Atsakas į neteisybę

"Čia tinkamiausia vieta pristatyti knygą apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, – tvirtino prof. O.Voverienė susitikime su kauniečiais Istorinėje Lietuvos prezidentūroje. – Ši knyga gimė iš mano širdies poreikio priešintis nesibaigiančiai neteisybės, šmeižto kampanijai, nukreiptai prieš Lietuvos Prezidentę. Nereagavau, kol ši kampanija nepersikėlė į politinį lygį, pasirodžius dviem politologo profesoriaus Lauro Bielinio knygoms apie D.Grybauskaitę."

Ši knyga gimė iš mano širdies poreikio priešintis nesibaigiančiai neteisybės, šmeižto kampanijai, nukreiptai prieš Lietuvos Prezidentę.

O.Voverienės teigimu, politologas pirmoje savo knygoje analizuoja D.Grybauskaitės karjeros logiką, o antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį. "Abi jos džiugino mane aukštu moksliniu lygiu ir stebino gebėjimu įvynioti į šilko skarelę tai, ką rašė ir Rūta Grinevičiūtė savo skandalingai pagarsėjusioje knygoje. Nusprendžiau nebetylėti – prieštarauti šia savo knyga, kitu žvilgsniu pažvelgti į prof. L.Bielinio nutapytą D.Grybauskaitės portretą. Juolab kad man pačiai teko dalyvauti abiejose Prezidentės rinkimų kampanijose ir ne tik stebėti D.Grybauskaitę iš šalies, bet ir diskutuoti su ja, kalbėtis įvairiomis temomis", – sakė autorė.

(Nuotraukoje - Ona Voverienė)

Moterų balsas

Pasak prof. O.Voverienės, pirmieji jos knygos apmatai – jos pačios išsamus 1993 m. pranešimas apie Prezidentę D.Grybauskaitę Lietuvos moterų lygos konferencijoje. Vėliau šis pranešimas apaugo kitais autorės analitiniais straipsniais apie Prezidentės darbą.

O.Voverienė pažymėjo, kad 2000 m., kai vyko 3-iasis Lietuvos moterų suvažiavimas, ji, būdama Lietuvos moterų lygos atstovė, drįso iš tribūnos garsiai pasakyti, kad mūsiškė politika nedemokratiška – valdžioje labai trūksta moterų. Tada pirmą kartą ji iškėlė reikalavimą, kad partijų kandidatų į Prezidento postą sąrašuose būtų bent po vieną moterį. Suvažiavime dalyvavęs vienas garsus rašytojas pareiškė, kad valstybei valdyti reikia proto ir gebėjimų. Suprask – vyrų. Bet 2001 m. Lietuvos moterų lyga organizavo konferenciją "Lietuvos Prezidentė – moteris: mitas ar realybė?", kurios išvadoje buvo pareikšta – moteris Prezidentė yra pageidautina.

Tad Lietuvos moterų lyga drauge su Lietuvos universitetų moterų asociacija, 2007 m. aptarusi dvylikos moterų kandidatūras, pasirinko D.Grybauskaitę ir parašė jai laišką į Briuselį, kur ji dirbo eurokomisare. Laiške jai buvo siūloma 2009 m. kandidatuoti Prezidento rinkimuose. Šį Lietuvos moterų siūlymą D.Grybauskaitė ilgai svarstė ir po kelių mėnesių atsakė, kad ji ir čia, Briuselyje, dirba Lietuvai, tačiau 2008 m. pabaigoje pagaliau parašė Kalėdų sveikinimą O.Voverienei ir ši drauge su moterimis suprato tai kaip sutikimo ženklą. Ir iš tikrųjų 2009 m. D.Grybauskaitė sutiko kandidatuoti Prezidento rinkimuose.

Žmonės įtikėjo

"Priminsiu, kad geriausia savo mokytoja ji laikė Margaret Thatcher, kurios knyga gulėdavo ant D.Grybauskaitės darbo stalo. Ši Didžiosios Britanijos politikė sakė, kad ateina į valdžią ne ekonomikos tvarkyti, o keisti britų dvasią, o ekonomika yra tik to pokyčio metodas. D.Grybauskaitė šią M.Thatcher idėją modifikavo sakydama, kad ateina ne darbščios tautos, o ją valdančiųjų dvasią pakeisti", – pastebėjo prof. O.Voverienė.

Kodėl jai kilo tokia mintis? "Todėl, kad ir kokios partijos valdė Lietuvą, visų jų Dievas buvo vienas – litas ir bankas, o eilinis žmogus su savo bėdomis likdavo nuošalyje. D.Grybauskaitė siekė ir siekia, kad eilinis žmogus būtų gerbiamas. Kai D.Grybauskaitė buvo išrinkta pirmajai kadencijai Prezidente ir išėjo inauguracijos dieną iš Vilniaus arkikatedros bazilikos, aikštėje ją pasitiko daugybė žmonių, tarp kurių jaunimas laikė rankose plakatus su užrašu "Tikiu Prezidente" – priminė autorė.

Pasigedo šviesuomenės indėlio

Pasak O.Voverienės, Prezidentė matė, kad Lietuvos šviesuomenė mažai kalbėjosi su eiliniais žmonėmis, nieko jiems neaiškino. "Taigi, tūkstančiai jų tylėjo, o eilinis žmogelis nepajėgė suprasti subtilių politikos dalykų. Todėl ir radosi tarp jų daugybė tokių, kurie rinko kandidatus į Seimą pagal išvaizdą, pagal akių spalvą ar veltui gautą ledų porciją", – sakė autorė.

Jos teigimu, tai paklojo kelią mūsų krašto stagnacijai. "Jei to nebūtų įvykę, šiandien nereikėtų mūsų vaikams ir anūkams bėgti svetur laimės ieškoti", – įsitikinusi knygos autorė.

Pasak jos, Prezidentei teko ir tenka daug dirbti mažinant atotrūkį tarp eilinių žmonių ir valdančiųjų, įveikiant pastarųjų pasipriešinimą: "D.Grybauskaitės  prezidentavimo metais vien per pirmąją jos kadenciją buvo išaiškinta 700 sukčiavimo atvejų, pertvarkoma teisėsauga, vis gerinama jos kokybė. Žodžiu, ji daug kur elgėsi kitaip nei ankstesni prezidentai, nors visi jie tvirtino – atėjome suvienyti tautą."

Komentaras

Istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė

Ši knyga, nors joje nėra klasikinės D.Grybauskaitės biografijos, skirta plačiajai auditorijai ir ypač tiems, kurie nori geriau susipažinti su Prezidentės politiniu kursu. Dėsninga, kad Prezidentė, būdama ryškiausia Lietuvos politinės arenos žaidėja, sulaukia išskirtinio žurnalistų ir politologų dėmesio, apie ją jau yra parašytos kelios knygų. Prof. O.Voverienė atvirai prisipažino, kad ši jos knyga radosi todėl, kad ji laikė savo pareiga paneigti apie Prezidentę skleidžiamą melagingą informaciją.

Prof.O.Voverienė polemizuoja su Lauru Bieliniu ir kitais kritiškų straipsnių autoriais, tačiau knygoje ši polemika yra inteligentiška. Profesorė pateikia duomenų iš naujų informacijos šaltinių ir skaitytojo žvilgsnį nukreipia kita linkme. Knygoje pateikta nuorodų ir įžvalgų, kurios neabejotinai pasitarnaus ateities tyrinėtojų darbui. Man knyga sudarė gražaus ir šviesaus, bet oficialaus Prezidentės portreto įspūdį. Kadangi pati esu Prezidento Antano Smetonos biografė, žinau, kaip skaitytojus traukia Prezidento asmeninis gyvenimas, jo buitis ir kasdienybė, pramogos, santykiai su šeimos nariais ir artimiausiais draugais. Tačiau parašyti tokią knygą apie pareigas tebevykdančią Prezidentę dėl labai objektyvių priežasčių yra tiesiog nerealu. Manau, kad išsamios ir įvairiais aspektais įvertinančios D.Grybauskaitės asmenybę ir indėlį į Lietuvos istoriją knygos dar reikės palūkėti ne vieną dešimtmetį, nes tikrieji istoriniai vertinimai išryškėja žvelgiant iš laiko perspektyvos.