Sostinėje, prie buvusio KGB muziejaus, pradėta akcija „PUT IN jail“, kurios metu, pasitelkiant dirbtinį intelektą, sukurtas realaus ūgio Vladimiro Putino atvaizdas su antrankiais, jis uždarytas į kalėjimą. Į akciją nuvyko LNK žurnalistė Karolina Liukaitytė, kuri domėjosi, ar realu ateityje režimo vadovą išvysti už tikrų grotų.

Apie šią akciją žurnalistė kalbino Strateginių iniciatyvų centro vadovą Alką Paltaroką.

 – Šiandien mes įvykdėme akciją, kurios pavadinimas „PUT IN jail“ – Putinas kalėjime. Artėjant Gedulo ir vilties dienai, 1,68 m V. Putino atvaizdas, sukurtas dirbtinio intelekto, pasodinamas į kalėjimą. Pats pirmasis kalėjimas – laisvės kovų ir okupacijų muziejus, buvę KGB rūmai. Tas pats atvaizdas keliaus ir į kitus muziejus, kurie susiję su Lietuvos genocidu.

G. Skaraitienės/BNS nuotr.

 – Kur dar keliaus V. Putino atvaizdas?

– Daugelis galvoja, kad Lietuvoje yra tik vienas muziejus, susijęs su genocidu. Mes turime ir Tuskulėnų memorialą Vilniuje, turime Tauragėje, Lazdijuose, Klaipėdoje, Gargžduose, daug yra tų muziejų. Didesni ar mažesni, pasistengsime, kad visuose juose atsidurtų V. Putino atvaizdas.

– Ar tai mums yra priminimas, kokia data artėja ir ką Sovietų Rusija mums padarė? Ar tai tuo pačiu ir simbolinė akcija, kuri gali atnešti šiek tiek pasitenkinimo tiems, kurie laukia teisingumo?

– Teisingumą vykdo teismai. Visuomenė gali tik pasmerkti. Mums labai svarbu prisiminti istoriją ir suvokti, kad Lietuva ypač nukentėjo. Daugiau nei 15 proc. Lietuvos gyventojų antrojo pasaulinio karo metu ir po jo buvo nužudyti, deportuoti arba priverstinai iškeldinti. Daugiau nei 600 tūkst. gyventojų neteko Lietuvos valstybė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kokius faktinius, teisinius žingsnius tarptautinė bendruomenė jau yra padariusi dėl to, kad režimo vadovas atsidurtų už kalėjimo grotų?

– Tai yra teisiniai procesai. Mes žinome, kad Tarptautinis Baudžiamasis Teismas yra priėmęs sprendimą, yra išduotas orderis jo paieškai. Yra daugiau tų teisinių procesų, daugiau tarptautinės teisinės institucijos sprendžia, kaip tai yra vykdoma. Manau, kad teisingumas anksčiau ar vėliau įsiteisins ir įsigalės.

Buvusiuose KGB rūmuose žurnalistė pakalbino ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Lauryną Kasčiūną.

P. Peleckio/BNS nuotr.

– Kas šiandien ar rytoj neatrodo, kad yra realu, po metų, dvejų, penkerių gali būti realu. Kai keičiasi situacija, kai gali keistis ir situacija pačioje Rusijoje, kai jis nebeturės apsaugos, kai neturės specialių tarnybų lojalumo – gali lūžti režimas. Tada galimybių langas atsiveria įvairiems dalykams, taip pat ir teisingumui. Visi karo nusikaltimai, kurie vyksta Ukrainoje, rodo, kad tai tik laiko klausimas.

Be abejo, tokios akcijos prisideda ir prie to, kad Vakarų visuomenės nepamirštų, su kuo jos turi reikalą. Dabar girdžiu kai kuriuos Vakarų balsus – palikime V. Putinui vietą prie stalo. Manau, tai yra klaidingas mąstymas. Galimam karo nusikaltėliui palikti vietą prie stalo reiškia dalinai ir legitilimizuoti jo veiklą.

– Šiandien esame genocido ir aukų muziejuje ir jau pripažinta, kad Lietuvoje buvo vykdomas genocidas. Ar realu, kad, sugriuvus dabartinei Rusijai, teisingumo sulauktų ir Lietuva? Jokių kompensacijų, jokių reparacijų, atsiprašymų mes taip ir nesulaukėme.

– Nesu entuziastingai nusiteikęs visos Rusijos visuomenės atžvilgiu. Kitaip tariant, manau, kad tai ne tik V. Putino, bet ir visos Rusijos karas. Labai tikėtina, kad istoriniai klausimai, net ir esant naujam vadovui, irgi bus priimami kategoriškai prieš visos Rusijos visuomenę. Nepaisant to, mes turime to siekti. Jeigu įvyktų stebuklas ir atsirastų kažkokia demokratijos galimybė Rusijos federacijoje, kodėl gi ne? Reikės kalbėti ir apie mūsų istorinį teisingumą, apie tai, ką mūsų žmonės išgyveno KGB kamerose.

Taip pat apie situaciją Rusijoje kalbintas ir Visuomenės informacijos saugumo agentūros įkūrėjas Aurimas Navys.

– Žinote, aš labai tikiuosi, bet nebūsiu tas žmogus, kuris apsimetinėja. Rusija turi branduolinį ginklą, Rusija yra didžiulė valstybė su tikrai senomis represinių jėgos struktūrų tradicijomis. Tikėtis, kad be kapituliacijos, be įveikimo mūšio lauke Rusija staiga persiverstų per galvą, visuomenė sukiltų, pradėtų atgailauti, nuteistų karo nusikaltėlius, yra šiek tiek per drąsu.

– Kas turi pasikeisti, kad būtų tokia pabaiga, kokios režimas nusipelnė?

– Visų pirma, mums reikia laimėti karą, bet laimėti taip, kad būtų atstatyta Ukrainos sienų kontrolė ar 1991 metų Ukrainos ribos. Tam, kad tai įvyktų, Ukraina turi gauti visą įmanoma ir galbūt neįmanomą paramą, pavyzdžiui, tapti NATO nare.

Taigi, tik visiškai sutriuškinus Rusijos pajėgas Ukrainos teritorijoje, mes galime galvoti apie tai, kad reikėtų dėti daugiau pastangų Rusijos pozicijai, Rusijos partizanams, kurie kovoja Rusijos federacijoje, galbūt juos paremiant tiesiogiai, padėti judėti link Maskvos ir nuversti režimą ginklu. Toks kelias pagreitintų viso režimo ir visos visuomenės pasikeitimą. Ar tai labai tikėtina? Kaip ir sakiau, aš esu realistas. Tikėtina, bet negreitai.