Situaciją „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ aptarė „Nemuno aušros“ finansavimo klausimą anksčiau besiaiškinusi „Redakcijos“ žurnalistė, Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovė Birutė Davidonytė.
– Kartu su kolega Ignu Kinčinu jau tyrėte „Nemuno aušros“ sąskaitos klausimą. Priminkite, ką ten radote?
– Mes aiškinomės, iš kur atkeliavo „Nemuno aušros“ pinigai. Suradome, kad partijai aukojo labai daug visiškai visuomenei nežinomų žmonių. Jie aukojo, įnešinėjo nario mokesčius. Tai buvo tūkstantinės sumos. Tai buvo žmonės, kurie visiškai nedalyvauja politikoje ir apskritai – labai sunku surasti informacijos, kas jie tokie yra.
Palyginti su kitomis partijomis, tai labai neįprasta. Didžiosios dalies partijų Lietuvoje nariai moka keliasdešimt eurų, o „Nemuno aušrai“ žmonės nešė tūkstantines sumas. Vidutinė nario mokesčio suma buvo 2000 eurų – tai čia vidutiniškai: kai kurie mokėjo dar daugiau, kai kurie – šiek tiek mažiau. Tie skaičiai kėlė labai didelių abejonių.
Kai pradėjome žiūrėti, kas gi tie žmonės, radome visą puokštę dalykų: didžioji dalis, net šešiolika asmenų, yra Roberto Puchovičiaus aplinkos žmonės – vienaip ar kitaip susiję įvairiausiais ryšiais: verslo partneriai, jo įmonėse dirbę žmonės, kaimynai, giminaičiai ir t. t.
Pagal griežtas taisykles vienam žmogui į rinkimų kampaniją draudžiama įlieti daugiau pinigų negu dvidešimt keli tūkstančiai eurų. R. Puchovičius pats įnešė pakankamai ženklią sumą, o bendrai su jo aplinkos žmonėmis tikrai virš 50 tūkstančių eurų buvo įlieta į rinkimų kampaniją.
Jau tada kilo klausimų, iš kur šie pinigai, kodėl žmonės, kurie niekaip nedalyvauja politikoje, staiga sugalvojo įnešti tokias reikšmingas sumas į partijos kasą.
Jau tada kilo klausimų, iš kur šie pinigai, kodėl žmonės, kurie niekaip nedalyvauja politikoje, staiga sugalvojo įnešti tokias reikšmingas sumas į partijos kasą.
Išsiaiškinome, kad vienas žmogus buvo susijęs su rusų oligarchais milijardieriais, ilgą laiką gyveno Rusijoje, tada grįžo į Lietuvą, turi dvigubą – Rusijos ir Lietuvos – pilietybę ir staiga tampa „Nemuno aušros“ steigėju bei finansiniu rėmėju. Žinant, kaip viskas vyksta Rusijoje, tai taip pat kėlė klausimų. Dažniausiai, kai prieini prie milijardinių verslų, turi įvairių sąsajų su valdžios institucijomis, teisėsauga ir t. t.
Išsiaiškinome, kad partiją rėmė ir verslai – tiek R. Puchovičiaus, tiek kitų partijos narių. Ką galiausiai konstatavo ir Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK): „Nemuno aušra“ turėjo neteisėtos finansinės paramos per įvairius verslus. Pagal įstatymus verslai negali remti politinių partijų, bet R. Puchovičiaus įmonės apmokėjo kai kurias paslaugas – tai buvo nedeklaruotas, paslėptas rinkimų finansavimas per įmones ir t. t.
– Grynųjų pinigų srautų operacijos buvo patekusios į jūsų akiratį?
– Viena iš prielaidų buvo, kad partijos nariams, kurie yra nežinomi ir nedalyvauja politikoje, bet staiga randa tūkstančius, galėjo būti padalinti grynieji pinigai. Tai žurnalistinėmis priemonėmis įrodyti yra labai sunku. Gaila, kad nesugalvojome tokio eksperimento, kurį sugalvojo K. Žukauskas – jis paskambino tiems žmonėms, ir dabar jau viskas aiškiau.
Iš esmės buvo net tokių atvejų, kai žmonės deklaravo, kad per metus gavo nulį pajamų ir turėjo nulį santaupų. Ir staiga tas žmogus įneša tūkstantines sumas į kampaniją – tai netgi neteisėta. Bet koks žmogus, negavęs jokių pajamų per praėjusius metus, vargu, ar įnešinės tūkstančius į kad ir labai mėgstamos partijos biudžetą. Galimai kampanijos metu galėjo „vaikščioti“ neapskaityti, neoficialūs pinigai.
Galimai kampanijos metu galėjo „vaikščioti“ neapskaityti, neoficialūs pinigai.
– Tai, kad K. Žukauskas paprašė atsiųsti partijos sąskaitos išrašą, tikėjotės, kad bus kažkas atrasta ir kad 130 tūkst. eurų yra susiję su grynaisiais pinigais?
– Mes buvome pastebėję gana panašius dalykus, t. y. pavedimų datos buvo panašios. Gal nebuvome sugrupavę taip aiškiai miestais, kaip K. Žukauskas – tuo metu to neviešinome, nes tai nėra galutinis įrodymas ir teisėsauga to nevertins kaip pakankamo pagrindo.
Tačiau taip – žmonės vienu metu, tomis pačiomis datomis, iš tų pačių miestų įneša sumas į kampaniją, ir tai yra dalykas, kuris gali kelti įtarimų.
Man atrodo, kad K. Žukauskas labai gerai viską sugrupavo ir iškėlė į viešumą. Dabar teisėsauga ir VRK turės atsakyti į klausimus, kaip tie pavedimai buvo gauti būtent tomis dienomis.
Manau, kad abu K. Žukausko paviešintus failus reikėtų vertinti kaip vieną, nes dalis žmonių ne tik kad nenustebo – jie sutiko su jo pasiūlymu. Žmogus, su tuo nesusijęs, jau pokalbio metu sakytų: „Ką jūs čia kalbate? Tokių dalykų nebuvo.“ Tačiau nė vienas to nepasakė.
Atrodo, kad partijos nariai puikiai suprato šią schemą, buvo su ja susipažinę ir sutiko su tokiu prašymu – jiems net klausimų nekilo. Tik kai kurie sakė, kad apie tai geriau kalbėti ne telefonu. Vadinasi, žmonės suprato, kad teisėsauga gali pasiklausyti ir kad tai gali būti neteisėta.
– Žmonės po šio tyrimo paviešinimo pradėjo klausti, kodėl to anksčiau nematė teisėsauga ir kitos tarnybos?
– Nesu tikra, ar jie nematė. Tačiau matyti yra viena – teisėsaugai reikia teisme įrodyti baudžiamąjį nusikaltimą. Reikia įrodyti, kad tie pinigai buvo sumokėti grynaisiais, kad jie buvo įnešti, ir kitus dalykus.
Vien datų ir vietų sutapimo neužteks teisme, kad būtų įrodyta, jog pinigai buvo neteisėti – tam reikia daugiau duomenų. Aš nežinau, kokie duomenys buvo surinkti ir ar teisėsauga juos analizavo.
Nenorėčiau nurašyti teisėsaugos – tiesiog žurnalistinis ir teisėsauginis darbas yra labai skirtingi. Žurnalistams užtenka faktų, kad iškeltų tam tikrus klausimus viešai, o teisėsaugai to neužtenka.
Žurnalistams užtenka faktų, kad iškeltų tam tikrus klausimus viešai, o teisėsaugai to neužtenka.
– Kai K. Žukauskas paviešino paskutinį tyrimą, jis rašė taip, lyg tai jau būtų pabaiga „Nemuno aušrai“. Kaip manote, ar tai gali būti pabaiga?
– Galbūt nebūčiau tokia optimistiška. Jau tiek buvo padaryta šios partijos, ir daug kartų atrodė, kad jau tikrai ateis pabaiga – net po teismo sprendimo, kai R. Žemaitaitis buvo nuteistas už neapykantos kurstymą ir antisemitizmą. Atrodė, kaip tas žmogus toliau gali būti koalicijoje, bet pasirodo – gali, nes socialdemokratų tolerancijos riba yra labai aukšta.
Matome, kad toleruojama labai daug. Prezidentas net pasakė, kad tai jau nebe lašas į kantrybės taurę, o samtis, bet kol kas iš socialdemokratų nematome ryškesnės reakcijos.
Matome, kad toleruojama labai daug.
Standartiškai kalbama, kad institucijos turi atsakyti į klausimus, bet politinio vertinimo labai trūksta. Toks jausmas, kad dabar gyvename laikais, kai toks dalykas kaip politinė atsakomybė apskritai nebeegzistuoja – egzistuoja tik teisinė atsakomybė. Jeigu žmogų pasodins į kalėjimą, tuomet jis bus pašalintas iš koalicijos, bet pasitikėjimo politika pasekmės nebėra vertinamos taip, kaip buvo vertinamos dar prieš kelerius metus.
Man atrodo, kad tai yra labai pavojinga. Politikai neturėtų vadovautis tik teisiniu vertinimu – jie yra asmenys, valdantys valstybę, ir visuomenė jais pasitiki arba ne. Politinė atsakomybė turėtų būti viena iš politinio pasitikėjimo dedamųjų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)