– Pradėkime nuo to, kad nekaltumo prezumpcija skamba kaip vienas iš kertinių teisės principų, bet ar ji šiandien realiai galioja už teismo ribų?
– S. M.: Aš manau, kad yra du visiškai skirtingi dalykai. Vienas dalykas yra konstitucinėje ir baudžiamojoje teisėje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Tik teismai vykdo teisingumą. Kol asmuo nėra nuteistas galiojančiu teismo sprendimu, jis yra laikomas nekaltu.
Bet yra du dalykai, kurie labai svarbūs kalbant apie viešinimą. Pirmas dalykas – kalbėjimas apie asmenį ar baudžiamąją bylą nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Aš pradėčiau nuo esminio dalyko: dabar daug diskutuojama, kas yra, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo duomenys – ar jie kažkaip nutekinami, ar tai yra prokuratūros arba STT taktika. Žmonės, kalbėdami apie tai, dažnai nesupranta, kad yra du skirtingi dalykai. Yra ikiteisminio tyrimo duomenys ir duomenys, kurie yra ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminio tyrimo duomenys – tai protokolai, pasiklausymo medžiaga, kriminalinės žvalgybos gauti duomenys, garso įrašai ir taip toliau. Jeigu tau atneša tokį dalyką – iš konteksto išimtą detalę, kurią, pavyzdžiui, aukštas pareigūnas pateikė teisėjui – be jokios abejonės, tai pažeidžia nekaltumo prezumpciją, bet kartu pažeidžia ir Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimo. Čia yra aibė problemų.
Bet įsivaizduokime visiškai buitinę situaciją, apie kurią kažkodėl niekas nemąsto. Pas tave, kaip žurnalistę, ateina žmogus ir sako: „Žiūrėk, atsiėmiau pensijos pinigus, turėjau keletą tūkstančių eurų, man paskambino sukčiai ir pasiūlė investuoti į schemą, praradau pinigus.“ Tu paklausi: „Ar kreipėtės į policiją?“ Jis sako: „Taip, pradėtas ikiteisminis tyrimas.“ Ir tada jis ateina į laidą ir pasakoja savo istoriją – kas jam paskambino, ką pasiūlė, kiek pinigų sumokėjo. Jis pasakoja duomenis, kurie yra ikiteisminiame tyrime, bet jis neviešina ikiteisminio tyrimo duomenų. Jeigu mes viską taip plačiai traktuosime, prieisime prie absurdo.
Dabar diskusijoje įsigali naratyvas, kad bet kokia detalių analizė ar domėjimasis jau savaime reiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Tada paimkime bet kurį straipsnį, bet kurią publicistinę laidą ar žurnalistinį tyrimą – daugelyje jų rasime detalių iš ikiteisminių tyrimų. Pavyzdžiui, ateina nukentėjęs asmuo, pasakoja rezonansinę istoriją, pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Tai ką man daryti?
Reziumuojant – galime kalbėti, bet visada taip, kad kol nėra teismo sprendimo, asmuo yra nekaltas, o visos abejonės aiškinamos jo naudai. Ir, tiesą sakant, per visą laiką negirdėjau, kad žiniasklaidoje kas nors būtų nuteistas už akių. Šiuo metu vyksta karštos diskusijos – ką turi prokuratūra, ko neturi, kaip viskas baigsis – ir niekas to nežino. Juolab niekas nežino, kaip pasibaigs teismai.
– Detalių atskleidimas – kaip visuomenei reikėtų tai suprasti? Kiek galima kalbėti apie detales, kol vyksta ikiteisminis tyrimas arba jis dar net neprasidėjęs?
– G. B.: Pirmas dalykas – būkime realistai. Neįmanoma, kad informacija apie tokias bylas nebūtų viešinama ir aptariama. Būtų iliuzija tikėtis visiškos tylos. Juolab kad tokių bylų dalyvių yra daug ir įvairių – liudytojai, nukentėjusieji ir kiti, kurie pasakoja savo istorijas. Tačiau yra vienas svarbus aspektas – nekaltumo prezumpcija, kuri labiau skirta politikams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir kitiems proceso dalyviams. Ji reiškia, kad būtent šie asmenys turi pabrėžti, jog asmuo yra nekaltas. Kitaip tariant, kai prokurorai viešai pateikia informaciją, jie turėtų aiškiai pasakyti, kad galioja nekaltumo prezumpcija ir kad kaltę gali nustatyti tik teismas. Kitas aspektas – politikai. Čia taip pat galima šiek tiek pagirti, nes prisiminkime, pavyzdžiui, Butkevičiaus bylą Žmogaus Teisių Teisme, kur buvo pripažintas nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes politikai viešai kalbėjo taip, tarsi asmuo jau būtų kaltas. Taigi šie du aspektai yra svarbiausi. O visuomenės informavimo sustabdyti nepavyks – žurnalistai rinks ir skelbs informaciją ir būtų iliuzija manyti kitaip.
Visuomenės informavimo sustabdyti nepavyks.
– Buvo daug spekuliacijų, pone Malinauskai, net buvo svarstymų, kad galbūt jūs tiek daug kalbate apie bylą tam, kad kiti politikai pradėtų viešai nuteisinėti Saulių Skvernelį, o tai vėliau galėtų būti panaudota Žmogaus Teisių Teisme. Kaip vertinate tokius pasvarstymus?
– S. M.: Mano mintis labai paprasta. Yra du dalykai. Pirma – viskas, ką sakau, yra patikrinta informacija. Kai kalbame apie duomenis, kurie gali būti ikiteisminio tyrimo medžiagoje, aš remiuosi faktais. Pavyzdžiui, man teko dalyvauti laidoje, kur buvo klausiama, kokia suma rasta pas S. Skvernelį. Aš jos neįvardinau, bet pasakiau, kad tai nėra 51 tūkst. Vėliau pats S. Skvernelis tą sumą įvardijo. Ir tai yra geras pavyzdys, kaip politikai kartais dangstosi sakydami, kad negali atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų. S. Skvernelis buvo pasirašęs dėl jų neviešinimo, tačiau juos paviešino ir jokių pasekmių nebuvo. Aš pats nieko nesu pasirašęs. Jeigu tu viešini ikiteisminio tyrimo duomenis, turi būti subjektas, atsakingas už jų saugojimą.
Kai žmonės sako, kad turiu kažkokį tikslą, aš klausiu – koks tas tikslas? Ar turėčiau kariauti su S. Skverneliu? Ne. Priešingai – šis skandalas man pačiam yra nemalonus, nes esu dirbęs jo patarėju ir norėčiau, kad tokio skandalo nebūtų. Mes turėjome gerus santykius – jis siūlė man pareigas, mes periodiškai susitikdavome, jis buvo mano informacijos šaltinis. Man tiesiog įdomu, kas atsitiko. Analizuodamas skirtingus šaltinius, dokumentus ir liudijimus, bandžiau suprasti, kada atsirado nagrinėjama schema – kalbame apie maždaug 20 metų laikotarpį, apie įvairias organizacijas ir politinius veikėjus. Ir nors daugelis detalių yra žinomos siauruose ratuose, jos nėra viešinamos. Tad laikantis nekaltumo prezumpcijos galima kalbėti apie tai, kas yra pagrįsta ir verta dėmesio.
– Kiek politikas gali apie tai kalbėti?
– G. B.: Iš tiesų, kuo mažiau politikas kalba, tuo geriau. Jei jis turi nuomonę, dažniausiai jos neturėtų viešai reikšti. Tačiau yra dar vienas svarbus aspektas. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Reiškia, mes turime ne tik pripažinti, kad asmuo nekaltas, bet ir įrodyti jo padarytą nusikaltimą tam tikru būdu, tai yra naudojantis procesinėmis normomis. Ir čia labai svarbu. Mes visi žinome – prokuroras renka įrodymus. Jam ikiteisminio tyrimo metu suteiktos ypatingos galios: jis gali taikyti areštą, sulaikyti, daryti įrašus, naudoti kriminalinės žvalgybos metodus ir taip toliau. Tada visa ši surinkta informacija yra tikrinama. Tą patikrinimą pirmiausia atlieka advokatai – jie peržiūri visą medžiagą ir įsitikina, ar nepažeistos žmogaus teisės, ar įrodymai surinkti tinkamai, ar jų apskritai pakanka. Ir galiausiai visa tai pateikiama teismui. Teismas, vadovaudamasis pagal įstatymus surinktais įrodymais, priima vienokį ar kitokį sprendimą.
Kuo tai skiriasi nuo žurnalistinio tyrimo, taip pat akivaizdu. Žurnalistas, atlikdamas tyrimą, nėra saistomas Baudžiamojo proceso kodekso normų, jam netaikoma pareiga, pavyzdžiui, išklausyti kitą pusę. Tai reikia prisiminti. Skaitant straipsnį ar pranešimą socialiniuose tinkluose visada turime suvokti, kad tai yra viena pozicija. Galbūt ji teisinga, galbūt ne, šaltiniai gali būti neatskleisti, tačiau byla, kurios pagrindu teismas vėliau priims sprendimą, gali būti visai kitokia, nes informacijos rinkimui taikomos visai kitos taisyklės.
Čia ir atsiranda problema. Visi mes esame visuomenės nariai – teisėjai taip pat. Kyla klausimas, ar tokia informacija, pateikiama žiniasklaidoje, nedaro įtakos teisėjams. Atsiranda visuomenės spaudimas. O jei vėliau priimamas išteisinamasis nuosprendis, kyla reakcijos ir kritika. Aiškių būdų, kaip to išvengti, sunku sugalvoti. Pavyzdžiui, JAV prisiekusiesiems draudžiama skaityti laikraščius ar žurnalus, kol jie dalyvauja procese. Tačiau supraskime, kad net ir tokiu atveju pasitaiko, jog jie vis tiek kažką pamato ar perskaito. Kalbėdami apie nekaltumo prezumpciją turime prisiminti, kad ji atsirado ne be priežasties – tai garantas, kad procesas bus teisingas. Todėl teismo vertinimas ir žurnalistų ar visuomenės nuomonė gali skirtis ir dažnai skiriasi.
– Šis momentas dėl spaudimo teisėjams galbūt atrodo šiek tiek keistas, nes tai tarsi daug pasako apie teisėsaugą. Nežinau, kiek ją galima kritikuoti, jei visuomenės nuomonė daro realų spaudimą teisėjams. Ar tai iš tiesų veikia?
– G. B.: Mes visi esame žmonės. Kodėl, pavyzdžiui, sakoma: uždėk žmogui antrankius, parodyk jį teismo salėje, ir mes jau linkę manyti, kad jis yra nusikaltėlis? Arba teismuose matome žmones už užtvarų, užrakintus – tai irgi formuoja įspūdį, kad jis jau kažkuo kaltas. JAV tokie dalykai yra ribojami – kaltinamasis gali būti aprengiamas kostiumu, su kaklaraiščiu, kad nesudarytų išankstinio įspūdžio. Ten sprendimus priima prisiekusieji, tai dar kitas aspektas. Tačiau ir prokurorai, ir teisėjai, ir kiti proceso dalyviai yra žmonės. Susiformavusiai visuomenės nuomonei kartais labai sunku atsispirti.
– Dėl to kartais nutinka taip, kad teisėsaugos atstovai pradeda tekinti informaciją žurnalistams – galbūt daugiau, nei reikėtų. Žurnalistai ją paviešina ir taip formuojama tam tikra nuomonė, galbūt siekiant sumažinti visuomenės spaudimą arba pasiruošti galimiems sprendimams. Jūs pats iš ankstesnių laikų, kaip žurnalistas, esate su tuo susidūręs?
– S.M.: Taip, visi supranta – uždėk žmogui antrankius, nufotografuok jį teismo salėje – ypač jei tai politikas – ir jo karjera gali sugriūti. Tačiau čia veikia ir tam tikras saugiklis. Rezonansinėse bylose, kurios sulaukia didelio visuomenės dėmesio, tikėtina, kad informacija bus tikrinama ne tik advokatų, bet ir visuomenės, pirmiausia – žurnalistų, kai duomenys tampa vieši.
Yra ir kitas svarbus niuansas. Mes dažnai įsivaizduojame procesą taip: pareiškiami įtarimai, byla keliauja į teismą, priimamas nuosprendis. Tačiau turime precedentų, kai nieko panašaus nevyksta. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybės korupcijos byla, kur buvo kalbama apie daugiau nei 200 tūkst. eurų kyšį. Buvo duoti parodymai, apie juos kalbėjo žurnalistai, daug kas žinojo jų turinį, nors tai buvo ikiteisminio tyrimo duomenys. Vėliau dalis tyrimo buvo atskirta, o kai kuriais atvejais – nutraukta.
Taigi gali nutikti, kad, pavyzdžiui, ir S. Skvernelio byla galiausiai baigtųsi be kaltinimų arba su daliniais kaltinimais, o dalis informacijos taip ir liktų neįvertinta teisme. Tada kyla klausimas – ar politiko, kuris priima sprendimus, daro įtaką mūsų gyvenimui, privatumas gali būti toks, kad visuomenė negali žinoti svarbios informacijos, jei ji nepatenka į teismą? Mano nuomone – gali ir turi žinoti. Net jei informacijos nepakanka baudžiamajam persekiojimui, ji gali būti svarbi visuomenei. Pavyzdžiui, gali turėti įrašą, kuris rodo galimą nusikaltimą, bet teismas jo nepripažįsta tinkamu įrodymu dėl procedūrinių priežasčių. Tai nereiškia, kad visuomenė neturi teisės apie tai diskutuoti.
Advokatai savo darbą apibrėžia kaip tikrinimą. Net jei klientas prisipažįsta, advokatas vis tiek kuria gynybos liniją. Jo profesinė sėkmė gali būti išteisinimas net ir sudėtingoje byloje. Žurnalistikoje profesinė sėkmė yra kitokia – gebėjimas faktais parodyti svarbias aplinkybes.
Kalbant apie informacijos nutekinimą – rizika visada yra. Tačiau yra ir kitas aspektas. Jei per ilgą laiką susikuri patikimų šaltinių tinklą, gali tikrinti informaciją net ir tada, kai niekas tiesiogiai nieko nepatvirtina. Pavyzdžiui, gali paskambinti šaltiniui ir pasakyti: „Aš turiu tokią informaciją, ką manai?“ Jis gali atsakyti, kad negali komentuoti, arba pasakyti, kad tai nesąmonė. Formaliai jis nieko neatskleidė, bet iš reakcijos gali suprasti, ar verta tęsti tyrimą. Yra daug būdų tikrinti informaciją, susiformavusių per laiką. Ne visus juos galima atskleisti, bet jie egzistuoja. Tu visą laiką rizikuoji. Nes kitas variantas gali būti toks: kažką pasakei viešojoje erdvėje, suklydai arba tave suklaidino – ir tavo reputacija dega, viskas. Tau tai visą laiką primins.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai