“Nėra nė vienos laisvos vietos, – susirūpinusi savo draugei šūktelėjo moteris prie įeigos į Jachtklubo erdvę, kurioje turėjo tuoj prasidėti Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Johanno Strausso muzika ant vandens“.

Ilgamete Pažaislio muzikos festivalio tradicija tapęs koncertas tradiciškai buvo surengtas vieną paskutinių festivalio savaitgalių, sekmadienio vakarą. Kaip visada, klausytojai pabiro visur: paskubėjusieji įsitaisė ant kėdžių, kurių buvo atnešta ir papildomai, kiti – ant laiptelių, pakrantėje ar net savo jachtose.

Buvo ir tokių, kurie svajingos, į šokio sūkurį kaipmat įtraukiančios muzikos klausėsi kiek nutolę, romantiškai vaikštinėdami ties Kauno mariomis. „Oi, viską girdėjome, iš tolėliau atvilnijančios muzikos klausytis buvo dar įdomiau, – džiaugėsi su draugu vaikštinėjanti Sandra, – ji sklido tarsi vandens paviršiumi.“

Susirinkusieji į koncerto erdvę galėjo klausytis ne tik melodingos valsų karaliaus muzikos, bet ir sužinoti kiek daugiau apie J.Straussą iš vakaro vedėjo muzikologo Viktoro Gerulaičio, kuris žaismingai pasakojo apie garsų austrų kompozitorių.

Buvo akivaizdu, kad žmonės ne šiaip atėjo į koncertą, o pasiklausyti būtent J.Strausso melodijų, nes tik užgrojus Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirigentas Juozas Domarkas) muzikantams, veidai tiesiog nušvisdavo, o šiurpuliukus per kūną pažadinantys, atpažįstami muzikiniai pasažai buvo klausomi visu kūnu: tarsi vos vos, tarsi netyčia palinguojant, šoktelėjant ar bent mostelėjant ranka. Nenuostabu, juk J.Straussas – tikrų tikriausias valsų, muzikinio svaigulio karalius, priverčiantis šokti kiekvieną – jei ne judesiu, tai bent mintyse.

„Pabuvau savo jaunystėje, pabuvau pasakoje, – džiaugėsi kaunietė Janina. – Klausydama žiūrėjau į va tuos retus debesėlius danguje, ir atrodo – šokau." "Ne viena, su kavalieriumi“, – užsikvatojo moteris.