A.Holcmann paliečia ne tik odą, bet ir sielą
Kosmetologei Aušrai Holcman didžiausia palaima pajusti, kaip nuo jos darbo žmonės darosi ne tik sveikesni bei gražesni, bet ir laimingesni.
Visada besišypsanti moteris bendradarbių vadinama saulute. Net ir sunkiausių gyvenimo smūgių sulaukusi A.Holcmann aplinkiniams nerodo išgyvenimų. Jos optimizmas užkrečia ir verčia aplinkinius patikėti, kad viskas galų gale bus gerai.
- Ar tapti kosmetikos ir masažo meistre buvo Jūsų vaikystės svajonė?
- Žinoma, ne. Augau gausioje septynių vaikų šeimoje. Buvau mažiausia, tad man teko padėti mamai prižiūrėti vyresniųjų brolių ir seserų vaikus. Gal todėl labai norėjau tapti vaikų gydytoja. Supratau, kad tėvams bus sunku išleisti mane į mokslus, todėl nusprendžiau pirma baigti medicinos mokyklą, o tada jau siekti aukštojo mokslo. Taip drauge su keliomis draugėmis įstojau į medicinos mokyklą. Mintis apie kosmetologiją atėjo gerokai vėliau, kai mano pačios vaikai jau buvo dideli ir šalies bei mano pačios gyvenime prasidėjo didieji pasikeitimai.
- Vadinasi, ilgą laiką dirbote medicinos sesele, dabar ši profesija vadinama slaugytojos.
- Bebaigiant medicinos mokyklą užklupo meilė iš pirmo žvilgsnio. Netrukus ištekėjau, greitai gimė sūnus Arnoldas ir svajones apie studijas teko pamiršti. Po trejų metų susilaukiau dukrelės Kristinos. Dar besimokydama pradėjau dirbti Gimdymo namuose. Ir baigusi mokslą ten likau. Vėliau įsidarbinau Miesto ligoninėje, dabar vadinamoje Klaipėdos universitetine. Teko dirbti ne vienoje gydymo įstaigoje, bet pati darbo niekada neieškojau. Visur buvau kviečiama. Kai pasiūlė tapti vyriausiąja sesele Konsultacinėje poliklinikoje, ilgai svarsčiau. Bijojau. Ten sutikau jau garbaus amžiaus buvusią praktikos vadovę Eleną Deksnytę. Tai buvo moteris, su kuria kalbant man drebėdavo balsas. Ji – neginčijamas autoritetas. E.Deksnytė man pasakė frazę, tapusią man priesaku: „Jei tave čia paskyrė, vadinasi, esi to verta“. Šie žodžiai neleido dirbti bet kaip. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti Raudonojo kryžiaus ligoninėje, dabartinėje Apskrities. Dešimtį metų buvau šios įstaigos vyriausioji seselė. Ten sutikau daug puikių, pagarbos vertų žmonių. Dėkoju už tai likimui. Ir dabar nueinu į ligoninę kaip į savus namus.
- Ir vis tik palikote ligoninę. Kas atsitiko? Kodėl taip radikaliai pakeitėte savo gyvenimą?
- Buvau 38-erių, kai ištiko infarktas. Kardiologai tada kategoriškai pasakė - turiu gyventi be įtampos, streso, mylėdama save ir nekaupdama emocijų. Jau tada gimė mintis apie kitokį darbą. Kai ligoninės administracijai pasakiau, kad nebegrįšiu, bendradarbiai pamanė, kad kalbu apie mirtį. Tačiau buvau apsisprendusi pradėti naują gyvenimą. Kaip tik tuo metu dukra pradėjo mokytis Vokietijoje. Reikėjo daugiau atostogų nei priklauso pagal įstatymą, kad galėčiau ją aplankyti.
- Ar sunku buvo pakeisti profesiją?
- Nusprendžiau, kad su medicinos žiniomis geriausia būtų mokytis kosmetologijos. Viliojo ir šio darbo teikiamos teigiamos emocijos. Pati seniai svajojau rasti vietą, kur po sunkios darbo dienos ir nelengvos tarybinės buities galima būtų atsipalaiduoti. Lankiau kursus, pati ieškojau literatūros. Daugelis mano draugių abejojo, ar teisingai pasielgiau. Stebėjo nieko nesakydamos, laukė, kas bus. Vėliau mokiausi privačioje kosmetologijos klinikoje. Tai davė patirties ne tik pačiai kaip specialistei, bet ir kaip pedagogei. Vėliau teko Klaipėdos kolegijoje sveikatos fakultete vadovauti kosmetologinės praktikos darbams.
- Tai buvo 1990-tieji – sunkus laikas. Kaip jums sekėsi pradėti verslą ir naują darbą?
- Pirmoji kabineto įranga buvo seno modelio stomatologo kėdė. Tada gavau kabinetuką kojinių fabrike. Kaukes ir kitas priemones darydavau pati. Naudojau gamtines medžiagas. Ne kartą teko bėgti į fabriko valgyklą skolintis kiaušinių. Darbas įmonėje buvo puiki vieta analizei. Prieš pamainą ir per pietų pertrauką moterys ateidavo procedūrų, o grįžusios į darbo vietą iškart sulaukdavo bendradarbių atsiliepimų. Tai buvo puikus ryšys su klientėmis. Parsiveždavau vokiškos kosmetikos. Tada gimė svajonė apie savo saloną. Kartą pasakojau apie savo planus bei siekius senai draugei ir abejojau, ar pasiseks. Tada ji pasakė, kad ateis diena, kai turėsiu saloną, o klientės rašysis į eilę pas mane patekti. Pagalvojau, kad ji mane guodžia. Bet dabar matau, žinodama mano būdą, ji suprato, kad padarysiu viską, ką galiu. Po daugybės vargo, rizikos ir pastangų sukūriau savo verslą. Šiemet atšvenčiau savo salono Šaulių gatvėje dešimtmetį.
- Užsiminėte apie savo užsispyrimą siekiant tikslo. Iš kur Jumyse šis bruožas?
- Mano protėviai - klaipėdiečiai. Mama - vokiečių kilmės vietos gyventoja. Ji buvo nepaprastai tvarkinga ir darbšti. Visiems savo vaikams mama įskiepijo ypatingo reiklumo sau jausmą. Buvau jauniausioji, bet manęs nelepino. Gyvenome nuosavame name Vitės rajone, prie namo turėjome daržą. Kaip ir kiti broliai bei sesės turėjau ravėti, tinginiauti nebuvo kada. Mama įskiepijo darbštumą. Tad manau, kad mano tikslo siekimas ir užsispyrimas yra iš vokiškosios mūsų giminės linijos.
- Nelietuviška pavardė verčia klausti apie Jūsų kilmę.
- Tai vyro pavardė. Jo protėviai kilę iš Estijos. Estiška pavardė Kolsverstė tarybiniais metais buvo iškreipta ir tapo Holcman.
- Grįžkime prie Jūsų reiklumo sau. Gal ir saviems vaikams buvote griežta?
- Taip. Ir dabar vaikai man už tai dėkoja. Apie mano tvarkos siekį byloja gyva šeimos legenda tapęs atsitikimas. Kai mano dukra ir sūnus tebebuvo mokiniai, dažnai nurodymus, ką padaryti, surašydavau laiške ir palikdavau ant stalo. Kartą tokio laiško gale prirašiau post scriptum. Tų dviejų raidžių P.S. reikšmės vaikai tada dar nežinojo. Ilgokai suko galvas, kol abu nusprendė, kad tai reiškia „patikrinsiu stalčius“. Parėjusi radau juos skubančius tvarkyti savo reikmenis. Dar ir dabar, prisiminę tą įvykį, juokiamės. Jei nebūčiau buvusi griežta ir reikli, jie galėjo tas raides iššifruoti ir kitaip, pavyzdžiui, „pasivaišinkite saldainiais“.
- Kiek šie Jūsų būdo bruožai veikė Jūsų gyvenimą?
- Nebūdama užsispyrusi ir darbšti nebūčiau įgyvendinusi savo svajonės. Galbūt ir šiandien būčiau dirbusi tik iš pareigos, o ne dėl malonumo.
- Ar galite pasakyti, kad dabar nepavargstate, kad darbas Jums teikia tik džiaugsmą?
- Žinoma, pavargstu. Laikausi taisyklės, kad aš turiu taikytis prie klientų, o ne priešingai. Neatsisakau priimti nė vieno kliento. Darbo ypač padaugėja prieš šventes. Neretai pradedu po septintos ryto, o baigiu vėlų vakarą. Ne kartą teko miegoti masažo lovoje. Žinodamos apie mano silpną širdį draugės priekaištauja, kad salono languose šviesu iki vėlumos. Tačiau, kai klientė procedūros metu užsnūsta, kai palengvėja jos kvėpavimas, kai pamatau iš malonumo nuriedančią ašarą, o po visko ne viena moteris neberanda durų, suprantu, kad sugebu padėti žmonėms. Tai yra didžiausias atpildas.
- Dabar pati jau nebegaminate kaukių. Kaip renkatės darbo priemones? Ar tai lemia garsių firmų vardai?
- Kad ir kokia išreklamuota ir žinoma būtų kosmetikos kompanija, visus produktus pirmiausiai išbandau pati. Man labai svarbu pačiai sužinoti, ką pajus klientai. Kai užsisakau priemones, jau žinau, kuriai klientei ją rekomenduosiu. Nors kartais dar senos pažįstamos paprašo manęs pagaminti tų košelių, kurias naudojau prieš daug metų.
- Vadinasi, esate laiminga moteris. Viskas, ko siekėte pasisekė. Negi nebuvo praradimų?
- Be praradimų gyvenimo nebūna. Svarbu išmokti juos teisingai vertinti. Po trisdešimties šeimyninio gyvenimo metų subyrėjo mano santuoka. Bet nėra kada dairytis atgal. Dabar turiu keturis sveikus, gabius, protingus, be galo mylimus anūkus. Sūnaus vyresnėlis Simas šeimą džiugina pasiekimais sportiniuose šokiuose. Pernai Europos varžybose savo amžiaus grupėje jis su partnere laimėjo bronzos medalį. Po trijų anūkų labai laukiau bent vienos anūkėlės. Kai dukrai gimė Ana Marija, džiaugsmas netilpo širdyje. Būdama vos keturių mėnesių mažylė tapo modeliu. Ją fotografavo vaikiškų drabužių reklamos leidiniui.
- Ar po darbo ir bendravimo su vaikais bei anūkais lieka laiko sau? Ką mėgstate veikti?
- Geriausiai jaučiuosi gamtoje. Labai mėgstu klasikinę muziką. Dabar vis dažniau stengiuosi ištaikyti laiko šiems pomėgiams. Mokausi mėgautis gyvenimu. Man viskas gerai. Ir žinau, kad bus dar geriau.
Naujausi komentarai