Ko verta Tomo Arūno Rudoko poezija, proza? Naujausią – priešmirtinį – jo poezijos rinkinį Rašytojų sąjungos leidyklos vadovas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas atmetė. Negi Tomas visą gyvenimą tūpčiojo vietoje: apdainavo vienintelę mūzą – prostitutę?

Gulbės giesmė – pirmasis

„Rudokas nestebina. Jis niekada nebus nei Keruakas, nei Bukovskis, net iki Sigito Parulskio jam trūksta trigubai tiek talento, kiek turi dabar. Bet ir nenuvilia. “Pornomūza„ – tikriausiai viena kietesnių lietuviškų černūchų su keliomis puikiomis mintimis. Nemoka Tomas Arūnas gyventi, nemoka ir rašyti, neturi pinigų, vilties ir savigarbos, užtat jausmo ir humoro – per akis“, – taip savo recenziją apie T.A.Rudoko romaną „Pornomūza“ baigia Tomas Marcinkevičius.

Literatas Darius Pocevičius T.A.Rudoko kūrybą linkęs dalyti į du etapus: pirmasis – ankstyvoji poezija ir proza, antrasis – vėlesnioji.

T.A.Rudokas į literatūrą ėjo per andergraundą. Kas ir kaip būtų keista, pirmasis jo kūrybos etapas buvo brandžiausias. 1989 m. dideliu tiražu išleistas pirmasis jo romanas „Autodafė“. „Pats pirmas romanas ir buvo pats geriausias. Jis iš karto tapo kultiniu. Tai buvo Tomo gulbės giesmė“, – įsitikinęs D.Pocevičius.

Kai lieka vien keiksmai

Pirmieji T.A.Rudoko eilėraščių rinkiniai buvo įtemptos kalbėsenos, gana sudėtingo stiliaus. T.A.Rudokas save laikė Gintaro Patacko mokiniu ir su juo varžėsi dėl aukštosios poetikos ir gatvės kalbėsenos.

„Pirmieji trys T.A.Rudoko poezijos rinkiniai buvo aukšto lygio. Paskui jis ėmė eksperimentuoti. Pavyzdžiui, išleido eilėraščių rinkinį “Naktis be taisyklių„, kurį sudaro per vieną naktį parašyti eilėraščiai. Kaip eksperimentas – įdomus, bet tematika – ta pati, viskas parašyta ranka, paskubomis, gilių prasmių ten nėra“, – vardijo D.Pocevičius.

Sakoma, brandaus amžiaus poetai apsivalo nuo jaunystės šiukšlių ir ima rašyti tiesiau, paprasčiau, elementariau. Tomas ėmė rašyti kai kur visiškas banalybes.

Poezijoje, anot pašnekovo, tai virto mokykliniais eilėraštukais, o prozoje – gyvenimo purvo rodymu, viešu demonstavimu. Taip būna, kai kūrinio siužetas nužygiuoja į antrą planą, o pirmoje vietoje lieka keiksmai. Romanas „Pornomūza“, vėlyvieji eilėraščiai – pernelyg banalūs, paprasti.

Ko tokio stiliaus kūryba rašytojas siekė? Nuo pirmųjų kūrinių save jis priskyrė bytnikų ir hipių kūrybinei tradicijai. Kuo nors sekė, ką nors bandė pamėgdžioti? Jis dievino Jacką Kerouacką, šio romanas „Kelyje“ apie bytnikus Tomui buvo lyg Biblija. Bet pats, akivaizdu, pasuko ne tuo keliu.

Pavėlavęs bytnikas

V.Sventickas dievagojosi, kad nėra didelis nei T.A.Rudoko kūrybos, nei jo gyvenimo žinovas. Anot literatūros kritiko, T.A.Rudokas su savo poezijos knyga krito konkursinėje kovoje. Į Rašytojų sąjungos leidyklą atnešama daug poezijos rankraščių, ir jis priverstas rinktis.

"Iš visko, ką T.A.Rudokas parašė, nesusiklosto visuma, kuri leistų daryti aiškius apibendrinimus, suteiktų galimybę įterpti jį į kokius nors literatūros procesus, apibrėžti vietą ieškant palyginimų.

Kuo jo poezija kitokia, savita? Energija, maištas, labai klategoriški sprendimai – viskas juoda–balta, draugas–niekšas ir t. t. Kadangi mūsų poezijos visuma aptakesnė, drungnesnė, šis vyriškas gestas darė įspūdį", – kalbėjo V.Sventickas.

Jo nuomone, T.A.Rudoką galima laikyti pavėlavusiu bytniku. Nenuoseklus jo gyvenimo būdas – pagėrimai, įkalinimas – kūrybai gerokai trukdė.

„Tada pradeda trūkti kantrybės pasidarbuoti su tekstais, kurie naktį gal prie vyno atsirado, tobulinti kompoziciją, poetinę kalbą, eilėdarą. Jam gal net atrodė, kad to daryti nereikia, todėl nemažai poetinių tekstų stokoja profesinio meistriškumo – panašūs į saviveiklą, – kalbėjo V.Sventickas. – Rankraštyje, kurį mačiau ir skaičiau, buvo nemažas pluoštas vertų dalykų, bet neką mažesnis – su minėtom bėdom.“