Šeštadienio interviu

Aida lyg katė - visada nukrenta ant kojų

Vaikystėje Aidą Pečeliūnienę pravardžiavo Pilsudskiu. Iš šono pažiūrėjus, atrodo, kad ši moteris turėtų skųstis ryškiu energijos pertekliu. Visada priekyje ir visada pilna idėjų. Tačiau šis skiriamasis energingos moters bruožas nekliudo nei šeimai, nei draugams, nei kolegoms. Gimusi sekmadienį moteris sako, kad gyvenimas jai - nuolatinė pramoga. Puiki šeima, būrys gerų draugų, kurie net savo asmenines šventes rengia ne savo, o jos namuose. Pramoga jai ir tai, ką kiti vadina tik darbu. Penketą metų ji dėsto verslo subtilybes S.Šimkaus konservatorijoje, yra Lietuvos „Lions“ klubų laikino distrikto vicegubernatorė. O pernai su dar dviem moterimis įsteigė labdaros ir paramos fondą „Laisva valia“, kuris remia delfinariumą ir diabetu sergančius vaikus. „Nespėju gyventi“, – sako ji, lyg teisindamasi, kad atrasti laiko mūsų pokalbiui iš pirmo karto nepavyko. Praėjus porai valandų po mūsų pokalbio Aida išvyko atostogų į Ispaniją.

- Aida, buvote labai ryški ir gerai žinoma, kai Klaipėdoje įkūrėte, galima sakyti, pirmąjį naktinį klubą „Pas Albertą“. Kur dingote ir kodėl?

- Po to, kai miesto valdžia nesuprato ir neparėmė mano idėjų atsitraukiau. Tačiau niekur nedingau. Šiek tiek pailsėjau ir vėl ėmiausi veiklos.

- Šiandien naktiniai klubai nebestebina niekuo, tačiau prieš daugiau nei 15 metų tai buvo drąsi idėja. Kaip sekėsi ją „prastumti“?

- Esu gimusi sekmadienį, todėl pramoga lydi visą mano gyvenimą. Nors baigiau Kauno politechnikos institutą ir esu inžinierė statybininkė, pagal specialybę beveik nedirbau. Jei paklaustumėte, koks mano hobis, atsakyčiau – darbas, nes aš visą laiką dirbau tik tai, ką mėgau.

Baigiant mokslus dekanas prognozavo, kad taip ir bus. Dvejus metus atidirbau pagal paskyrimą gamykloje, o po to - tik kultūros sferoje: mokytojų namuose, medikų klube. Tai buvo garsus klubas. Kažkada jis užėmė antrą vietą sovietų sąjungoje. Po to tapau miesto kultūros rūmų direktore.

Iš Muzikinio teatro persikėlėme į 4-ąją vidurinę mokyklą. Koridoriais lakstė žiurkės, didesnės nei karališkas pudelis. Sumąstėme, kad čia reiktų įkurti laisvalaikio centrą. Išgirdęs šią idėją Alfonsas Žalys palaimino. Jis sakė: „Daryk. Pinigų duosim, o medžiagų ne. Gauk iš kur nori“. Savo moksladraugių dėka gavau medžiagų, suorganizavau brigadą. Pastato remontas vyko netgi naktimis. Visa tai vyko 1987 – 1990 metais.

Mes buvome pasiruošę perversmui, tapti komercine bendrove - laisvalaikio centru. Idėja buvo tokia: teikdami mokamas paslaugas išlaikome saviveiklinius kolektyvus. Bet naujoji taryba tada nelabai suprato ir palaikė tą idėją. Buvo sušaukta neeilinė sesija, norėta uždaryti „Albertą“, nes jame groja džiazą. Baisu. Sesijos metu teko įrodinėti, kad džiazas tai kultūra. Niekada to nepamiršiu. Tačiau buvo ir gražių renginių. Pamenate “Beždžioniukų diskotekas”, madų šou, parodas. Klubas turėjo savo varjetė programą.

Nepaisant to, sutartis buvo nutraukta. Tada palikau pramogų sferą. Pasirodo, buvau pavargusi ir porą metų atsidėjau namams. Vėliau atsirado daug visuomeninės, labdaringos veiklos, nes situacija šeimoje leido tuo užsiimti.

Pamažu sugrįžau ir prie pramogų. Pradėjus dirbti, konservatorijoje susikūrėme klubą, su studentais organizuodavome renginius. Vaikai mane vadino mama. Jie pas mane vakarais rinkdavosi namo rūsyje, kur buvo įkurta didžiausia dirbtuvė. Siuvomės sau drabužius, maitinau juos. Ir dabar jie gatvėj mane šaukia mama, kaip ir sūnaus draugai, kurių visada būdavo pilni namai. Mano santykiai su jaunimu labai šilti. Man turbūt užtenka kaitos: jie duoda man savo šilumos, o aš – jiems.

- Jūsų visur labai daug. Nuolatiniai susitikimai, renginiai, labdaros projektai, studentai. Ar lieka laiko šeimai?

- Kad tos šeimos tiek. Dviese su vyru likome. Viengungis sūnus jau aštuoneri metai gyvena atskirai.

- Kol nebuvo remontuojama „Flamingo“ kavinė, kasdien tuo pačiu metu matydavau jus pietaujant su vyru ir sūnumi. Tai tradicija?

- Taip, mes kasdien kartu pietaujame. Dabar, kai kavinė uždaryta, visi suvažiuojame pas mus į namus. Būtinai kartu pietaujame ir sekmadieniais. Pietus gaminu aš, nors nesu labai didelė virtuvės mėgėja. Ir „Pas Albertą“ svarbiausia man buvo ne virtuvė, o pramogos. Ne tik lankytojams, bet ir kolektyvui.

Žmonės, kurie kažkada dirbo su manimi, mano vadovaujamose įstaigose, tą laiką prisimena kaip patį geriausią. Man tai labai malonu. Visi gerai sutardavome, prisigalvodavome pramogų sau. Visų kolektyvo renginių kelio galas būdavo pas mus namuose. Ar tai buvo nedidelis butas, kuriame visi sėkmingai tilpdavo, ar dabar erdvus namas. Netgi savo šventes draugai švęsdavo mūsų namuose.

Kartą su Medikų klubu išvykome į stovyklą Ignalinos rajone. Kol visi miegojo, į pušį prikabinau daug daug apelsinų. Tai buvo puiki staigmena ne tik kolegoms, bet ir visam kaimui.

- Šeimai ir draugams taip pat negailite siurprizų?

- Mūsų kompanijoje visi labai kūrybingi, todėl be siurprizų neapsieina nė vienas susibūrimas.

Pavyzdžiui, gimtadienis. Kiekvienam svečiui nupiešiamas šaržas. Pagal jį žmogus turi atrasti savo vietą prie stalo. Kartą su drauge kiekvienam svečiui skirtingai išdažėme servetėles. Kiekvienas vietą rinkosi pagal jam gražiausią servetėlę. Kai į Lietuvą atkeliavo Valentino diena, pamanėme, kad ją reiktų atšvęsti kitaip. Tada suorganizavome karnavalą. Persirengėme taip, kad vienas kito neatpažinome. Nuo to laiko kiekvienoje mūsų šventėje yra persirenginėjama ir veiksmas vyksta pagal scenarijų. Visa mūsų draugų grupė, kurią sudaro apie 20 žmonių, vadinama „Uno partija“. Ją įkūrėme kokiais 1985 metais. Kartą per rinkimus laikraštyje atspausdinome net savo rinkiminę programą. Tarp politikų kilo nerimas, visi teiravosi, kas tai per partija. O partija yra rimta. Turime savo prezidentą. Partijos bendras reikalas yra tą prezidentą nuversti. Vienas mūsų draugas Zenonas visada būna opozicijoje. Turime ir ministrus, rengiame ataskaitinius rinkiminius partijos suvažiavimus. Kartais jie būna išvažiuojamieji, pavyzdžiui, į Nidą. Vienas toks susirinkimas sutapo su gimtadieniu. Susirinkome į vieną patalpą. Ant ilgo stalo buvo tik popieriai ir pieštukai, grafinas ne su vandeniu, lentelė su silkės galva ir puse svogūno. Prasidėjo pranešimų skaitymas. Ir taip 40 minučių, valandą, kol kažkas neiškentęs išėjo lašinių...

- O kaip jūs pati esate nustebinta?

- Vyras sidabrinių vestuvių proga padovanojo sidabrinės spalvos automobilį ir sidabrinės spalvos kailinius.

- Važinėjate sportiniais automobiliais. Tai jūsų aistra?

- Taip. Labai mėgstu sportinius automobilius ir turėjau jų ne vieną. Sankryžoje visada stengiuosi iššokti pirmoji.

- Tik sankryžose ar visur stengiatės būti pirma?

- Yra šiek tiek tame tiesos. Bet, matyt, tai užkoduota genuose. Priekyje stengdavausi būti nuo pat vaikystės. Kadangi iš mano vardo negalėjo padaryti pravardės, tai vaikai mane vadindavo Pilsudskiu. Buvau lyg koks generolas.

- Kas išrinko jums vardą?

- Tėtis. Jis mintinai mokėjo Verdžio operas. Tik labai stebiuosi, kad aš ne Violeta, nes „Traviata“ buvo mėgstamiausias tėčio kūrinys. Abu tėvai mėgo operą ir operetę, todėl aš, galima sakyti, užaugau Kauno muzikinio teatro balkono pirmoje eilėje. Visus pastatymus mačiau po kelioliką kartų.

- Esate kaunietė. Sako, jog jie niekada nepalieka savo gimtojo miesto.

- Ir aš, ir mano vyras Romualdas esame kauniečiai. Sūnus taip pat gimė Kaune. Baigę institutą pasiėmėme paskyrimus į Klaipėdą ir atvažiavome čia tik dvejiem metams. Dveji metai virto beveik trim dešimtmečiais.

- Žmonės mėgsta verkšlenti, kad blogai gyvena. Vieniems gyventi buvo blogai seniau, kitiems – dabar. Ar jums buvo toks metas?

- Gal buvo laikai, kai gyventi buvo ne blogai, bet sunku. Tačiau kai manęs kas nors klausia, kaip gyvenu, niekada nepavyksta pasakyti, kad blogai. Taip, matyt, viduje užprogramuota. Gal todėl, kad esu gimusi katės metais, aš visada nukrentu ant kojų.

Man patinka žmonės, kurie šypsosi, ir sudėtinga bendrauti su surūgėliais. Aš to nenoriu ir jie pas mane neina.

Aš tiesiog nespėju gyventi ir tai yra labai smagu. Atsisuku atgal, stebiuosi, kiek daug esame matę. Nė vienų atostogų nesame praleidę namuose. Lietuvą išvažinėjome visą, kiek įmanoma. Aplankėme visas pilis, piliavietes, piliakalnius, įdomias bažnyčias.

Baltarusijoje, Ukrainoje aplankėme vietas, kurios susijusios su Lietuva. Apžiūrėjome didumą žymėtų akmenų Lietuvoje, vykdavome į etnografines Plokščių, Krakių, Šiluvos, Šventosios ekspedicijas. O kiek šaunių žmonių ten sutikome.

Taigi pats kuriesi savo gyvenimą. Jei tik sėdėsi namuose, ir gyvenimas kitoks atrodys.