Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Gal praeitį prisimename selektyviai, o politinė savisauga visais laikais buvo stipresnė nei viešai deklaruojami principai? O gal ir itin greitas informacinis laukas iškreipė politinės kultūros sąvoką? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Girdžiu tavo nuomonę“ diskutavo politologė Jolanta Bielskienė (toliau – J. B.) ir komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius (toliau – L. U.).
– Ar anksčiau politinė atsakomybė buvo suvokiama plačiau?
– L. U.: Manau, kad atmintis mus klaidina. Aš prisimenu, kaip elgėsi Darbo partija – nei garbės, nei orumo, nei politinės atsakomybės nebuvo. Visi prisimename, kaip vyko juodoji buhalterija – vos ne atviru tekstu. Tai kur čia ta politinė atsakomybė ir aukšti standartai?
Manau, kad visais atvejais viskas priklauso nuo žmonių, kuriuos mes turime, arba kurie dalyvauja politikoje ir yra pirmose vietose. Jeigu pabandytume lyginti objektyviai, vis dėlto reikėtų pasižiūrėti į aplinkybes, kokioje erdvėje mes gyvename ir kokia yra visuomenės tolerancija įvairiems nusižengimams.
Jeigu dabar politikas, nuvažiavęs į kokius nors valstybinius apartamentus ir gyvendamas ten su šeima, jau susilauktų rimtų klausimų, tai kai koks nors Algirdas Brazauskas gyvendavo valstybiniuose „Auskos“ rūmuose, visiems buvo suprantama ir gerai. Tai šioje vietoje, man atrodo, reikia vertinti kritiškai. Aš manyčiau, kad pirmiausia turime matyti kontekstą, visą tuometinę kultūrinę aplinką – negalime šios dienos standartais vertinti 1995 m. situacijos.
Negalime šios dienos standartais vertinti 1995 m. situacijos.
Lygiai taip pat negalime kelti aukštus standartus, imti užsienio pavyzdžius ir sakyti: štai kaip yra Švedijoje ar Skandinavijoje, ir kad lygiai taip pat turėtų būti pas mus.
Kai valstybei žalą skaičiuojame dešimtimis ar šimtais eurų, man irgi kyla klausimas, ar tai iš tiesų yra taip reikšminga. Ar tai tas nusižengimas, kurį reikėtų statyti greta nacionalinio stadiono, kur žala daroma dešimtimis milijonų eurų? Visada reikėtų pasverti, pabandyti savikritiškai pasižiūrėti, įsivertinti ir, kaip įmanoma objektyviau, palyginti tuos skirtumus, o tada priimti sprendimus.
Galime pasiduoti tokiai madai – eiti į viešumą ir visus vienu dalgiu pjauti, nepaisant to, ar žalą skaičiuojame eurais, ar milijonais.
– Ar politinės atsakomybės riba susiaurėjo?
– J. B.: Politika visais laikais buvo politika. Siekiai ir žaidimai yra tie patys – tai tam tikri galios santykiai. Skiriasi tik skirtingų politinių veikėjų moralinis nusistatymas ir politiniai viešieji ryšiai.
Galime imti tokius politikus, kuriuos per laikmečius vertiname, pavyzdžiui, Periklį, kuris įkūrė demokratiją Atėnuose. Tačiau tam, kad tai galėtų padaryti, jis pavogė graikų miestų iždą ir pavertė moteris vergėmis. Viskas priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos žiūrėsi.
Manau, kad niekas per daug nėra pasikeitę. Galbūt labiau jaučiamas bendras fonas – ir jis tiek pasaulyje, tiek šalies viduje yra labai paaštrėjęs.
Manau, kad baltoji korta yra mesta, kai Vladimiras Putinas plėšia, vykdo karą Ukrainoje ir yra nesustabdomas. Donaldas Trumpas irgi elgiasi kaip nori. Visi šie galingi politikai yra nestabdomi. Tokios sąlygos, aišku, įgalina ir kitus politikus žaisti panašius galios žaidimus, nes jiems atrodo, kad viskas yra galima.
Labai problematiška, kai žiniasklaida pradeda formuoti politinę darbotvarkę, kai politikoje nebėra politikų vizionierių.
Kitas dalykas, ką mes dabar išgyvename Lietuvoje, – tai aiškių valdžios padalijimų tarp politikos, teisėtvarkos ir teisingumo vykdymo bei žiniasklaidos poreikis. Kai šios linijos labai neaiškiai persibraižo, nebeaišku, kas kam daro įtaką.
Labai problematiška, kai žiniasklaida pradeda formuoti politinę darbotvarkę, kai politikoje nebėra politikų vizionierių. Tiesą sakant, šiuo metu nematau nė vieno, į kurį galėčiau pažiūrėti ir sakyti: šis politikas gal nėra pats moraliausias žmogus, bet jis įkvepia vizijoms ir darbams.
Teisėtvarkoje labai dažnai matome įvairiausių grobstymų, gyventojų apvaginėjimo, sukčiavimo atvejų. Skandalai ir tyrimai vyksta labai lėtai.
O kas dėl to vyksta visuomenėje? Politikai tampa įžūlesni, o žmonės traukiasi ir gyvena vis labiau baimėje.
– Ar tikrai teisingumą pradeda vykdyti žiniasklaida, o ne teisėsaugos institucijos?
– L. U.: Reikėtų pasakyti, kad politika jau tapo pramogų sferos dalimi. Natūralu, kad teismas ateina į pramogų sferą. Formalūs dalykai tampa ne tokie svarbūs. Tada žiniasklaida, viešosios erdvės ir nuomonių lyderiai tampa teisėjais. Koks nors „influenceris“ gali tapti teisėju tam tikro politiko gyvenime.
Politika jau tapo pramogų sferos dalimi.
Ką Gintauto Palucko atveju mes iš esmės ir turime – jį nuteisė ne teismai.
Manau, kad tai neišvengiamas mūsų visuomenės virsmas. Mūsų visuomenė tampa informacinių pramogų visuomene, o politikai – vienais iš tos sferos veikėjų. Natūralu, kad jie tampa pavaldūs taisyklėms, kurios dominuoja šioje srityje.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)