Apie testamentus plačiau pasakojo advokatų kontoros „Walless“ advokatė Simona Vilkelytė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kodėl testamentas – svarbus?

– Testamentas yra svarbus dėl to, kad tai suteikia teisę mums patiems paskirstyti savo užgyventą turtą. Faktas, kad kiekvienas iš mūsų mažiausiai norime galvoti apie mirtį, bet ji ateis neišvengiamai. Tuomet, jeigu turi kad ir mažą turtelį ar tau labai brangų turtą, arba dideles įmones, verslus, tai geriau pačiam nuspręsti, kokiu būdu, kam ir kaip norėtum juos perduoti, negu palikti viską likimo valiai. Tiksliau – taip, kaip pagal įstatymą valstybė sureguliuoja paveldėjimą.

– Žinome garsią verslininko istoriją, kai buvo parašytas testamentas, kurį, kaip teigiama, antra žmona privertė jį pasirašyti. Visa epopėja aprašyta žiniasklaidoje – ilgi teismai. Ar galima testamentą užginčyti ir kiek tikėtina, kad aš, kaip ginčytojas, laimėsiu?

– Yra bendras principas, kad testatoriaus valia turi būti gerbiama. Žinoma, kad testatorius yra laisvas pats nuspręsti, kam ir kokį turtą palikti. Tačiau teisės funkcija – ne tik suteikti žmogui laisvę veikti, bet ir užtikrinti tam tikrą socialinį teisingumą. Ir kiekvienam iš mūsų atrodytų nepriimtina, jeigu palikėjas nepalieka, pavyzdžiui, savo vaikams jokio turto. Tada įsijungia institutas – testamento nuginčijimas. Keliame klausimą, ar iš tikrųjų ta testatoriaus valia atitinka jo tikrąją valią. Sudėtinga tai, kad testatoriaus valia vertinama retrospektyviai. Jau nebeturime žmogaus, kad galėtume jo tiesiai paklausti, ką jis iš tikrųjų norėjo padaryti. Tada įsijungia liudytojai, ekspertų išvados, medicininiai dokumentai ir visa eilė įrodymų, pagal kuriuos galima įvertinti, ar testatorius padarė tai, ką iš tiesų norėjo padaryti.

– Kaip dažnai pavyksta laimėti tiems, kurie ginčija testamentą, ir kaip dažnai, kaip jūs sakote, yra gerbiama testatoriaus valia ir sprendimas?

– Dabar tikslią statistiką būtų sunku pasakyti, nes paveldėjimo bylos sudaro mažiau nei pusę procento visų civilinių bylų, o iš jų testamento nuginčijimų – gal 20 procentų. Tai tikrai labai nedidelis skaičius, vertinant bendrą bylų skaičių teismuose. Kiek pavyksta laimėti, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Man, kaip advokatei ir kaip žmogui, skaudžiausia tai, kad ginčijasi artimiausi žmonės tarpusavyje – broliai, seserys, giminės. Jie, užuot susėdę ir adekvačiai nusprendę, kodėl ir kaip taip atsitiko, kad vienam įpėdiniui buvo palikta daugiau, o kitam – nieko, pradeda procesus, kurie tęsiasi ilgus metus ir galiausiai nepalieka nė vieno laimingo.

Tas „laimėjimas“ galbūt būtų tas, kad testatorius, visų pirma, pats sudarydamas testamentą, kalbėtųsi su savo šeima ir pasakytų, ką ir kaip planuoja daryti – taip užkirsdamas kelią ginčams ateityje. Ir antra – kad patys įpėdiniai, kurie buvo paskirti ar nebuvo paskirti, bandytų suprasti žmogiškai, kodėl žmogus pasielgė vienaip ar kitaip.