Advokatė G.Mauručaitienė komplimentais netiki
Šeštadienio interviu apie eleganciją, drąsą ir atsargumą
Klaipėdiečiams puikiai pažįstamos advokatės Gražinos Mauručaitienės nuotraukos neseniai apskriejo visą Lietuvą. Teisininkė buvo fotografuojama ir filmuojama kartu su savo klientu krepšininku Gintaru Einikiu, kai šis pakliuvo į skandalą, pabėgęs iš avarijos vietos, o jo automobilyje aptikta narkotikų. Tie, kas nepažinojo G.Mauručaitienės, pamanė, kad ji - krepšininko žmona ar meilužė.
Tačiau uostamiestyje ši įspūdingai atrodanti moteris yra pagarsėjusi puiki advokatė, retai pralaiminti bylas.
- Gerbiama advokate, miesto pilkumoje išsiskiriate savo elegancija, puošnumu. Tai pastebėjo ir žurnalas „Stilius“. Ar darbe Jums padeda šis įvaizdis?
- Stengiuosi būti elegantiška ne tam, kad kam nors patikčiau, o dėl pagarbos aplinkiniams, ypač klientams. Manau, kiekvienam maloniau ateiti į švarų biurą, bendrauti su tvarkingu ir dailiai atrodančiu advokatu. Į komplimentus beveik nereaguoju. Manau, kad dažniausiai jie sakomi iš mandagumo, o ne nuoširdžiai. Labiau tikiu gatvėje pijokėlio mestelta replika apie dailią išvaizdą, nes jam iš manęs nieko nereikia. Be to, esu kieto būdo ir manau, kad darbe ne vieta komplimentams ir meilikavimams. Todėl visada su klientais išlaikau tam tikrą atstumą. Nedviprasmiškai parodau, kad nepakęsiu jokių komentarų savo išvaizdos atžvilgiu.
- Prieš dešimtmetį ir net mažiau, kai Lietuvoje siautėjo žiauriausi nusikaltėliai, Jums teko ginti ne vieną jų. Kaip sekėsi su jais bendrauti? Kaip suderindavote savo asmenines nuostatas ir profesinį įsipareigojimą ginti banditus?
- Taip, tokių žmonių teko ginti ne vieną. Galiu prisipažinti, kad prisimenu visas bylas, kuriose teko dirbti, nepamiršau nė vienos pavardės, neišdilo iš atminties, kaip jos baigėsi. Visa tai yra labai sunkus krovinys. Todėl laikausi tvirtos nuostatos - jeigu matau, kad mano įsitikinimai gali trukdyti ginti žmogų, bylos nesiimu. Nes jeigu pradedi abejoti, klientui toks advokatas nereikalingas. Čia panašu kaip medicinoje. Gydytojas negali gydyti paciento, jei netiki, kad jis pasveiks. Be to, labai svarbu pasitikėti savimi. Kartą tų žiauriųjų banditų siautėjimo laikais teko važiuoti į Skuodą, kur areštinėje buvo laikomas mano ginamasis. Turėjau su juo pasikalbėti. Tą žmogų atvedė automatu ginkluotas pareigūnas. Paprašiau jį palikti mus vienus. O jis nusistebėjo, ar nebijau, kad nusikaltėlis mane užpuls. Tvirtai atsakiau, kad niekas manęs nepuls. Taip ne tik tam policininkui, bet sau ir net įtariamajam parodžiau, kad nebijau ir nieko man neatsitiks. Niekada neteko sulaukti grasinimų ir net nepagarbaus elgesio iš tų klientų, kuriuos visuomenė laiko žiauriausiais nusikaltėliais.
- Kokios bylos Jus pačią labiausiai paveikia, kokiose tenka dažniausiai dalyvauti?
- Per keletą metų situacija labai smarkiai pasikeitė. Dabar kriminalinio pasaulio atstovai nebėra tokie mokūs kaip anksčiau. Juk statistika teigia, kad dabar baudžiamosiose bylose tik 5 procentai kaltinamųjų samdosi advokatus. Visi kiti naudojasi valstybės skiriamų gynėjų paslaugomis.
Man taip pat tenka daug dirbti ir su ūkinėmis bylomis. Dirbant su civilinėmis bylomis išsiugdo tam tikras atsargumas ir net baimė. Kadangi mano vyras yra verslininkas, vis bandau jį sulaikyti nuo žingsnių, kurie mano klientams atnešė nemalonumų. Tačiau versle neįmanoma nerizikuoti, tad jis manęs dažnai nepaklauso.
Sūnui daug esu pasakojusi apie tai, kokių pasekmių galima sulaukti dėl lengvabūdiškų poelgių, pavyzdžiui, muštynių. Bet sūnus man problemų nėra kėlęs, jis labai ramaus būdo.
- Gal sūnus svajoja sekti Jūsų pėdomis?
- Šiemet Tomas - jau „Ąžuolyno“ gimnazijos abiturientas. Vežiausi jį į Aukščiausiąjį Teismą, Apeliacinį, tad jis turi pakankamai rimtą supratimą apie mano darbą, tačiau būti teisininkas nesvajoja. Jis planuoja studijuoti mediciną.
Jei galėčiau atsukti gyvenimą atgal, ir pati turbūt norėčiau tapti gydytoja. Man mediko darbas atrodo labiausiai reikalaujantis ištvermės ir suteikiantis galimybių save realizuoti.
- Tačiau, nepaisant tokios nuomonės, Jūs nuo pat pirmųjų darbo metų esate advokatė. Kaip atsitiko, kad tapote teisininke?
- Užaugau mažame miestelyje Kazlų Rūdoje. Mano tėvai - paprasti žmonės, darbininkai. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Tada buvo įprasta, kad geriausiai besimokę mokiniai rinkdavosi medicinos studijas. Tačiau aš norėjau pasielgti kitaip nei visi. Prisipažinsiu, neturėjau supratimo, ką dirba teisininkai, nebuvau mačiusi, kaip vyksta teismo procesas. Net pirmuosiuose universiteto kursuose besimokydama neįsivaizdavau, koks bus mano darbas. Tik ketvirtame kurse, kai reikėjo rinktis paskyrimą, paklausiau dėstytojo patarimo ir pasirinkau advokatūrą. Turėjau važiuoti dirbti į Jurbarką. Bet po pusmečio stažuotės Kaune paaiškėjo, kad yra laisva vieta Klaipėdoje.
- Ir nuo to laiko esate Klaipėdoje? Koks Jums tada pasirodė uostamiestis?
- Iki tol Klaipėdoje nebuvau buvusi. Žinojau, kad čia gyvena daug žemaičių. Mūsų krašte buvo kalbama, kad žemaičiai yra kieto būdo ir labai sunku suprasti jų kalbą. Todėl važiavau į šį miestą verkdama. Pirmaisiais metais teko ne tik kalbėti, bet ir rašyti rusiškai, pradžioje sunkokai sekėsi suprasti žemaičių šnektą. Bet dabar galiu pasakyti, kad visoje Lietuvoje žmonės vienodi. Nesiskiria jų reakcija, kai pralaimi bylą ar išlošia.
- Ar galima sakyti, kad Klaipėda tapo Jums savu miestu?
- Sunku pasakyti. Tikrai žinau, kad nenorėčiau gyventi Kaune. Galbūt trauktų Vilnius, nes ten daugiau perspektyvų darbui, galima įvairiau leisti laisvalaikį. Mane trauktų dideli miestai, kur daug žmonių, stūkso dangoraižiai. Bet žinau, kad iš čia jau niekur neišsikelsiu. Prisirišau prie savo namų, čia laiko ir vyro verslas.
- Jūsų vyras Algirdas vadovauja bendrovei „Baltic Auto“, tai yra prekiauja „Volkswagen“ markės automobiliais. Ar Jūs vairuojate tik folksvagenus? Kokie automobiliai Jums patinka?
-Vyras buvo man nupirkęs geltoną „vabalą“, tačiau greitai supratau, kad man nepatinka mažos mašinos. Man patinka dideli ir galingi automobiliai. Neretai žiemą tenka važinėti į atokesnes vietas, turiu būti užtikrinta, kad neįklimpsiu. Todėl nelikau ištikima vyro parduodamiems automobiliams. Dabar važinėju visureigiu „Audi Q 7“.
- Kokių Jūs dar turite pomėgių? Kaip leidžiate laisvalaikį?
- Atostogaujame dažniausiai visa šeima drauge. Važiuojame į kokią užsienio šalį, bet negulime paplūdimiuose. Išsinuomojame automobilį ir su žemėlapiu rankose apvažiuojame visą kraštą. Nemėgstu triukšmingų vakarėlių ir kompanijų. Esu namisėda ir geriausiai pailsiu namuose su šeima. Labai mėgstu gaminti valgį. Tiesa, skirtingai nei dauguma moterų, nemėgstu gėlių. Ypač kai jos pradeda vysti. Nemėgstu ir atvirukų, formalių laiškų. Esu asketiško būdo.
- Jeigu mėgstate šeimininkauti, kaip Jums pavyksta išlaikyti grakščią figūrą?
- Nesilaikau jokių dietų. Tiesiog labai jaudinuosi prieš kiekvieną bylą, o kai jaudinuosi, negaliu valgyti. Tad dažniausiai pirmą kartą rimtai valgau vakare. Taigi mano gyvenimo būdas paneigia dietologų aiškinimą apie vakarienės žalą. Manau, viskas priklauso nuo prigimties.
- Tarp Klaipėdos advokatų esate vertinama kaip viena geriausių, esate mylima žmona ir motina. Ar jaučiatės esanti laiminga?
- Esu sunkaus būdo. Nemoku džiaugtis. Gal darbas tokią mane padarė. Bet negaliu pasakyti, kad kiekvieną minutę esu laiminga. Kai išgirstu apie kito žmogaus ligą, suprantu, kad esu laiminga būdama sveika. Manau, kad laimė nėra vienareikšmė. Kaskart ji kitokia.
Naujausi komentarai