Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Vilniaus apygardos teismas iš naujo turi spręsti, ar priimti buvusio vidaus reikalų ministro bei buvusio krašto apsaugos viceministro Eimučio Misiūno ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Trečiadienį priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

E. Misiūnas anksčiau kreipėsi į įvairius teismus dėl prezidento Gitano Nausėdos atsisakymo grąžinti jį į teisėjo pareigas.

Jo įsitikinimu, šalies vadovas ir jo teisės grupės patarėjai tai darydami pažeidė įstatymus ir Konstitucijoje nustatytus principus.

Tuo metu prezidentas G. Nausėda žurnalistams yra sakęs, kad E. Misiūnas, kandidatavęs su „valstiečių“ sąrašu į Seimą, nepagrįstai siekia iškart grįžti į teisėjo pareigas.

„Nors teisėjų korpuso formavimas yra Respublikos Prezidento valstybės valdžios įgyvendinimo sritis, dėl ko teismas negali už šią valdžios instituciją priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti išleisti aktus, susijusius su teisėjų skyrimu į pareigas, tačiau tai nepanaikina asmens, manančio, kad valstybės valdžia buvo įgyvendinama netinkamai, teisės reikalauti atlyginti dėl to patirtą žalą“, – rašoma Aukščiausiojo Teismo nutartyje.

„Taip yra užtikrinama nacionaliniuose ir tarptautinės teisės aktuose garantuojama asmens teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos“, – nurodė teismas.

Savo ieškinyje E. Misiūnas prašė priteisti žalą – negautą darbo užmokestį už nepaskyrimo teisėju laiką, taip pat prašė ginti pažeistą garbę, pripažinti prezidento G. Nausėdos teiginius nepagrįstais, žeminančiais garbę ir orumą, bei priteisti 10 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Pasak Aukščiausiojo Teismo, bylos pagal pareikštus ieškinio reikalavimus dėl garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo pirmąja instancija nagrinėjamos apylinkės teismuose, nepriklausomai nuo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Vis dėlto tais atvejais, kai vienas iš ieškovo reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme.

Ieškinyje turi būti nurodyta ieškinio suma. Ieškinio reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį kaip turtinės žalos atlyginimą pagal teismingumą būtų priskiriamas apylinkės arba apygardos teismui priklausomai nuo ieškinio sumos dydžio.

Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškinyje E. Misiūnas nenurodė ieškinio sumos – konkrečios prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio sumos kaip turtinės žalos dydžio.

Trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apygardos teismas turėjo ne atsisakyti priimti ieškinio dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, o nustatyti terminą ieškinio trūkumams šalinti – įpareigoti ieškovą ieškinyje nurodyti reikalaujamo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį.

„Jei ieškovui nurodžius reikalaujamos atlyginti turtinės žalos dydį paaiškėtų, kad dydis siekia apygardos teismo jurisdikciją, – šį reikalavimą priimti nagrinėti kartu su kitais reikalavimais dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo“, – paskelbė Aukščiausiasis Teismas.

Pasak šio teismo, dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atsisakyti priimti ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo, yra teisiškai nepagrįsta, todėl panaikintina ir perduotina pirmosios instancijos teismui, kad šis išvardytų ieškinio reikalavimų priėmimo klausimą spręstų iš naujo.

„Kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su paskyrimo į teisėjo pareigas procedūromis, Respublikos Prezidento kompetencija skiriant teisėjus, nesusiję su atsisakymo priimti ieškinį klausimo išsprendimu, o būtų susiję su ieškinio nagrinėjimu iš esmės, todėl dėl tokių skundo argumentų kolegija nepasisako“, – paskelbė Aukščiausiasis Teismas.

Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad teisėjų korpuso formavimas yra tokia prezidento veikla, kuri yra susijusi su jo įgyvendinama valstybės valdžia.

„Teismai neturi jurisdikcijos už šią valdžios instituciją priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtą valdžios instituciją išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu, inter alia, teisėjų skyrimu į pareigas. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti Respublikos Prezidentą paskirti ieškovą į teisėjo pareigas nepriskirtas nagrinėti jokiam teismui. Nustatęs, kad ginčas dėl aptariamų ieškinio reikalavimų nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, teismas atsisako priimti ieškinį“, – rašoma kasacinio teismo nutartyje.

Aukščiausiojo Teismo vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsisakė priimti šį ieškinio reikalavimą.

BNS pateiktame atsakyme Prezidentūra yra teigusi, kad „asmenys, kurie nutraukė teisėjo karjerą dėl dalyvavimo polinėje veikloje ar paskyrimo į politines pareigas, ir siekia ją atstatyti politinių pareigų netekę“, neatitinka politinio neutralumo principų ir motyvacinių kriterijų.

E. Misiūno manymu, prezidentas individualiai taikė „atšalimo“ terminą – jo nereikėjo į teisėjus grįžusiam buvusiam generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui, ambasadoriumi Kanadoje tapusiam buvusiam užsienio reikalų viceministrui Dariui Skusevičiui ir kt.

E. Misiūnas nuo 2016 metų gruodžio iki 2019-ųjų vasaros premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje vadovavo Vidaus reikalų ministerijai, tačiau atnaujinus valdančiąją koaliciją jo pareigas perėmė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Rita Tamašunienė.

2019-ųjų spalį E. Misiūnas tapo krašto apsaugos viceministru, prieš tai mėnesį jis dirbo ministro Raimundo Karoblio patarėju.

Prieš tapdamas ministru E. Misiūnas metus dirbo teisėju Vilniaus apylinkės teisme.

Iki tapdamas teisėju, E. Misiūnas yra dirbęs Specialiųjų tyrimų tarnyboje, dėstė tuometinėje Policijos akademijoje.