"Hanza – tai šventė, kurioje net kartuvės tampa pramoga", – šyptelėjo draugė prieš kelionę į Estiją, kur vyko tarptautinė Hanzos šventė. Tiesa, kartuvių Pernu mieste rasti nepavyko, bet Viduramžių dvasia, sumišusi su estišku gyvenimo būdu, vis dėlto ten sklandė.
Kokia šventė be orkestro?
"Negi čia vyks šventė?" – nusmelkė nejaukus jausmas išėjus į miestą.
Kur ne kur įsikūrusios pavienės prekybininkų palapinės ir lėtai vaikštinėjantys žmonės šventine nuotaika netryško. Baruose, užeigose užsėstas vos vienas kitas staliukas, kažkokia pajūrio melancholija, ir nieko daugiau. Programa skelbė, kad vakare bus iškilmingas šventės atidarymas. Tuo beliko ir patikėti.
Pasirengimo šventei ženklų buvo. Mėtėsi metalinės konstrukcijos, iš kurių turėjo būti tveriamos prekybos vietos. Iš velėnos gabalų bandyta sudėlioti žalia pievelė jau spėjusi gerokai apdžiūti. Ant takų išpiltoje skaldoje klimpo kojos ir visa tai patvirtino estų nusiskundimus, kad dėl sunkmečio trūksta lėšų viską padaryti taip, kaip reikėtų.
Tik rusai iš Velikij Novgorodo nesiskundė sunkmečiu, į šventę kartu su miesto delegacija atsivežę visą pučiamųjų orkestrą. Rusiškas išdidumas tikriausiai neleido jiems pasirodyti prasčiau, nes pernai Velikij Novgorode vykusi tarptautinė Hanzos šventė nušluostė nosį ne vienam Europos miestui, priklausančiam naujųjų laikų Hanzos sąjungai.
"Rusai mėgsta stebinti", – pagalvojau išėjusi iš rusų palapinės.
300 eurų – būtent tiek jie prašė už baltus, karoliukais ir juostelėmis dekoruotus veltinukus, kuriuos demonstravo kaip savo talento pasididžiavimą.
Viduramžiais net turtingiausių pirklių žmonos tokiais veltinukais neavėjo. Tačiau Hanzos šventė tuo ir žavi, kad vienija senuosius laikus su šia diena.
Beždžionė atvažiavo dviračiu
Tų sąsajų bandė ieškoti ir estai, per iškilmingą šventės atidarymą scenoje ant Pernu upės demonstravę kažką panašaus į anų laikų kasdienybę. Tuo pat metu vandenyje plūduriavo senieji burlaiviai, butaforiniai namai, netgi bažnyčios ir velniai, vairuojantys vandens motociklus.
Tai yra veiksmas. Taip estų idėją aptarinėjo naujųjų laikų Hanzos miestų delegacijos.
"Tai jau 23-ioji tarptautinė Hanzos šventė, kurioje dalyvauju. Visur važiuoju dviračiu", – jokių trūkumų neįžvelgė Hanzas Potratzas iš Liubeko. Jo dviratis priminė pavargusį žirgą, apkarstytą rakandais ir kailiais, tačiau Pupų dėdės stiliaus vokietis, rodos, džiaugėsi kiekvienu sutiktu žmogumi.
"Kitais metais būtinai atvažiuosiu į Kauną. Tai bus jau 24-oji mano šventė", – rodydamas į ranka pieštą žemėlapį, kuriame ryškiai pažymėtas Kaunas, didžiavosi Hanzas.
Išgirdęs, kad mes iš Kauno, nuolat besišypsantis keliauninkas suskubo raustis savo kuprinėje.
"Dovanoju jums kai ką ypatingo. Tai rožė iš mano sodo, kurią tik šįryt su rasa nuskyniau!" – iškilmingai pareiškė Hanzas ir ištraukė mažą iš atlasinės juostelės susuktą rožytę.
"Ar neliūdna vienam?" – klausiu klajūno.
"Turiu draugę", – mostelėja ranka į prie vairo įsitaisiusią pliušinę beždžionėlę ir nusikvatoja. Anksčiau jis keliaudavęs su trim draugais, bet liko vienas, ištvermingiausias.
Gėlėtų kaliošų viliotinis
Šventinis šurmulys penktadienio popietę jau gerokai įsibėgėjo. Kone visą miestelio centrą okupavę prekybininkai viliojo ragauti, matuotis, grožėtis ir, žinoma, pirkti.
Mitas, kad estai iš principo nekalba rusiškai, griuvo pabandžius pakalbinti vieną kitą mugės prekiautoją. Mat išgirdę klausimą anglų kalba žmonės kaip mat atsakydavo rusiškai, nors ir labai sunkiai.
"Tautinis kostiumas pas mus labai populiarus", – maivydamasi prieš fotoaparatą gyrėsi pagyvenusi estė.
Tautinius kostiumus kurianti Marika Illik kalbą pasuko verslo linkme.
"Girdėjau, kad Kaune galima pigiai nusipirkti lininio audinio. Gal žinote adresą?" – teiravosi Marika ir pažadėjo kitąmet būtinai atvažiuoti į Kaune vyksiančią tarptautinę Hanzos šventę.
Akys raibo nuo skandinaviškais raštais margintų vilnonių megztinių, skraisčių, kojinių, lininių suknelių, ryškiaspalvėmis gėlėmis išmargintų kaliošų ir molinukų. Prekystaliai su gintariniais karoliais ir kinų gamybos apatiniais labai priminė lietuviškas muges, tačiau su daugiau estiškų prieskonių.
"Ateik, ateik arčiau!" – pirštu kvietė prie medinio kankinimo aparato prisiglaudęs raudonskruostis vokietis, kuriam padėti kaipmat prišoko bedantis budelis. Kalvis braukė prakaitą, nes žaizdro ugnis degino labiau už kaitrią saulę. Nusikaldinti kokį metalinį niekutį praeiviai neskubėjo, tik iš šalies stebėjo kalvio triūsą.
Kailiais apsisiautęs vyras įdėmiai žiūrėjo, kaip, sekdamas jo pavyzdžiu, berniukas bando įžiebti kibirkštį. Grūdus piestoje grūdusi moteris dirbo viena, be pasekėjų, tačiau kuklus viduramžių kampelis turėjo kažkokio ypatingo šarmo šiuolaikiškų margumynų pilnoje mugėje. O ji viliojo labiau nei barai ir restoranai, kurie apie vidurnaktį užsidarydavo.
Pakerėjo pagoniški efektai
"Šeimininkai pageidauja, kad šventėje būtumėte švarūs", – prieš kiekvieną svečią lankstėsi trys vaidilutės iš Kauno. Iš molinio ąsočio pilamas vanduo, austas lininis rankšluostis mažų mažiausiai stebino į Kauno miesto priėmimą besirenkančius naujųjų laikų Hanzos sąjungos miestų merus ir kitus svečius.
Gavusi patarkuoti bulvių didžkukuliams ponia iš Vokietijos nusitarkavo pirštą, bet visai dėl to nepyko, mat virtuve virtusiame restorano salės kampe sukęsis aktorius Ramūnas Šimukauskas kaipmat numalšino skausmą lietuviškais vaistais iš savo gertuvės.
Ne visi drįso lipdyti didžkukuliais, tačiau stebėti kulinarinį paveldą iš tolo norėjo. Juolab kad kauniečiai viliojo netrukus jų paragauti.
Kauno šventės meno vadovas Andrius Žiurauskas kaip tikriausias anų laikų pagonis bėrė druską į ugnį, liejo gėrimą seniesiems dievams ir apsukriai į pagoniškas apeigas įtraukė valdžios vyrus. "Skanu!" – įvertino Hanzos sąjungos prezidentas, Liubeko meras Berndas Saxe, iš įspūdingo rago paskanavęs dievams aukoto gėrimo.
Negana to, kiekvienas priėmimo svečias gavo dovanų po molinį ąsotėlį medaus su kitąmet Kaune vyksiančios tarptautinės Hanzos šventės simbolika.
Bus daugiau žaidimo
"Ačiū Kaunui, kad sutiko kitąmet rengti šventę ir kviečia mus visus", – dėkojo viduramžių apdarais išsidabinę Liubeko atstovai. Kaip tik dėl to Kaunas ir rengė priėmimą garbiems svečiams, kurie liko gerokai nustebę, mat renginys tarp kitų priėmimų tikrai išsiskyrė.
"Kada vyks? Koks šventės moto? Kas įdomaus Kaune?" – tokių klausimų netrūko Kauno delegacijai per visas šventės Pernu dienas. Ir estai iš įvairų šalies miestų, ir į šventę suvažiavę kitų Hanzos miestų atstovai Kauno palapinėje domėjosi, ką įdomaus Kaunas pasiūlys kitąmet vyksiančiose 31-osiose Hanzos dienose.
"Šventė bus tikra, jei į ją atėję žmonės ne tik stebės, o patys dalyvaus žaidimuose, atrakcijose, bendraus", – pagrindinį uždavinį ruošiantis šventei Kaune iškėlė kauniečių delegacijai Estijoje vadovavęs vicemeras Rimantas Mikaitis. Jis pastebėjo, kad Pernu šito labiausiai ir trūko, mat vieni kažką darė, o kiti tik stebėjo, todėl pritrūko emocijų.
Naujausi komentarai