Kaip vesti dialogą su Rusija ir ar tikslinga Lietuvai išlaikyti griežtą poziciją, kad su Kremliumi derėtis neverta, net jei tai reikštų, jog Europos Sąjungos balsas prie derybų stalo nebūtų itin girdimas, „Žinių radijo“ laidoje „Girdžiu tavo nuomonę“ diskutavo europarlamentaras, konservatorius Paulius Saudargas (toliau – P. S.), Geopolitikos ir saugumo studijų centro vyriausiasis patarėjas Vladimiras Laučius (toliau – V. L.) bei šio studijų centro analitikas ir buvęs ambasadorius prie NATO Vytautas Leškevičius (toliau – V. L.).
– Ar vertėtų svarstyti apie Europos pasiuntinį Maskvoje?
– P. S.: Aš remiu mūsų prezidento ir Vyriausybės poziciją, kad galbūt atsargiai į tai reikėtų žiūrėti. Tačiau iš karto noriu pasakyti, kad matau dvi kryptis ir formatus, apie ką galime kalbėti.
Jeigu kalbame apie Europos Sąjungos nuolatinį pasiuntinį ar atstovą prie Rusijos, tai čia kyla labai daug grėsmių ir klausimų. Rusija nerodo jokio noro susitarti, bombarduodama energetinę ir civilinę infrastruktūrą.
Laikydamasi nerealių derybinių pozicijų, Rusija nerodo jokio žingsnio į priekį. Tokiu atveju tokio pasiuntinio paskelbimas tarsi legitimizuotų, avansu pakeltų diplomatinius santykius su Rusija į aukštesnį lygį, nors Rusija jokio ženklo neparodė.
Kita problema – tokio pasiuntinio derybinė pozicija: kas jam stovi už nugaros, kaip apibendrinti, kaip suformuluoti tvirtą derybinę poziciją, už kurią stovėtų visa Europos Sąjunga. Tai tampa gremėzdišku procesu.
Be to, derybinės pozicijos formavimas galėtų Europą skaldyti ir nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbių dalykų, pavyzdžiui, nuo to, kad turime spausti Rusiją, pirmiausia – ekonomiškai.
Prieš pat Kalėdas priimtas reglamentas uždraudė rusiškų dujų importą į Europos Sąjungą. Dabar laukiame naftos importo uždraudimo. Tai labai svarbi pozicija. Manau, Europos Sąjunga turi derėtis net nesiderėdama – derėtis iš galios pozicijos ir daryti spaudimą.
Kita vertus, turėti savo ausis, akis ir net liežuvį prie derybų stalo, tų derybų, kurioms vadovauja JAV, yra kitas klausimas. Verta turėti savo atstovą taikos derybose, kurios jau vyksta.
– Bet atskiro pasiuntinio iš Europos Sąjungos ir be dialogo, kurį jau bando vesti Prancūzija, įmanoma atsirasti prie derybų stalo?
– V. L.: Tas pasiuntinys nebūtų prasmingo dialogo įrankis. Kalbėti apie tokius pasiuntinius man panašu į kalbėjimą apie Europos Sąjungos karines pajėgas. Galbūt kažkada, susitarus valstybėms, galėtų atsirasti kažkas panašaus konkrečiais ir išskirtiniais atvejais.
Europos Sąjunga turėjo tokį pasiuntinį Afganistane, t. y. Vygaudą Ušacką, tačiau šiuo konkrečiu atveju, turint omenyje sudėtingumą ir bendros pozicijos pačioje Europos Sąjungoje neturėjimą, man toks pasiuntinys atrodytų dar didesnis iššūkis Europos Sąjungos vienybei ir nuosekliam mąstymui nei komisarė užsienio reikalams Kaja Kallas, dėl kurios dažnai kyla kibirkščių pačioje Europos Sąjungoje.
Kita vertus, labai keista žiūrėti į diplomatiją tik kaip į būdą atskirti priešus nuo draugų. Diplomatija nėra skirta tam, kad su vienais mes turėtume diplomatinius santykius, o su kitais – ne, pagal tai, kaip juos vertiname iš geopolitikos ar moralės pozicijų.
Net ir tada, kai santykiai yra blogi, diplomatija gali ir labai dažnai turi veikti. Požiūris, kad viskas yra atvirkščiai ir jei mums kažkas nepatinka – turime atšaukti savo ambasadorius, yra ypač būdingas pastarojo meto Lietuvos užsienio politikai. Tačiau tai tikrai nėra daugumos gilią valstybingumo patirtį turinčių Europos valstybių pozicija.
Jokios Rytų politikos nėra, nes neturime ten pasiuntinių. Pasistatyti sieną nėra politika, juo labiau – tai nėra diplomatija.
Jeigu pasižiūrėtume, kiek Europos valstybių turi savo pasiuntinius Maskvoje, o kiek ne, pamatytume, kad apie ką aš kalbu, vis dėlto yra arčiau tikrovės nei fantazijos, kurias leidžia sau kai kurie mūsų politikai.
Jie mano, kad viskas gerai, jei neturime ambasadoriaus nei Maskvoje, nei Minske, nei Pekine, ir visa tai vadina „Rytų politika“. Jokios Rytų politikos nėra, nes neturime ten pasiuntinių. Pasistatyti sieną nėra politika, juo labiau – tai nėra diplomatija.
– Kokiu būdu tą dialogą reikėtų pradėti?
– V. L.: Dialogą gali tęsti tos valstybės, kurios tai darė iki šiol. Kodėl JAV deda pastangas ir kodėl Europa neturėtų jų dėti? Nematau problemos grįžti prie derybų stalo valstybių lygiu. Problema ta, kad dalis įtakingų valstybių to dar nepadarė, galbūt šiek tiek baimindamosi, kad tai bus suprasta kaip pataikavimas Maskvai.
Šiuo metu Europoje gana madinga sakyti, kad pataikauja Vašingtonas, o mes esame kitokie – geresni ir turintys daugiau moralės. Tačiau iš esmės reikia tęsti dialogą, kuris kažkuriuo metu buvo nutrauktas. Kitos išeities nėra – valstybės turi kalbėtis tarpusavyje, juo labiau Europos valstybės.
– Vieni sako tęsti dialogą, kiti linkę taikyti ekonominį spaudimą Rusijai ir taip užsiauginti savo stiprybę, kad ji galiausiai privalės Europą pakviesti prie derybų stalo. Kuris požiūris yra teisingesnis?
– V. L.: Šiuo metu vėl tampa aktualu klausti, kokia bus pokario Europos saugumo architektūra. Kaip modeliuosime šią saugumo architektūrą? Ar sieksime naujos pokarinės saugumo tvarkos Europoje su Rusija ar prieš Rusiją?
Atsakę į šį klausimą, galėtume atsakyti ir į kitus, kiek techniškesnius klausimus: kokio tipo pasiuntinio mums reikėtų Maskvoje, jei apskritai reikėtų, ir kokį mandatą jis turėtų turėti?
Kitas svarbus klausimas – pats mandatas. Ar kalbame apie nuolatinį atstovą, kokius Europos Sąjunga turi trečiosiose šalyse ir daugumoje tarptautinių organizacijų, ar apie laikiną atstovą deryboms dėl paliaubų ar taikos Ukrainoje? Kol kas atsakymo į šį klausimą nėra.
Manau, kad būdami sąlygiškai galinga jėga, kaip Europos Sąjunga, turėtume turėti savo vietą prie derybų stalo, prie kurio nebijo atsisėsti JAV.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)