– Prezidente, tokio per kančias Vyriausybės formavimo arba visai nematėme, arba seniai nematėme. Sakėte, kad vos ne kiekvieną dieną džiaugiatės, jog Energetikos ministeriją apgynėte nuo „Nemuno aušros“, nuo galimai privačių interesų. Tačiau ar yra dėl ko naktimis nemiegate? Ko pats gailitės, savo klaidų?
– Aš, tiesą sakant, turėjau labai aiškų tikslą: jeigu jau yra štai tokia duotybė – koalicija iš trijų partijų – lengva nebus. Kai buvo sutarta, kad Energetikos ministerija vis dėlto atitektų socialdemokratams, tąkart, kai posėdžiavome Prezidentūroje, nebuvo kalbama apie kokią konkrečią ministeriją. Tai yra – Energetikos ministerija pereina socialdemokratams. Kitą dieną socialdemokratai nusprendė, kad tai bus Kultūros ministerija, ir prasidėjo visa ši karuselė. Praėjus kelioms savaitėms – kai buvo ir kultūros bendruomenės nepasitenkinimo, ir panašių dalykų – vis dėlto grįžome tartum ir į pradinį tašką, nes Kultūros ministerija vėl atiteko socialdemokratams. Energetikos ministerija liko socialdemokratų rankose, kitaip tariant, Žygimantas Vaičiūnas, pasiūlytas būtent jų, buvo patvirtintas energetikos ministru.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Kodėl aš akcentuoju Energetikos ministerijos vardą? Dėl to, kad tai yra ne tik apie mūsų energetikos sektorių, bet ir apie labai svarbius sprendimus, remiant Ukrainą. Artėja žiema. Mes žinome, kad Ukrainai reikia 4,2 mlrd. m³ papildomai gamtinių dujų. Lietuva yra pajėgi maždaug 15 procentų šio poreikio patenkinti. Kitas poreikis būtų tenkinamas per pietų šalis. Mes esame pasirengę tai daryti, ir, kas jau kas, bet ponas Vaičiūnas tikrai buvo tas žmogus, kuris viską žino apie mūsų jungtis – apie tą Lenkijos–Lietuvos dujų jungtį, kuri būtent ir atvėrė galimybę tiekti dujas net ir Ukrainai. Yra ir kiti dalykai – griaunamos elektrinės Ukrainoje. Tikrai reikia jiems transformatorių, kitų energetikos ūkio sudedamųjų dalių, nes jos tiesiog išeina iš rikiuotės dėl rusų atakų. Mes esame pasirengę tą daryti ir darome tai kiekvieną dieną. Žinote, partija, kuri teigia, kad galbūt parama Ukrainai nėra reikalinga, arba kad Ukraina kalta dėl karo, arba dar kažkokius kitus dalykus šneka – aš jau automatiškai nepasitikiu tokios partijos deleguotu ministru. Aš tikrai nesitikiu iš jos, kad jis visomis išgalėmis rems Ukrainą šioje žiaurioje kovoje prieš grobiką ir okupantą. Štai kodėl kovojame, kad šis strateginis sektorius būtų tikrai tinkamose rankose. Tikrai apgailestauju, kad kultūros situacija ilgą laiką buvo tokioje įtemptoje padėtyje. Šiandien mes matome – sprendimai yra. „Nemuno aušros“ pėdsakų Kultūros ministerijoje nebus, kad ir didele kaina už tai mokama, bet vis dėlto rezultatas pasiektas.
– O premjerės Ingos Ruginienės šypsena dar grįš?
– Na, tikrai – kaip matote, iš mano veido šypsena dar nedingo, kartais nusijuokiu. Tikiuosi, kad premjerė turės progų šypsotis, bus nelengvų dienų, bet bus ir gerų sprendimų, pasitenkinimo tuo darbu, kurį darai. Tikiuosi, kad ta šypsena turėtų išlikti.
– Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos būdavo vadinamos prezidentinėmis. Kaunas gal ir Lietuvos širdis, bet Robertas Kaunas tai tikrai ne jūsų ministras. Ar jūs praradote Krašto apsaugos ministeriją?
– O kas sakė, kad ji buvo mano?
– Būdavo tradiciškai vadinamos prezidentinėmis.
– Man atrodo, kad mes keliame keistus lūkesčius, jog prezidentas turėtų savo ministerijas. Lietuva turi savo ministerijas, o prezidento žodis yra svarus visose srityse – užsienio politikoje, saugumo, energetikos, švietimo ir kitose. Siūlyčiau vis dėlto atsisakyti tokio privatininko, ar kaip čia pavadinti, savininkiško požiūrio į ministerijas. Tiesą sakant, buvau netgi tas žmogus, kuris skatino partinio ministro atsiradimą šiame poste. Kaip jokioje kitoje ministerijoje – gynybos biudžetą, pirkimus, kariuomenės strategiją, visuotinio šaukimo klausimą, daugumą visų kitų dalykų reikės pristatyti ne tik Seimui, ne tik visuomenei, bet ir savo paties partijai.
– Pereikime prie uždarytos sienos su Baltarusija. Panašu, kad vis dar nežinome, kaip vilkikus susigrąžinti. Kitaip sakant, galbūt pradėjome darbą nežinodami, kaip jį pabaigti. Kadangi jūs esate metaforų karalius, aš parinkau kelis posakius: „Ėjome į mišką be kirvio“, „Šokome į vandenį, nemokėdami plaukti“, „Pasileidome basomis į dilgėles“. Kuris šiai situacijai, jūsų manymu, tinkamiausias?
– Nei vienas, nei antras, nei trečias, nes, iš tikrųjų, tai yra ilga istorija santykių su ta valstybe. Tikrai ne dabar reikėtų fotografuoti ir sakyti: va, čia yra atspirties taškas, kai pradėjo blogėti mūsų santykiai su Baltarusija. Tai prasidėjo gerokai anksčiau. Dabar jau turbūt bus penkeri metai, kai įvyko tie nelemtieji prezidento rinkimai Baltarusijoje. 2021-aisiais metais mes patyrėme pirmąją labai rimtą hibridinę, per instrumentalizuotą migraciją. Tai, kas vyksta dabar, yra Baltarusijos hibridinė ataka prieš Lietuvą. Tikrai, patikėkite, negalime būti tokie naivūs, kad galvotume, jog Lukašenkos valstybėje galima taip, lyg niekur nieko, kelti balionus į orą. Tie balionai kyla keliasdešimt kilometrų, juda Baltarusijos teritorija, tada įskrenda į Lietuvos teritoriją. Tiesą sakant, pamačiau filmuką, kurį nufilmavo Baltarusijos valstybinė televizija: kaimo pilietis ramiai pasakojo, rodė savo balionus savo ūkinėje patalpoje, tvartelyje sustatytus, kalbėjo apie tai, kaip atvažiuoja lietuviai, užsako, jis paleidžia. Jis gauna visas instrukcijas, žemėlapius ir t. t. Visa tai transliuoja valstybinė televizija. Tai, patikėkite, jeigu būtų bent menkiausias noras šioje valstybėje kovoti su kontrabanda, užkardyti ją, šis pilietis ir visi kiti piliečiai jau būtų patraukti atsakomybėn, ir viskas labai greitai baigtųsi. Bet ką mes gauname iš Baltarusijos? Gauname laišką, kuris adresuotas mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadovui. Jame rašoma, kad norima derėtis dėl sienos uždarymo. Tačiau sienos uždarymo klausimas yra tik vienas iš visų klausimų, dėl kurių viskas prasidėjo. Baltarusija nenori kalbėti apie tai, kad destabilizuoja Lietuvos oro erdvę ir kelia pavojų piliečiams, skrendantiems lėktuvais. Tad apie ką šios derybos ir kodėl jos negali vykti techniniame lygyje, be užsienio reikalų ministro? Manau, kad norima kalbėti apie sankcijų panaikinimą, apie dalykus, kurie A. Lukašenkai būtų kaip skanūs saldainiai. Tačiau pirmiausia turime išspręsti problemas, kurias A. Lukašenka sukūrė Lietuvai. Juk Baltarusija žino apie šių problemų egzistavimą. Galimas dalykas, kad jie patys yra suinteresuoti jų egzistavimu, kadangi kontrabandinės cigaretės yra verslas, kuris teikia didžiules pajamas.
Manau, kad norima kalbėti apie sankcijų panaikinimą, apie dalykus, kurie A. Lukašenkai būtų kaip skanūs saldainiai.
– Ar pritariate premjerės nuomonei, kad vežėjai turėjo numatyti sienos su Baltarusija uždarymą?
– Galiu suprasti vežėjų situaciją, nes ji nėra lengva. Bet prašyčiau, kad ir jie suprastų, kokioje dabar esame situacijoje – patiriame hibridinę ataką. Negalime tiesiog stebėti ir nesiimti veiksmų. Esame pasirengę techninio lygio deryboms, spręsti problemas kompleksiškai, o ne tik tą vieną klausimą, kuris aktualus Baltarusijai. Tad galima eskalacija.
– Kaip manote, ar vieši Remigijaus Žemaitaičio ir Kęstučio Budrio pasisakymai dėl užsienio politikos, nėra kerštas jums?
– Aš tikrai neturiu laiko tam, kad užsiimčiau kito žmogaus psichoanalize. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ponas K. Budrys tikrai sąžiningai ir efektyviai atstovauja mūsų šalies užsienio politiką. Pasitikiu juo ir premjere. K. Budrys ir toliau sėkmingai dirbs užsienio reikalų ministru, tad nežinau, ar verta rimtai reaguoti į jų pasisakymus. Ponas R. Žemaitaitis gali imtis iniciatyvos užsienio politikos klausimais, taip, kaip ir kiekvienas Seimo narys. Tačiau, būtų keista, jei R. Žemaitaitis skleistų savo atskirą užsienio politikos vagą. Ypač tuomet, kai valdančioji koalicija, t. y. socialdemokratai, valstiečiai, žalieji teigia, kad reikia padėti Ukrainai, siekti tolesnio sankcijų griežtinimo Rusijai, išlaikyti gerus santykius su Europos Sąjungos sąjungininkais, siekti NATO stiprinimo. Jei jis sakytų, kad to nereikia daryti, tai kokį signalą siunčiame į išorę? Lietuva negali turėti kelių užsienio politikų. Tačiau jei ne jo atskirieji pasisakymai, matau visišką konsensusą ir Seime, ir Vyriausybėje, ir Prezidentūroje. Lietuvos gairės yra aiškios, tad drįsčiau teigti, kad mūsų šalies politika leidžia mums likti tarptautiškai matomiems bei turėti valstybės draugų dėmesį, dirbti su partneriais, JAV. Išskirčiau ir Vokietijos vaidmenį tiek Lietuvos gynybos pramonės stiprinime, tiek Vokietijos brigados atėjimo procesą.
– Ar pagirtina, kad K. Budrys leidosi į viešą apsižodžiavimą su R. Žemaitaičiu?
– Nepaskęskime tose metaforose. Yra rimtesnių dalykų, apie kuriuos turime kalbėti. Nemanau, kad turėtume ginčytis dėl užsienio politikos gairių, taktikos ar kitokio požiūrio į dvišalius santykius. Baziniai dalykai yra tvirti ir seniai susiformavę, todėl joks vieno ar kito politiko pasisakymas jų nepakeis.
– Ar norėtumėte trečios kadencijos, kaip Trumpas?
– Turiu kitų planų, ką norėčiau daryti po antros kadencijos.
– Kokie yra tie planai?
– Norėčiau pakeliauti, kol fizinė forma gera. Nenorėčiau pasyvių kelionių, kai guli paplūdimyje, nes esu pernelyg nekantrus. Man reikia judėjimo, pažinimo džiaugsmo. Prezidento darbas teoriškai teikia galimybes keliauti, bet matai pasaulį per automobilio stiklą.
– Ar įsivaizduojate tokį etapą: Lietuvos prezidentas – R. Žemaitaitis?
– Manau, kad ne. Jis galbūt ir galėjo tapti rimtu kandidatu, bet manau, kad pastaroji jo veikla užkirto tokią galimybę.
(be temos)
(be temos)
(be temos)