„Pirmiausia ekonomika, kvaily“: mala į miltus valdžios veiksmus

– Ką rodo socdemų trečias bandymas per dvejus metus? Kodėl nepavyksta iš pirmo karto?

– Nieko gero nerodo. Tai rodo, kad mūsų politikai silpni, kad jie negalvoja apie valstybę, dėliojasi savo smulkius interesus, palikdami kažkur už politinės aikštelės esminius atsakomybės klausimus. Tas vaikų darželis, kuris buvo iki šiol, logiškai baigėsi trečios Vyriausybės formavimu, trečio premjero atsiradimu Lietuvoje.

– Kodėl taip nesiseka socdemams?

– Mano požiūris gali būti klaidingas, bet man atrodo, kad jie visiškai buvo nepasiruošę šiems rinkimams. Jie tikėjosi pasirodyti geriau, būti labiau matomi, bet visiškai nesitikėjo, kad taip nukris jiems ta sėkmė ir reikės eiti valdyti valstybės. Aš jau ne vienoje diskusijoje kalbėjau apie tai. Man atrodo, kad apskritai Lietuvos politinė sistema arba sisteminės politinės partijos negalvoja apie valstybės valdymą, apie valstybės valdymo perspektyvą. Jos gyvena ketverių metų ciklais ir galvoja: ką čia per ketverius metus reikia padaryti, kad mus išrinktų, kad neprisidirbtume ko nors. Tačiau nėra sisteminio požiūrio į ateitį. Kaip valstybės kūrimas, taip ir politinės sistemos auginimas turėtų būti kiekvienos sisteminės partijos nuolatinis darbotvarkės klausimas. Kitaip tariant, turi būti tam tikras paveldimumas arba nuoseklumas veikloje. Turi būti auginami žmonės, nes valdyti valstybę nėra taip paprasta. Matėme eksperimentą su dabartine. Kažkas sakė, kad galima ateiti, pasimokyti ir visko išmokti. Tikrai ne. Valstybės valdymas nėra mokykla, į kurią siunčiame pirmokus ir sakome – tu dabar būsi stropus ir mokysies. Geriausiu atveju taip ir būtų, bet dažniausiai patinginiaujama. Visi pirmiausia mato reprezentacinę valstybės valdymo pusę, kuri atrodo patraukliai: švyturėliai, rezidencijos, valstybės skiriami namai Turniškėse, dėmesys, privilegijos, šukuosenos, kosmetika, rūbai, geresni kostiumai ar suknelės. Tačiau visa tai yra tik paviršius. Kaip aš sakau, gražiai aprengti žmogų nėra problema, bet gražiai aprengti protingą žmogų – jau kita istorija. Labai norėtųsi, kad politinės partijos visą laiką galvotų, jog jų galutinis tikslas yra ne laimėti valdžią, o laimėjus valdžią valdyti valstybę taip, kad paliktų pėdsaką, kad būtų įsimintinos, kad piliečiai tikrai pajustų pokyčius, o ne matytų kaleidoskopą įvairiausių veidų, girdėtų virtinę pažadų ir paskui pabaigoje sakytų: „Kaip visada, nieko gero nesigavo.“ Ir tada vėl ieškotų naujų gelbėtojų. Nes politikoje atsirado labai gera valiuta – pažadai. Kitaip tariant, pažadai, kurių įgyvendinti nereikia. Daug žadėk ir būk geresnis už tuos, kurie buvo prieš tave, nes jie susidūrė su realybe ir jiems reikėjo priimti ne visada populiarius sprendimus. Stiprinamas naratyvas, kad štai mes būsime geresni, duosime visko daugiau, nesigilinant į tai, kokios iš tikrųjų yra valstybės galimybės. Aš, kaip visada, sakau – tai pažadų dalijimas be atsakomybės, be įsipareigojimų ir užmirštant, kad tie pažadai žmonėms dalijami už jų pačių pinigus. Kol to neatsiras, problemų bus daug. Kai kalbame apie prioritetus, labai dažnai susikoncentruojame į socialinę sritį: didesnės pensijos, didesni atlyginimai, daugiau darželių, daugiau mokyklų. Visko labai daug. Viso to mums tikrai reikia, bet, kalbant apie atsakingus politikus, pirmiausia reikėtų susikoncentruoti į mūsų galimybes. Tam, kad galėtume taip dosniai vieni kitiems dalinti dovanas, pirmiausia turime pagalvoti apie ekonomiką. Ir aš stebiuosi. Kai buvo pasirašyta trečioji koalicijos sutartis, buvo išskirti du strateginiai tikslai. Pirmasis – saugumas. Tai jau ne tik reikalinga, bet ir madinga tema. Ji užtikrina tam tikrą simpatiją. O antras tikslas – dar didesnės socialinės garantijos. Šiuo atveju buvo pasirinkta šeimos kryptis, bet esmė ta pati – socialinės garantijos jaunoms šeimoms, neatsižvelgiant į tai, ar valstybė gali sau tai leisti. Matėte, kad jie pradėjo strigti kalbėdami apie lėšų trūkumą. Kaip jų netrūks, jeigu mūsų ekonomika yra tokia, kokia yra? Nė viena politinė jėga, nė viena iš trijų Vyriausybių nepadarė esminio žingsnio tam, kad ekonomiką paskatintų, kad ji duotų daugiau vaisių. Tai vėl matau tą patį – visos diskusijos sukasi apie tai, kaip atrodyti geriems su gražiais pažadais, o ne apie tai, kaip uždirbti.

– Kaip padalinti, o ne kaip uždirbti, kad ji pagamintų tiek pinigų, jog užtektų viskam…

– Taip. Aš vis prisimenu mažai kam žinomą faktą. Buvo toks Billo Clintono rinkimų kampanijos strategas, dabar žinomas politologas ir tinklalaidininkas. Jo iniciatyva rinkimų štabe kabėjo užrašas: „Pirmiausia ekonomika, kvaily“. Tai buvo skirta kandidatui į prezidentus, kad suprastų, kur reikia dėti akcentą. Mūsų politikams taip pat reikėtų tokius žodžius įsikalti. Mes galime kalbėti apie saugesnę Lietuvą, apie investicijas į gynybos stiprinimą, bet priėjome liepto galą. Praktiškai pasiskolinome maksimumą, ką galėjome pasiskolinti. Toliau prasideda įvairūs ribojimai ir kiti valstybei nepalankūs dalykai. Kitaip tariant, pasiekėme aukščiausią savo kalnelio tašką, nuo kurio galime tik riedėti žemyn. Todėl bet kuriuo atveju turime grįžti prie ekonomikos. Deja, ne vien politikai dėl to kalti. Kad apie ekonomiką mažai diskutuojama, atsakomybės dalį turėtų prisiimti ir rinkėjai. Finansinio raštingumo stoka visuomenėje vis dar labai didelė. Nors sakoma, kad situacija gerėja, vis dėlto nėra kritinės masės Lietuvos piliečių, kurie suprastų, kad viskas stovi ant ekonomikos pamato. Visi kiti klausimai eina tik po to. Skolinimasis, kaip ir banke, nėra sprendimas. Politikai turėtų įsikalti į galvą, išsikalti akmenyje ir pasikabinti ant visų įmanomų sienų: „Kvailiai, pirmiausia galvokite apie ekonomiką.“ Tada bus ką dalinti, žadėti ir duoti, o mes visi būsime laimingesni ir turtingesni. Toks būtų mano palinkėjimas trečiajai koalicijai – nusiimti rožinius akinius. Neturėjimas materialinio pagrindo įgyvendinti deklaruojamas idėjas veda prie visuomenės nusivylimo. O tai, mano supratimu, politikoje yra nusikaltimas. Jeigu visuomenė nusivilia politika ir žmonėmis, kurie ja užsiima, ji pradeda ieškoti gelbėtojų. O gelbėtojai pakelėse ir pakrūmėse tik ir laukia, kol atsiras tinkamos sąlygos išlįsti ir pasakyti: „Aš jums visiems duosiu, aš jus visus išgelbėsiu, o tuos niekadėjus uždarysiu, nubausiu ar dar ką nors padarysiu.“ To aš ir bijau. Nesėkminga sisteminė politika veda prie didesnės populizmo bangos. Jeigu ir toliau eisime ta pačia kryptimi, tokių kaip R. Žemaitaitis bus ne vienas, o trys, keturi ar penki. Tai dar labiau susilpnins mūsų politinę sistemą. Mes turėsime įvairiausių orientyrų, tarsi kompasą, kuris nebesupranta, kur yra šiaurė, pietūs, rytai ar vakarai, ir tik sukioja rodyklę ratu. Būsime keistoje padėtyje – be krypties savo valstybėje. Todėl labai norėčiau palinkėti atsakomybės.

– Dar apie Sinkevičiaus kandidatūrą… Kiti čia mato čekučius ir televizorius, kiti – jaunystę ir tam tikrą baltą lapą. O ką jūs matote?

– Aš matau ir televizorius, ir baltą lapą. Matau tą nenorą, galbūt nedrąsą prisiimti atsakomybę. Tačiau reikia suprasti, kad kai esi jaunas, kartais prieini ribą, kurios link judėjai visą gyvenimą. Vienaip ar kitaip buvai politikoje – Jonavoj ar kitur – ir ėjai link aktyvios politinės veiklos. Ateina momentas, kai galbūt nesijauti visiškai pasiruošęs, kai atrodo, kad dar kažko trūksta, bet vis tiek turi pasakyti: „Stop. Aš turiu imtis lyderystės.“ Toks mano palinkėjimas jam ir visiems jauniems politikams – reikia turėti drąsos. Užtenka slėptis už kitų nugarų. Jeigu matome betvarkę valstybėje ar partijoje, imkimės darbo ir tvarkykimės. Man atrodo, kad čia buvo žengtas ryžtingesnis žingsnis. Iš pradžių socialdemokratų partijoje buvo visiška sumaištis. Vieni būriavosi aplink vienus veikėjus, kiti – aplink kitus. Tokių dalykų buvo daug. Partija turi vieną kartą išsigryninti ir susitvarkyti. Užtenka slėptis už pasiteisinimų, kad reikia dar su kažkuo pasitarti vietose. Lyderystė yra gebėjimas iškomunikuoti tai, kas svarbu eiliniams partijos nariams. Ne surinkti visus ir sakyti, kad visi skirtingai supranta, todėl reikia priimti blogą sprendimą. Tam ir reikalingas lyderis – kad išgirstų įvairias nuomones, jas išsigrynintų ir surastų geriausią sprendimą. Ne sau, ne partinei masei, o Lietuvos valstybei. Ir tada, iškėlęs vėliavą, judėtų pirmyn. Geroji šios istorijos pusė yra ta, kad, man atrodo, chaoso politinėje sistemoje bus mažiau. Aš tuo tikiu. Vien tai, kad koalicijos nariai sutaria dėl esminių dalykų, jau yra svarbu. Iš principo aš matau daugiau kultūros. R. Žemaitaitis yra nekultūringas žmogus. Reikia tai pasakyti tiesiai. Jis šiurkštus, grubus, ir tai jokiu būdu nepadeda bendraujant. Gebėjimas girdėti oponentą yra viena svarbiausių politiko savybių. Jis turi išklausyti, išgirsti ir mokėti kalbėtis. Kaip sakoma, kompromisai nėra idealus sprendimas, nes dažniausiai abi ar net trys pusės lieka iki galo nepatenkintos. Tačiau valstybės valdyme nieko geresnio dar neišrasta. Kompromisai būtini. Kaip ir socialinėje ar ekonominėje politikoje. Būna sunkūs laikai, būna geri laikai. Sunkiais laikais reikia kažkur susimažinti, kažkur pridėti ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Tikiu, kad dialogas bus kultūringesnis ir mažiau erzins visuomenę, mažiau ją poliarizuos. Kaip seksis – nežinau. Aš matau daugiau kompetencijos, jei žiūrime į atskiras asmenybes. Ne paslaptis, kad mūsų leidinys kritikavo premjerę, nes premjero pozicijai keliame gerokai aukštesnius standartus. Tai pareigybė, kuriai reikia ruoštis ne vienus metus. Reikia pereiti tam tikras veiklos sritis, kurios suformuoja tave kaip politinį lyderį.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Ar Sinkevičius turi visą patirties bagažą, reikalingą šiai pozicijai?

– Manau, turi. Gal ne viską, bet turi vieną dalyką, kurio neturėjo Inga Ruginienė – tai savybė, leidžianti tikėtis, kad bent jau girdės aplink esančius žmones arba bent jau kurį laiką jų klausysis. Politikai turi vieną blogą savybę – karjeros pradžioje jie klausosi, o vėliau pradeda galvoti, kad viską žino. Tačiau man susidaro įspūdis, kad įsiklausymo gali būti gerokai daugiau. Jeigu toks požiūris išliks, tikiu, kad komanda aplink jį bus stipresnė negu dabartinės premjerės. Ne ta kvaila mada, kai aplink save renkiesi lojalistus ir pataikūnus, kurie mažiau prisiima atsakomybės, bet daugiau stengiasi įtikti vadovui. Aš tikiu, kad aplink premjerą atsiras daugiau žmonių, kurie gerai išmanys atskiras sritis ir galės pateikti rimtų, visuomenei naudingų patarimų. Taip, klaidų bus. Taip, bus nesėkmingų sprendimų. Bet tam ir yra visas visuomenės sluoksnis, kuris turi stebėti, analizuoti, kritikuoti, kur reikia, ir padėti sugrįžti į kelią, vedantį link teigiamų pokyčių visuomenėje.

– Jūs pradėjote nuo to, kad apskritai trūksta ekonominių žinių ir supratimo, jau nekalbant apie ekonomikos valdymą mūsų valdžioje. Ir būtent šis prioritetas – suprasti, kaip atsiranda pinigai, iš kur jie ateina. Padalinti yra viena, bet uždirbti juos yra gerokai sunkiau nei paskui išleisti. Bet grįžtant prie kitų peripetijų. Ar jūs suprantate Kęstučio Budrio problemą? Kodėl jis su kažkuo neturi chemijos? Ar dėl to, kad vykdo ne tą politiką, ar dėl to, kad galbūt ruošiasi prezidento rinkimams? Kas čia nesusiklosto su šio ministro pozicija, aplink kurią dabar visą savaitę virė aistros?

– Tikrai nemanau, kad žinau, kas čia vyksta. Galiu tik spėlioti, remdamasis savo kasdiene darbo patirtimi ir dialogais, kuriuos turiu su skirtingais visuomenės atstovais. Matau kelis aspektus. Pirmiausia, K. Budrys yra stipresnė asmenybė nei daugelis ministrų. Kai savo tarpe turi stiprų, gerai matomą ir viešojoje erdvėje ryškų žmogų, turintį gerus reitingus, tai savaime kelia tam tikrą įtampą. Jis puikiai išmano savo sritį, geba lengvai pereiti nuo vienos temos prie kitos, daro įspūdį kaip žmogus. Mes labiau pasitikime tais žmonėmis, kurie geba logiškai dėlioti mintis ir supranta, apie ką kalba. Palyginkime su premjere. Ji kartais kalba apie dalykus, kurių neišmano, ir gaunasi neišbaigtas vaizdas. Visi tai matome. Čia yra vienas aspektas. Antras aspektas – ministras buvo deleguotas prezidento. Žvelgiant partijos ar koalicijos akimis, jis yra tarsi žmogus iš šalies. Ne visai savas. Todėl neatsiranda visiško pasitikėjimo. Nepavyksta jo iki galo įtraukti į komandą. Jis neįsipaišo į tradicinę komandos struktūrą, nes atėjo iš kitos politinės aikštelės. Šis aspektas, manau, visą laiką jį persekioja. Be to, užsienio politika yra specifinė sritis. Kaip ten bebūtų, ją kartu formuoja ir Vyriausybė, ir prezidentas. O kokią užsienio politiką premjerė vykdė savo asmeniu, mes matėme. Matėme jos kalbas, pasirodymus. Tu gali būti reprezentacinė figūra, kai reikia pasirašyti iš anksto suderintą dokumentą, bet aktyviai vykdyti politiką – tam reikia kitų gebėjimų. K. Budrys tokių gebėjimų turi. Jis matomas tarptautiniuose susitikimuose, pirmiausia Briuselyje. Jis moka išsakyti savo nuomonę, moka ją apginti. Todėl jis tampa gana nepatogiu ministru likusiam kabinetui.

– Tam tikra konkurencijos baimė?

– Gali būti. Yra ir daugiau aspektų, kurie kelia klausimų. Nors nesu tikras, ar mūsų politika taip toli žvelgia į prezidento rinkimus. Tas pats ministras dar turi užsidirbti prezidentinį reitingą, jei tokį tikslą apskritai turi. Kol kas jis turi tokį reitingą, kokį turi, ir pirmiausia yra žinomas kaip užsienio politikos žmogus.

– Dar neužaugęs iki tokio lygio?

– Būtent. Toks mano požiūris. Nesakau, kad jis vienintelis teisingas, bet tai vienas iš galimų paaiškinimų. Toliau laikas parodys, kas iš tikrųjų vyksta viduje ir kodėl kilo visa ši istorija. Arba yra dar vienas aspektas. Užsienio reikalų ministro pozicija visada buvo graži, patraukli, geidžiama. Kas nori užsiimti sudėtingais vidaus politikos klausimais, kur viskas pilna problemų? Šitas važinėja po pasaulį, grįžta iš komandiruočių. Raudoni kilimai, interviu, lėktuvai, susitikimai. Jiems tai atrodo prestižas, tai, apie ką svajojama.

– Gal ir reitingų prasme tai gana saugi pozicija. Vidaus politika yra sudėtinga. Jei eilės ligoninėse – kaltas premjeras. Jei dronas įskrenda į Lietuvą – kaltas premjeras. Visi smaigaliai krypsta į tave. Šia prasme užsienio reikalų ministras ar prezidentas visada turi daugiau erdvės.

– Vidaus politika šiais laikais nėra ta sritis, kuri duoda daug dividendų. Tai nėra sritis, kurioje pabuvęs gali tikėtis, kad visuomenė statys tau paminklus. Gyvename sudėtingame pasaulyje. Jame ne visada pasirenkame geriausią kryptį, pridarome ir savų klaidų. Todėl nei vieno ministro įvaizdis visuomenėje nėra labai patrauklus. Tačiau užsienio politikoje viskas atrodo kitaip. Taip, todėl galbūt tai vienas iš politikų, kuris atrodo geriausiai. Jis matomas geroje aplinkoje – Briuselio salėse, tarp kitų lyderių. Kartais mes, galbūt iš nežinojimo, kitų šalių politikus laikome labai gerais, o savuosius – labai prastais. Matote, kiek daug suradome galimų priežasčių, dėl kurių žmogus gali tapti nepageidaujamas vienai ar kitai politinei grupei.