Audronius Ažubalis skiriamas naujuoju užsienio reikalų ministru vietoj Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimą praradusio ir dėl to atsistatydinusio Vygaudo Ušacko.
Tačiau A.Ažubalis ministro pareigas pradės eiti tik po to, kai prisieks artimiausiame Seimo plenariniame posėdyje. Valdantieji planuoja neeilinius parlamento posėdžius surengti vasario viduryje arba pabaigoje.
Vakar po daugiau kaip valandą trukusio susitikimo su Prezidente A.Ažubalis teigė rasiąs bendrą kalbą su valstybės vadove, nes esą sutampa jo, valdančiųjų, Vyriausybės ir D.Grybauskaitės požiūriai į užsienio politiką.
– Ką darysite kitaip nei V.Ušackas?
– Atsakydamas plačiau aš tarsi pradėčiau vertinti V.Ušacko veiklą, todėl atsakysiu trumpai, bandydamas nevertinti.
Mano visa darbo patirtis yra komandinis darbas – dirbant Aukščiausiosios Tarybos atstovu spaudai, vadovaujant Aukščiausiosios Tarybos Informacijos ir analizės centrui, Seimo Užsienio reikalų komitetui.
Esu komandinio stiliaus žmogaus, bent bandau toks būti. Laikausi tokio principo – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Todėl manau, kad ypač tokioje srityje kaip užsienio politika labai svarbu pasitikėjimas, komandinis darbas, komandos narių pasitikėjimas ir delegavimas jiems ambicingų uždavinių, nesistengiant pačiam būti ir galutiniu teisėju, vykdytoju ar sprendėju.
– Ką darysite, kad nekiltų konfliktų su Prezidente?
– Galiu pakartoti, kad esu komandos žmogus. Bet tokiu būti visai nereiškia neturėti savo nuomonės ar savo įsitikinimų. Aš juos turiu. Yra Vyriausybės programa, didele dalimi ji atkartoja Tėvynės sąjungos programą, kurią rašant aš irgi prisidėjau.
– Ar Prezidentė turėjo pagrindą atleisti V.Ušacką?
– Jeigu viskas diplomatijoje būtų pasakoma atvirai, viskas būtų išdėliojama visuomenei, taigi, ir kaimynams, pasaulio viešajai opinijai, manau, nuo tos akimirkos diplomatija nustotų egzistuoti, nes ji taptų nereikalinga. Pagrindinis diplomatijos bruožas yra diskretiškumas.
Galiu tik pasakyti, kad Prezidentė, manau, turėjo rimtų motyvų priimdama tokį sprendimą.
– Kokios taktikos laikysitės bendraujant su Rusija, ar reikalausite jos atlyginti sovietmečio žalą?
– Lietuvos politikai nėra atlikę tam tikrų namų darbų, kad galėtume kaip užsukti kartoti Rusijai apie žalos atlyginimą. Mes iš tikrųjų nesame padarę tam tikrų veiksmų, kad galėtume tęsti šį pokalbį su Rusija. Duokit laiko.
– Kokių namų darbų nepadarėme?
– Tikrai nenoriu šito komentuoti.
– Kokios santykių su Rusija linijos Lietuvai derėtų laikytis – Vašingtono ar Briuselio?
– Mūsų stiprybė yra narystė ES, todėl kiek tai įmanoma, turime padėti formuoti bendrąsias ES politikas – ir bendrąją prekybos politiką, ir užsienio, saugumo klausimus. Šiuo atveju bendrumas yra mūsų stiprybė. Kai turi reikalų su didele valstybe, ne visada lengva pasiekti abiem pusėms naudingą sprendimą.
– Tebesilaikote savo ankstesnės nuomonės, kad Rusija yra grėsmė?
– Tai komplikuota kaimynė, kurios kai kurie veiksmai gali būti įvardyti kaip grėsmingi. Pavyzdžiui, "Družbos" naftotiekio uždarymas sukėlė grėsmę Lietuvai. Niekur nuo to nepabėgsi. Kuo mes būsime tiesesni, atviresni vertindami, tuo bus geresnė dvišalių santykių atmosfera.
– Lenkų spauda jus pavadino užkietėjusiu nacionalistu. Kaip tai komentuotumėte?
– Esu sulaukęs įvairių vertinimų. Galiu pasakyti, kad toks nesu, todėl nelabai kreipiu dėmesį į tai. Manau, kad politikoje svarbu ne žodžiai, bet konkretūs veiksmai.
– Ar teisinga būtų į Kovo 11-osios minėjimą kviesti Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką?
– Kiek žinau, kol kas tokio kvietimo nėra. Bet jeigu per tokį vizitą būtų derinami Lietuvai svarbūs klausimai, kodėl gi ne.
– Kuriuos iš trijų viceministrų žadate palikti dirbti?
– Dar kalbėsiu su dabar dirbančiais viceministrais. Kai kuriuos iš jų pažįstu seniai. Bet dabar neturiu atsakymo į šį klausimą.
– Ką darysite su dabar diplomatu dirbančiu Dainiumi Dabašinsku, kuris kaip buvęs Valstybės saugumo departamento vienas vadovų yra kaltinamas įgaliojimų viršijimu?
– Priimsiu sprendimą tada, kai prisieksiu ir turėsiu teisę susipažinti su D.Dabašinsko dosjė, taip pat, kai sulauksiu teisėsaugos išvadų dėl jo buvusios veiklos.
– Gal primintumėte savo nuomonę dėl Centrinės žvalgybos valdybos menamo kalėjimo Lietuvoje?
– Tyrimas, kurį atliko parlamentinis komitetas, padėjo Lietuvai išvalyti jos demokratijos kraujagyslėse užsikimšusį vamzdį. Gerai, kad tas tyrimas buvo. Esu tikras, kad tai nepakenks santykiams su Jungtinėmis Valstijomis, nes kalbama ne apie JAV, bet apie mus – apie mūsų santvarką, demokratinės sistemos gyvybingumą ir ydas.
– Prieš dvejus metus buvote vienas iš derybininkų grupės narių, kurie dalyvavo steigiant "Leo LT". Ar galite įvertinti dabar, žvelgdamas atgal, kad valstybė buvo apgauta, kuriant šią bendrovę?
– Aš buvau derybininkų grupės narys, bet jeigu kada nors tų derybų medžiaga bus išslaptinta, man tikrai nebus gėda, nes aš per derybas kėliau tam tikrus klausimus, į kuriuos paskui negavau atsakymų. Manau, ta informacija, kurią sukaupiau vykstant deryboms, kai bandžiau šį tą pakeisti, pravertė mūsų frakcijos Seime galutiniam apsisprendimui dėl "Leo LT". Šis sandoris nebuvo naudingas Lietuvai.
– Ar galite pasakyti, kad dabar išsipildė jūsų svajonė pagaliau tapti užsienio reikalų ministru?
– Jeigu surasit nors vieną mano viešą pasisakymą, kad turėjau begalinę karštą svajonę tapti ministru, tada tikrai pripažinsiu, jog taip buvo. Tiesiog man atrodė logiška 2008 m. pabaigoje, kai formuota Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kad galiu būti vienas iš pretendentų.
– Kokiomis užsienio kalbomis kalbate?
– Rusiškai ir angliškai. Suprantu lenkiškai, bet kalbu nedaug – moku vos kelias frazes.
Audroniaus Ažubalio dosjė
A.Ažubaliui tik ką sukako 52 metai (gimė 1958 m. sausio 17 d. Vilniuje).
1976 m. jis baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą (dabar – A.Vienuolio gimnazija), įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą studijuoti žurnalistikos. Už ryšius su Lietuvos Helsinkio grupės nariais 1977 m. buvo pašalintas iš antro kurso ir 1977–1979 m. tarnavo sovietinėje armijoje.
Žurnalisto diplomą gavo 1989-aisiais. 1990 m. studijavo politiką ir ekonomiką "World Press" instituto Makalasterio koledže Minesotos valstijoje JAV.
1979–1988 m. dirbo Lietuvos valstybiniame leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos komitete, Lietuvos moksliniame metodiniame kultūros centre, Lietuvos valstybiniame televizijos ir radijo komitete, Lietuvos respublikinėje kino filmų nuomojimo kontoroje.
1989–1990 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio savaitraščio "Atgimimas" korespondentas, 1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko atstovas spaudai, 1991–1993 m. – Aukščiausiosios Tarybos Informacijos ir analizės centro vedėjas.
1993 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje ryšių su visuomene konsultacinį centrą ir iki 1996 m. lapkričio jam vadovavo.
1996–2000 m. – Seimo narys, dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete, buvo šio komiteto pirmininku, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju.
2001–2004 m. – viešosios įstaigos Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centro prie Vyriausybės kanceliarijos generalinis direktorius.
Nuo 2004 m. – Seimo narys, išrinktas daugiamandatėje apygardoje pagal Tėvynės sąjungos sąrašą. Šios partijos narys nuo 1998 m. Nuo 2008 m. lapkričio – Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.
Pomėgiai – istorinės tematikos literatūra, ūkio darbai sodyboje, žvejyba.
Žmona Loreta – Vilniaus miesto universitetinės ligoninės gydytoja, dukros Eglė Marija ir Aistė Valerija – Vilniaus Žvėryno gimnazijos moksleivės.
Naujausi komentarai