizorių, iš vieno nuomojamo buto į kitą.

„Labai gailiuosi, kad nemačiau tų imtynių. Aleksandras šaunuolis. Jo pergale esu labai patenkinta, – negalėjo atsidžiaugti bronzos medalininko motina. – Dukra žiūrėjo rungtynes, sakė: “Mama, baisu, kokią traumą Aleksandras gavo.„ Bet tuoj susitiksime – Aleksandras atvažiuos pas mus į svečius. O po dviejų savaičių parvažiuosime atostogauti į Lietuvą, visi susitiksime Vilniuje.“

Imtynininko tėvui ir broliui vos pavyko nusipirkti bilietus į rungtynes. Iš pradžių sakė, kad bus galima nusipirkti internetu, tačiau bilietų nebuvo. O jei ir parduodavo, tai būdavo tokie brangūs, kad neįmanoma įpirkti.

„Tėvas labai įsižeidęs, – niekas nepasirūpino, kad tėvai galėtų stebėti sūnaus kovą, juo labiau kad esame Didžiojoje Britanijoje. Bilietų buvo labai sunku įsigyti“, – padejavo A.Kazakevič.

Vaikystėje grojo pianinu

„Aleksandras augo su Jelena – tarp jų tik metų ir trijų mėnesių skirtumas. Kartu eidavo į mokyklą, kartu grįždavo namo. Vieną dieną į parduotuvę pirkti maisto eidavo Jelena, kitą – Aleksandras. Jis visada pagalvodavo, ką pirkti. Brangaus batono nepirksiu, sakydavo, paimsiu pigesnį – sutaupysiu. Aleksandras visada buvo ramus – nei mokykloje, nei kitur rūpesčių dėl jo neturėjau“, – pasakojo A.Kazakevič.

Graikų-romėnų imtynių treniruotes berniukas pradėjo lankyti ketvirtoje klasėje. Lankė ir muzikos klasę – brolis ir sesuo grojo pianinu. Tėvai vaikams buvo nupirkę šį muzikos instrumentą. Deja, vaikas pavargdavo: mokykla, pamokos, treniruotės ir dar – muzika.

„Mama, aš negrosiu, tegul groja Jelena. Man sunku. Man labiau patinka sportas“, – motinai sakydavo Aleksandras.

A.Kazakevič net kreipėsi į gydytoją – ką daryti, kad vaikas pavargsta, skauda rankas? Gydytojas pasakė: „Pasirinkite vieną dalyką – arba muziką, arba sportą.“

„Ir Aleksandras pasirinko graikų-romėnų imtynes. Sakėme, tegul treniruojasi, jei taip trokšta. Tėvui irgi patinka sportas, jaunystėje daug sportavo. Dar treneris pareiškė, kad Aleksandras – gabus vaikas, gali eiti pirmyn, – prisiminė A.Kazakevič. – Taip ir buvo: jis pasirinko savo kelią ir juo ėjo – nepraleido nė vienos treniruotės. Visada siekė kuo geriausių rezultatų.“

Mėgo bulvinius blynus

A.Kazakevič prisiminė, kad per jos gimimo dieną Aleksandras visada namo grįždavo su gėlėmis.

Mokyklos laikais būsimasis olimpinis čempionas labai mėgo bulvinius blynus, salotas. Kai vaikai buvo maži, motina nuolat virdavo ir kepdavo. Ruošti valgį moteriai labai patinka. Dažnai ją pavaduodavo vyras. Jis mėgdavo kepti vištą su bulvėmis. Tėvo patiekalus vaikai taip pat mėgo.

Dveji metai čempiono tėvai ir vyresnysis brolis Sergejus su drauge gyvena apie 100 kilometrų nuo Londono esančiame miestelyje. Tėvai dirba viešbutyje.

A.Kazakevič neslėpė, kad jai patinka gyventi Didžiojoje Britanijoje.

„Pinigus moka, tad kodėl turi nepatikti? Lietuvoje tiek negaudavau kaip čia, nors turėjau įvairių darbų: siuvimo fabrike, parduotuvėje, kavinėje dirbau.“

Vis dėlto moteris laukia tos akimirkos, kai visa šeima susitiks jų bute Vilniuje, Naujininkuose. Vaikai ten lankė 58-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Saulėtekio“).

Vakarienės – pas seserį

„Aš labai išgyvenau, sirgau, kad Aleksandrui pasisektų. O dar ta jo akis... Bet tikėjau, kad brolis laimės“, – pasakojo A.Kazakevičiaus sesuo Jelena Vasiljeva.

Ji prisiminė, kad į olimpines žaidynes Aleksandras išvažiavo su jauduliu širdy. Sesuo brolį, iškovojusį olimpinį bronzos medalį, planavo pasveikinti elektroniniu paštu.

Jelena ištekėjusi, Aleksandras šeimos dar nesukūręs. Ruošdamasis olimpinėms žaidynėms, jis dažnai atvažiuodavo pas seserį pietauti ir vakarieniauti. Kalbos sukdavosi ne tik apie olimpiadą, bet ir apie šeimos reikalus.

"O vaikystėje su Aleksandru labai mušdavomės. Dėl nieko – maži vaikai visada mušasi. Iš tikrųjų mes viskuo pasidalydavome, brolis mane visada užstodavo. Kai jis pradėjo sportuoti, pasidarė ramesnis, anksčiau buvo peštukas.

Grojom kartu pianinu, taip pat ir keturiomis rankomis, – į prisiminimus leidosi olimpinio čempiono sesuo. – Kai Aleksandras nebenorėdavo lankyti muzikos pamokų, prašydavo pasakyti mokytojai, kad pilvą skauda, o pats eidavo į treniruotes. Jam prie širdies labiau buvo sportas, o ne muzika."

J.Vasiljeva dirba grožio salone, yra manikiūro ir pedikiūro specialistė.

Buvo mažiukas ir smulkus

„Gera sveikata, tvirtas charakteris ir imlumas Aleksandrui padėjo pasiekti tokių puikių rezultatų“, – įsitikinęs pirmasis olimpinio čempiono treneris Remigijus Gustas.

Su juo A.Kazakevičius iki šiol palaiko puikius santykius.

„Gyvenime Aleksandras yra ramus, geras, nepavydus žmogus. Labai geros širdies. Bet sporte piktas – visada stengsis lyderiauti. Sekmadieniais žaidžiame krepšinį, ir jis visada stengiasi būti pirmas. Išėjo iš aikštelės – visai kitas žmogus. Tave apkabins, pasiteiraus, kaip sekasi“, – pasakojo R.Gustas.

Į graikų-romėnų treniruotes pas R.Gustą Aleksandrą atvedė draugai. Tuomet vaikinukui buvo 12 metų, jis svėrė 30 kilogramų.

R.Gustas Aleksandrą treniravo trejus metus. Paskui norėjo jį atiduoti į olimpinį sporto centrą, bet nepavyko – pirmenybė buvo teikiama vaikams iš rajonų. Paaugliui pasiūlė dar pabūti pas trenerį.

Prašė nieko nežadėti

R.Gustas nuolat seka savo auklėtinio karjerą – nuo treniruočių olimpiniame sporto centre iki šių dienų.

„Ar varžybose geriau, ar blogiau pasisekdavo, Aleksandras visuomet man paskambindavo. Kai Suomijoje vyko atrankos turnyras į Londoną, Aleksandras taip pat paskambino ir pranešė, kad iškovojo kelialapį į olimpiadą. Nuolat su juo bendraujame, jis man kaip sūnus“, – apibendrino R.Gustas.

Ir papasakojo, kaip prieš keliolika metų jaunieji graikų-romėnų imtynininkai treniruodavosi stovykloje kaimyninėje Kaliningrado srityje, Sovetske (Rusija).

„Karščio – beveik 30 laipsnių. Vaikams labiau rūpi pramogos, maudynės, o ne treniruotės. Jose reikėdavo 200 kartų numesti iškamšą. Tėvai skambindavo ir klausdavo, ką vaikai penkias valandas salėje veikia, – prisiminė R.Gustas. – Atsimenu, stovykla jau buvo pasibaigusi. Vaikus turėdavau kuo nors sudominti, ką nors pažadėti, pavyzdžiui, pasivažinėti mašina aikštelėje, kad nenusimuilintų nuo treniruočių. Į atmintį įstrigo Aleksandro žodžiai: “Treneri, man nieko nereikia, aš ir taip ateisiu į treniruotę."