Įspūdingajai dailininko Šarūno Saukos drobei tapus išskirtiniu Prezidentūros interjero akcentu, nacionalinės premijos laureatas virto dienos žvaigžde. Ne vien ryškia, bet ir prieštaringai vertinama. "Visi pasidarė Saukos ekspertais", – numoja ranka pats menininkas ir toliau tykiai gyvena dėl savo paveikslų.

Diena jau sugadinta

Su Šarūnu ir Nomeda Saukomis susitikome jų namuose – Dusetose, kur menininkai savo noru išsitrėmė dar prieš 20 metų. "Galite atvažiuoti. Bet aš vis tiek neturiu ko pasakyti", – telefonu prašantis į svečius be ypatingo entuziazmo kalbėjo Š.Sauka.

Tačiau balse juntamas draugiškumas drąsino: kitaip nei paveiksluose, gyvenime Š.Sauka žmonių nepjausto ir žarnų jiems nedarinėja. "Įvažiavus į Užtiltę, antras namas kairėje", – dar tarstelėjo baigdamas pokalbį.

Derinti konkretaus viešnagės laiko jis nematė prasmės. Kada atvažiuosime, bus gerai – vis tiek diena jau sugadinta.

Mėtų ir salierų arbata

Namas kairėje – tai mažiausiai pusšimčio metų senumo geltonas medinukas, nuo gatvės slepiamas gausiai apsnigtų medžių. Š.Sauka pasitinka prieangyje. Pakumpęs, vienmarškinis. Tylomis vedasi vidun. Keli žingsniai siauru koridoriumi ir įžengiame į virtuvę. Ant krosnies džiūsta supjaustyti obuoliai, kabo apskabyta salierų puokštelė.

"Klausiu Šarūno, kodėl tuos salierus aplaužė. Pasirodo, manė, kad tai – mėtos arbatai", – šypsodamasi pasakojo Nomeda. "O aš geriu tą arbatą ir galvoju – kas yra mėtos? Skonis lyg ne toks, bet, sakau, gal jau nebeatskiriu, gal receptoriai atšipo", – žmonai antrino Š.Sauka ir pravėrė tarp krosnies ir sienos įsispraudusias duris.

Nors vos vidurdienis, maždaug 15 kv. m kambarys skendi prietemoje. Jame – veidrodis, sofa, fotelis, kuriame tuojau pat įsitaiso pats Š.Sauka, didžiulis stalas, nuklotas įvairių spalvų dažų tūbelėmis, ir į sieną atremtas paveikslas. Jame – erotikos ir siaubo prisotinta kriminalinė drama. Susikruvinęs vyras Š.Saukos veidu stumia geležinę vonelę į jūrą, lyg norėdamas pabėgti iš nusikaltimo vietos. Kitoje paveikslo pusėje daug nuogų žmonių – subjaurotų, suluošintų: kas be kojos, kas be rankos ar be galvos. Saukos stilius.

Meno nepavertė "bizniu"

"Šįkart negaliu pasakyti, ar tai baigtas darbas, ar ne, – žvelgdamas į paveikslą mąsliai prabilo dailininkas. – Kartais pasimato, kad jau viskas, o čia – niekaip. Jėzus Marija, kiek su tomis idiotiškomis bangomis prisikamavau. Užsimerkiu ir regiu visokias bangas – kaip atviruke. Pasiimu šitą kvailą įrankį (rodo į teptuką – red. past.), prieinu, tepasi kažkas šlep tep, bet absoliučiai ne tas."

"Kiek prieinu, Šarūnas vis su teptuku prie jo stovi. Nesuprantu, ką jis ten daro", – pridūrė N.Saukienė.

"Tragedija šitas darbas. Maždaug dvejus metus vargstu. Tai kataklizmai visokie, jubiliejai, paroda... Aišku, neariu nuo ryto iki vakaro. Pagaliau kur man skubėti", – numojo ranka.

Saukos pripažįsta: jie pragyvena iš meno. "Tačiau kūrybos niekada nepavertėme "bizniu". Nesu komerciškai nusisekęs: nedaug žmonių svajoja pasikabinti mano paveikslą. O tie pavieniai – protingi žmonės, bet vis tiek labiau į invalidumą", – ironizavo Š.Sauka. Sunku supaisyti, kada jis rimtai šneka, o kada tik juokauja.

Į Prezidentūrą nesiprašė

Jau du dešimtmečius Š.Sauka yra vienas žymiausių Lietuvos dailininkų. Užtenka jam nutapyti paveikslą ir šis iškart tampa Lietuvos meninio gyvenimo įvykiu. Paskutinysis menininko kūrinys – Prezidentūros sieną papuošusi milžiniška drobė, skirta Lietuvos tūkstantmečiui. Pastarasis paveikslas kuklų, mažakalbį Š.Sauką pavertė šių dienų skandalistu. Už esą išniekintą rūpintojėlį nuo jo nusisuko kone visa Bažnyčia.

"Nupaišė bjaurų paveikslą prieš Naujuosius metus kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoj košės, ir padėjo į Prezidentūrą. Ten – nuogas vyras su visais atributais. O Rūpintojėliu pavadino!" – tapytojui per radiją grūmojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Š.Sauka tai girdėjo. Jis kasdien klauso radijo. Naujienas internete – irgi seka. Pačiam sau netikėtai virtęs herojumi, net komentarus paskaitinėja. "Daugiausia rašo pikti žmonės, – pastebėjo Š.Sauka. – Juos ėda klausimas, o kiekgi tas šūdas, mums, vargšams, kainavo."

Nieko nekainavo. Ir Š.Sauka į Prezidentūrą nesisiūlė. Jį patį nustebino Prezidentės prašymas paveikslą paskolinti. Paprašė, tai ir paskolino.

"Net nemaniau, kad Dalia Grybauskaitė gali kalbėti apie paveikslus, vis tiek ji tokia daugiau technokratė", – malonios nuostabos neslėpė Š.Sauka. Ir po minutėlės pridūrė: "Esu tik pretekstas pulti Prezidentę. Dėl to man labai nepatogu prieš ją. Užpernai rengiau personalinę parodą 50-mečio proga – jokio susidomėjimo mano kūryba nebuvo. O dabar visi Saukos ekspertais pasidarė."

Su simboliais nepakeliui

Žvelgiant į kišeninę Š.Saukos dirbtuvę galvoje netelpa, kaip joje buvo nutapytas milžiniškas paveikslas, penkerius metus kabėsiantis vienoje Prezidentūros salėje.

"Jis visaip dėliojo, kilnojo – į viršų, į apačią, su užlenkimais", – kambario erdvėje vis rodydama rankomis už vyrą pasakojo Nomeda.

"Net vilčių neturėjau, kad paveikslas įsirėmins į vieną – kur rasti tokio dydžio sieną! Maniau, aprėminsiu atskiras dalis, ir tiek", – prisiminė Š.Sauka, drobę Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui tapęs daugiau nei dvejus metus.

Kalbėti apie paveikslo turinio interpretacijas autoriui sudėtinga. Suprask, kiekvienas tegu atranda savo prasmę – nesvarbu, ar ji sutaptų su paties Š.Saukos, ar ne.

"Svarbiausia, kad paveikslas sukeltų kokių nors minčių, kitaip – blogai", – įsitikinęs Š.Sauka. "Vizualaus paveikumo dėsnis mūsų kūryboje labai svarbus", – pritarė Nomeda.

Paslėptų simbolių jo darbuose Š.Sauka ragina neieškoti. "Simbolio termino labai nemėgstu – aš jų nenaudoju. Man labiau patinka asociacijos. Obuolys man reiškia obuolį, bet jis kam nors gali asocijuotis su Adomo obuoliu", – paaiškino dailininkas.

"Šarūnas pasakoja pasakojimus", – apibendrino N.Saukienė. "Nomeda tapytoja, o aš – pasakotojas", – išvadai nesipriešino ir pats Š.Sauka.

Rūpintojėlis toks ir būna

Paslėptų prasmių esą nėra ir nevienareikšmiškai vertinamame Š.Saukos paveiksle Lietuvos tūkstantmečiui paminėti.

Efemeriškas, iš žmonių kūnų pastatytas rūmas – tai valstybė, kurią visi bendromis pastangomis surentėme. Šalia jos – ir visiems gerai pažįstami Lietuvos visuomenės veikėjai, valstybingumo šaukliai. Centre – dėl šalies likimo besisielojantis rūpintojėlis, graužiamas nerimo, kas buvo, yra ir bus su Lietuva? To rūpesčio atsvara – į tolį žvelgianti raudonplaukė mergaitė.

"Nutapiau ją dėl šviesumo, kad būtų viltis", – paaiškino Š.Sauka. "O gal tai Grybauskaitė vaikystėje", – pridūrė ir prapliupo juoku.

Bet kam rūpintojėlį taip nustekenti reikėjo? Jo atvaizdas atstumiantis: kūnas pūliuoja, yra graužiamas skruzdėlių ar grybelio. Galima sakyti, pūvantis.

"Rūpintojėlis toks ir būna – visas žaizdotas, ne šiaip iš "baliaus" išėjęs", – atkreipė dėmesį Š.Sauka. "Jei paveiksle būtų vien pozityvas, neliktų kontrasto nei tai mergaitei, nei tam rūmui. Paveikslas man neatrodo nei baisus, nei šiurpinantis, nei išsigimėliškas. Na, rūpintojėlis labai jau "nabagas", bet man tai – gražiausia paveikslo dalis", – vyrą papildė Nomeda.

Stabai, atvirtę žmonėmis

Tai, kaip Š.Sauka pavaizdavo kai kurias istorines šalies asmenybes, dvasininkams irgi atrodo šventvagiška. Girdi, dailininkas išniekino mirusiųjų atminimą, o tai – didelė nuodėmė.

Tačiau Š.Sauka viskam turi paaiškinimą. Paveiksle jis esą stengėsi atžmoginti tautos stabus. Juk visi jie buvo žmonės kaip žmonės: su vienybe, santykių komplikacijomis, pilvo pūtimu, abejonėmis ir net ydomis. "Iš tiesų tai ir Vaižgantas buvo žmogus, tik numiręs tapo Vaižgantu", – savo filosofiją atskleidė Š.Sauka.

Tapydamas Lietuvos politikos ir kultūros patriarchų portretus jis ir prisilinksmino, ir privargo. "Piešti iš nuotraukos – kiaulystė. Nuotrauka – "brudas". Joje nieko nėra: nei spalvų, nei gyvybės. Tapant iš nuotraukų gali visai sugadinti ranką. Taip, aš labai rizikavau, prisikentėjau", – pasakojo Š.Sauka, o akyse pasirodė velniukai. Vėl ironija? "Ne, tiesą kalba", – suskato patikinti Nomeda.

"Tapai vieną veidą, o, žiūrėk, išeina visai kitas. Tapau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, o išeina Gintaras Krapikas, Antaną Baranauską – Virgilijus Alekna. O pabėgti iš V.Aleknos į A.Baranauską labai sunku, – įdomią patirtį prisiminė dailininkas. – Užtat linksminausi rikiuodamas asmenybes. Vieną prie kitos dažniausiai stačiau kontrasto principu ir kad man pačiam smagu būtų: pagal draugystes, meiles ar nemeiles."

Rūpintojėlis išėjo paties Š.Saukos veidu. "Kad aš iš atvaizdo veidrodyje tapau", – atsiduso ir išslinko iš kambario pažarstyti malkų krosnyje.

Tapo tiesiai ant drobės

Š.Sauka dievina didelius mastelius. Mėgstamiausias paveikslų dydis – 2 m x 2 m. "Tačiau Nomeda uždraudė tokius daryti", – prasitarė. "Liepiau išsitekti 1,95 m, nes kitaip neįmanoma iš kambario išnešti – niekur nepralenda. Jau turėjome vargelio", – kad sprendimas ne iš piršto laužtas, paaiškino Nomeda.

Š.Sauka nesipriešina. Jis – neįnoringas. Apšvietimas jam nesvarbus, gali tapyti ir naktį. Dailininkas viską iš karto deda į paveikslą – nepaišo eskizų, kaip senieji realistai. "Tingiu aš tuos etiudėlius daryti", – neslėpė. "Bet būtų labai sveika", – pamokė Nomeda. "Žinau, – sumurmėjo Š.Sauka. – Tapau – arbūzą..." "Bet yra skirtumas, ar įkomponuoti vieną daiktą iš natūros, ar tapyti iš jos visumą", – neatlyžo žmona.

"Jau esu sakęs, kad ponios paveikslai geresni už mano, galiu tai pakartoti. Nepataikauju. Mėgstu impresionistus", – paliaubas paskelbė Š.Sauka.

Prieš paveikslą – apeigos

Taip vienas kitą papildydami Saukos Dusetose gyvena jau du dešimtmečius. Nomeda – atvira, guvi, entuziastinga. Šarūnas – lėtas, pasveriantis kiekvieną žodį, tykus. Jis galvoja, o žmona jo mintis išreiškia žodžiais.

"Iš tikrųjų jis labai paprastas", – glostydama vyrą patikino Nomeda. "Nepaprastas", – suraukęs antakius paprieštaravo Š.Sauka. "Taip, sudėtingas, bet labai geras žmogus", – pasitaisė moteris.

Ką šiedu Vilnių į provinciją iškeitę minininkai veikia, kai netapo? "Esu tik mėsos gabalas, manęs nebėr", – atsakė Š.Sauka, taip ir neįsipaišęs į provincijos kontekstą.

"Aš bent jau į mokyklą nueinu. O Šarūnas baisiai sėslus. Pajudėti jam labai sunku", – neslėpė Nomeda.

Vadinasi, jie Dusetose visam laikui? "Jei gyveni namie, koks skirtumas, kas už durų? Aš ir Vilniuje niekur neičiau: nei į koncertus, nei į parodas", – neabejojo Š.Sauka.

"Labai sunku suformuluoti, kodėl taip yra. Gyvenime mums svarbiausia nutapyti paveikslą, o visi kiti įvykiai tėra priedas", – pratęsė Nomeda.

"Mano kova – įveikti atstumą nuo čia (beda į smilkinį – red. past.) iki čia (rodo ranką – red. past.)", – sududeno Š.Sauka.

Prieš pradėdamas naują paveikslą jis atlieka galvojimo apeigas – valandų valandas spokso į tuščią drobę. "Būna, kad net žalias, iki šašų nusikrapštęs pakaušį sėdi ir žiūri, sėdi ir žiūri. Po to paklaikęs išeina iš kambario, o drobė – kaip balta, taip balta", – pasakojo Nomeda.

Kasmetė dovana – kalendorius

Nors tapydami Saukos grumiasi su rutina, buities darbų jie nesikrato. Prie namo turi simbolišką daržiuką. Pusnyse iki šiol žiemoja dvi ropės ir kopūstas. "Taip ir nesuspėjau nuimti", – pasiteisino Nomeda. Saukos pasisodina ir bulvių. "Po to nukasame kokias keturias – po kiekvienu kelmu po vieną", – sukrenkštė dūmą traukdamas Š.Sauka.

Gyvendami atokiai nuo miesto šurmulio, Dievo užanty, Saukos laiko nuovokos nepraranda. Kasmet Kalėdoms vaikai jiems padovanoja rankų darbo kalendorių.

"Kadaise išmargindavo įvairiais paveiksliukais, o dabar viskas konceptualu", – nusijuokė Nomeda, rodydama į ant kambario durų pakabintą baltą popieriaus lapą su skaičiukais.

"Šiemet tempė iki paskutinio, jau maniau, kad teks pirkti "Olialia pupytes", – pajuokavo Š.Sauka.

Vienoje valtyje su A.Kubiliumi

Atitrūkti nuo gyvenimo realijų Saukoms neleidžia išdidumas, girdi, laikai, kai menininkai buvo kvailiai, seniai praeityje.

Š.Saukos aistra – politika. "Nežinau, kodėl ja domiuosi", – atsainiai tarstelėjo, net neketindamas gilintis į priežastis. Tačiau netrukus prasitarė, kad šalies premjerą Andrių Kubilių vaikystėje yra išvertęs iš valties. "Mūsų tėvai draugavo", – paaiškino.

Šiandien, sėdėdamas vienoje valtyje, A.Kubiliaus jis neskandintų – nebent juokais. "A.Kubilius – doras ir protingas žmogus. Tai nėra dažnas reiškinys politikoje, – neabejojo. – O Degutienė – nuobodi."

Tačiau giliau į politikavimą Š.Sauka nesileidžia. Jam nereikia intrigų. Bohemiško gyvenimo – irgi netrūksta. Viskas, kas būtina kūrybai, yra Saukų namuose. Arba gyveni meninį gyvenimą, arba kuri meną.

Nacionalinės premijos laureatas

Šarūnas Sauka gimė 1958 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. 1985 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), jis kasmet nutapydavo po didelį ar po du mažesnius paveikslus, stebindamas metai iš metų augančia tapybos meistryste ir kūrybingumu.

1989 m. trisdešimtmečiam menininkui už "Žalgirio mūšį" buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Šarūnas ir jo herojai (o neretai tai vienas ir tas pats) – taigi Šarūnas ir Šarūnai – paveiksle gali būti viskuo: auka ir budelis vienu metu, šventasis ir Jėzus Kristus.

Daugelis pastarojo dešimtmečio svarbių Š.Saukos gyvenimo ir kūrybos įvykių neatsiejamai susiję su bičiulio Edmundo Armoškos vardu. Vilniaus galerijos "Maldis" savininkas, kolekcininkas, 2001 m. išleido beveik 3 kg sveriantį Š.Saukos kūrybos albumą, kuris jau tapo bibliografine retenybe. 2006 m. jis tapytojo kūrybą pristatė Maskvos žiūrovui, inspiravo paveikslo, skirto Lietuvos tūkstantmečiui paminėti, sukūrimą.

"Kokius penkerius metus jis mane kankino, vis ragino: "Padaryk Tūkstantmečiui, didelį..." Visaip bardavo mane, sakydavo: "Koks tu menininkas..." Įmetė mano galvon tokią idėją ir ji ten pradėjo veikti", – apie E.Armoškos įtaką yra kalbėjęs Š.Sauka.