Visada įsimylėjęs

Jį nuolat painioja su garsiu Rusijos dainininku Filipu Kirkorovu. Jis to neapkenčia. Lietuvoje jį dažnai užkalbina angliškai, o restoranuose padavėjai atneša užsieniečiams skirtą meniu. Kai užsimano, jis gali apsimesti ispanu ar italu - niekas neįtaria, kad tikras lietuvis gimė ir augo Anykščiuose. Įspūdingos išvaizdos šokėjas Mindaugas Lekauskas piktinasi, kai jį vadina gražuoliuku.

„Jeigu žmonės nieko kito nemato, tik tai, kaip aš atrodau, tai jau jų problema, ne mano“, - aikštingai aiškina jis.

Paslapčiukais pradėjęs lankyti šokių repeticijas antroje klasėje, dabar dvidešimt ketverių metų vyras gali užtikrintai pasakyti, kad šokis tapo jo gyvenimo būdu. Maža to, jis norėtų, kad kuo daugiau žmonių užsikrėstų šokių virusu ir pajaustų tą malonumą, kurį gali suteikti gebėjimas judėti šokių ritmu.

Lyginimai piktina

Nors M.Lekauskas ir nebe- sistebi, kai žmonės jį kartais pasitinka sveikinimu „O, Kirkorovas atėjo, labas“ arba aiškina, kad jis labai panašus į Džordžą Maiklą, šokėjui tai nepatinka. Jis norėtų, kad aplinkiniai jį vertintų už tai, ką jis daro ir koks yra, o ne todėl, kad pasaulyje gyvena į jį panašių žinomų žmonių.

„Tai gal Kirkorovas panašus į mane, o ne aš į jį, ką?“ - nuolat tenka atremti M.Lekauskui.

Vaikinas tikina, kad artimiausioje jo aplinkoje niekas su įžymybėmis jo nelygina ir apskritai mažai dėmesio kreipia į išorę. Daugelis šokėjų gali pasigirti gera išvaizda, todėl didžiuotis vieniems prieš kitus nebelieka prasmės.

„Aš tavęs noriu“

Šį vakarą M.Lekauskas į didžiąją sceną užlips Kaune, nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finale.

Prieš keletą mėnesių po vieno renginio prie jo priėjusi simpatiška mergina pasakė: „Aš tavęs noriu“. Apstulbintas šokėjas po akimirkos išgirdo patikslinimą: „Noriu, kad šoktum su mano grupe“. Į „Eurovizijos“ atrankos finalą patekusios grupės „elMAR“ merginos ištisas savaites su M.Lekausku repetavo Klaipėdoje ir Radviliškyje, todėl žiūrovai tiesioginės transliacijos metu turėtų išvysti įspūdingą šou.

Šokėjas ir anksčiau ne kartą šoko su populiariomis grupėmis „Pikaso“ ir „Mango“, kūrė grupių pasirodymų choreografiją, tačiau dabar šiuos bandymus jis vadina silpnokais.

Aukščiausia lyga

Pačiam M.Lekauskui šokis yra ne tik pragyvenimo šaltinis ir gyvenimo aistra. Ne kartą gyvenime būtent šokis padėjo jam pelnyti palankumą, atkreipti į save dėmesį arba net išsisukti iš sudėtingiausių situacijų.

Visi M.Lekausko draugai yra bent kiek susiję su šokiu, o su šokių klubo „Merengo“ nariais jis net vyksta pramogauti ar atostogauti. Profesionalus šokėjas klube „Merengo“ dirba šokių vadovu, be to, vaikų klube „Saulutė“ yra subūręs vaikinų šokių trupę. Jis nevengia dalyvauti ir trumpalaikiuose projektuose, nes nori išbandyti pačias įvairiausias galimybes, kurias suteikia gebėjimas šokti.

M.Lekauskas ne kartą dirbo modeliu, išbandė aerobikos trenerio duoną sporto klube „Kitonija“. Prireikus šoko net tautinius šokius, nepaisydamas to, kad pasiruošti tiesioginei koncerto transliacijai turėjo vos keletą valandų.

Iš Anykščių į Klaipėdą M.Lekauskas atvažiavo studijuoti choreografijos. Pasak šokėjo, uostamiestyje veikia aukščiausia šokėjų rengimo lyga, todėl jis net neabejojo, ką rinktis baigus mokyklą. Nors jo pažymių vidurkis – 9,4 būtų leidęs studijuoti ir solidesnius mokslus, vaikinas tikino, kad visada žinojo, jog jo vieta yra scenoje. Studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje M.Lekauskas baigė praėjusiais metais.

Pašaukimu abejojo

Baigęs mokslus M.Lekauskas sudvejojo, ar tikrai nori visą gyvenimą gyventi tik šokdamas ir mokydamas šokti. Praėjusią vasarą jis paskyrė sau išbandymą – išvažiavo į Londoną ir kaip daugelis lietuvių ėmėsi dirbti paprasčiausius darbus. Per kelis mėnesius jis išbandė keletą profesijų ir vieną dieną su dažytojo teptuku rankoje savęs paklausė: „Ką tu čia veiki?“.

Dabar šokėjas mano, kad tokios pertraukos ir atsitraukimo nuo savo aistros ir profesijos jam reikėjo tam, kad iš tikrųjų suvoktų, ką nori veikti gyvenime. Patirtį, įgytą didžiuliame mieste, jis ir dabar dar vadina neįkainojama, o į Didžiąją Britaniją jis ketina sugrįžti tik aplankyti draugų ir stebėti vieno svarbiausių pasaulio šokių festivalio Blakpule.

Padeda išsisukti

Prieš kelis mėnesius M.Lekauskas sugebėjo susidraugauti net su pogrindinio Londono klubo lankytojais juodaodžiais. Pravertė gebėjimas šokti.

Sporto klube su dviem juodaodžiais iš Kongo jis susipažino stebėdamas krepšinio rungtynes. Jie taip pat sirgo už Lietuvą, kai mūsų krepšininkai olimpiadoje žaidė su italais. Nauji pažįstami iškart išvardijo tris žinomiausius Lietuvos krepšininkus: Sabonis, Marčiulionis ir Paksas, o paskui kvatojosi iš šokėjo reakcijos į tokį sąrašą. Pasirodė, kad juodaodžiai Lietuvoje buvo lankęsi būtent tuo metu, kai Lietuvoje šėlo Prezidento skandalas, todėl gerai įsidėmėjo nušalinto Prezidento pavardę.

Po rungtynių M.Lekauskas su naujais pažįstamais nuėjo į uždarą klubą, kuriame lankosi vien juodaodžiai, ir turėjo išgerti keletą taurelių tekilos, kad galėtų ištverti šimtus nepalankių žvilgsnių. Visame klube jis buvo vienintelis baltasis.

Nusprendęs sumažinti tvyrančią įtampą ir įsidrąsinęs, M.Lekauskas užlipo į sceną ir pašoko taip, kad net apsaugos darbuotojai, artėję link jo, kad nukrapštytų nuo scenos, stabtelėjo. Vėliau daugelis ėjo prie jo, kad išsakytų savo palankumą.

Gali užsidirbti

M.Lekauskas mano, kad šokio kalba galima susikalbėti visame pasaulyje. Mažai žmonių gali likti abejingi tam vaizdui, kai mato puikiai judančius šokėjus. Be to, daugeliui kyla ir baltas pavydas bei noras patiems išmokti judėti šokio ritmu.

Vaikinas jau nuo antro kurso nebeprašė pinigų iš tėvų kišenės. Šokis suteikia galimybę ir užsidirbti. Dar studijuodamas M.Lekauskas išbandė go go šokėjo duoną, o įdomiausia jo studentiško uždarbiavimo patirtis – darbas už baro.

Palangos šachmatinėje jis dvi vasaras dirbo barmenu klubuose „Gravity“ ir „Ibiza“. Greitai pasklido gandas, kad kurorte atsirado nauja atrakcija – šokantis barmenas. Kai darbdaviai priėmė jį į darbą, nežinojo, kokį lobį atrado. Kadangi ir už baro šokėjas negalėjo nešokti, greitai žmonės ateidavo vien dėl to, kad pažiūrėtų į reginį – barmenas gėrimus pilstė šokdamas ir kartkartėmis žongliruodamas baro reikmenimis. Į klubą užsukę užsieniečiai M.Lekauskui palikdavo didžiules sumas arbatpinigių. Jiems neatrodė, kad palikti 50 litų kupiūrą „arbatai“ - per daug tokiam energingui barmenui.

Salsa paryčiais

Didžiausia šokėjo svajonė – kada nors įkurti klubą, kuriame žmonės galėtų išmokti įvairiausių šokių – nuo klumpakojo iki sudėtingiausio pramoginio šokio ar breiko. M.Lekauskas turi viziją, kad vieta, kur galima išmokti pačių įvairiausių šokių žingsnelių, o vėliau šalia esančiame restorane ir pašokti, turėtų milžinišką populiarumą.

Kol kas jis dar atsargiai kalba apie įsimylėjimus ir meilę, nes mano, kad pirmiausia turi įgyti tvirtą pagrindą po kojomis ir tik tada galvoti apie rimtus santykius. Vis dėlto M.Lekauskas tikina, kad nėra nei lovelasas, nei donžuanas. Laikas, kai jis mėgavosi panelių rodomu dėmesiu ir žaidė begalinius flirto žaidimus, – praeityje. Dabar šokėjas svajoja sutikti moterį, kuriai ir patys beprotiškiausi sumanymai atrodytų patrauklūs ir įgyvendinami, o energijos, avantiūrizmo ir gyvenimo džiaugsmo ji turėtų ne mažiau nei jis pats.

M.Lekauskas prasitarė, kad nors dar ir nėra tikras dėl savo jausmų, neseniai sutiko merginą, kuri sušoko su juo salsą ketvirtą ryto pažadinta iš miego, o žiemos naktį entuziastingai priėmė idėją nuvažiuoti prie jūros.

„Kita vertus, aš visada įsimylėjęs. Vienintelė dar niekada nepasibaigusi mano meilė – šokis“, - supratęs, kad buvo pernelyg atviras, čia pat pridūrė M.Lekauskas.